„Nesame mes čia kažkuo ypatingai unikalūs. Nes supraskime, kad visos tautos savo nepriklausomybę pažymi, tai yra labai svarbu“, – Lietuvos radijui kalbėjo istorikas.
Tačiau, anot jo, Vasario 16-ajai išskirtinumo iš panašių švenčių suteikia tai, kad ji turi dvigubą istoriją.
„Esame tauta, kuri buvo pažeminta, kurios nepriklausomybė buvo atimta po kelis kartus po dar gyvų žmonių atmintyje menamą laiko tarpą. Šitas Vasario 16-osios šventės aspektas man darosi vis labiau svarbus, įdomus apmąstyti“, – sakė istorikas.
„Vasario 16-oji ne tik primena mums tuos senus, 1918 metų įvykius, kada mes pakėlėm galvas ir atkūrėm savąją valstybę, bet ir tai, kad mes, praradę nepriklausomybę, Vasario 16-ąją švęsdami atlikdavome ir tam tikrus dvasios pasipriešinimo judesius. Aš jau nekalbu apie tuos, kurie su ginklu kovojo, kurie prisimindami šitą datą, žuvo miškuose, žuvo nelygioje kovoje. Bet kuriuo atveju galima sakyti, kad Vasario 16-oji turi savo šventimo istoriją, kuri taip pat buvo kaip pasipriešinimo aktas. Čia jau mes esame pakankamai unikalūs ir ši aplinkybė gali suteikti šventei, mūsų prisiminimams, mūsų interpretacijoms labai įdomius atspalvius ir jie gali būti pakeliantys, optimistiniai, stiprinantys“, – pastebėjo E. Aleksandravičius.
Anot jo, istorikai vis dar stengiasi apie Vasario 16-ąją atrasti ką nors naujo.
„Esu prisiklausęs istorikų ratelyje kalbų apie pastangas atrasti ką nors naują ar patikrinti visa tai kokiomis nors naujomis abejonėmis. Galbūt yra abejonių visokių dėl Vasario 16-osios Akto kaip teisinės fikcijos, tam tikro aido, kuris mažiau profesionalioje publikoje kyla išgirdus tokius žodžius. Nors teisinė fikcija nereiškia nieko žeminančio. Tai reiškia tik konstatavimą fakto, kad tada, kai mūsų Lietuvos Tarybos nariai paskelbė Vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaraciją, nuo to neatsiranda nei sienos, nei kariuomenės, nei bankai, nei pinigai. Tai tik idėja, pradžioje buvo žodis. Tarptautinės teisės požiūriu gali šitai vardyti“, – teigė istorikas.
Tačiau, anot jo, istoriniai faktai dabar jau nebėra tokie svarbūs.
„Sakyčiau, net ne faktai yra svarbūs. Manau, kad nauji faktai yra jau ne praeityje glūdintys, o glūdintys dabar mumyse. Ir tas nuolatinis diskutavimas, nuolatinis savęs įtikinėjimas jau tampa įdomių reiškiniu, kurį galima stebėti. Tarptum ši šventė mums yra ne savaiminė, tarsi reikia valdžios, reikia kažkokių didelių autoritetų, kad mumyse ugdytų šventiškumo pojūčius.
Tai šia prasme ne istorikai didesne dalimi, o socialiniai psichologai, atminties, šventiškumo ritualų tyrinėtojai jau kažką naujo mums galėtų šnibždėti. Šitoje plotmėje, aš sakyčiau, mes esame ant kažkokio slenksčio, kuris leidžia mums iš naujo atverti mūsų bendro tautinio šventiškumo perspektyvas“, – kalbėjo E. Aleksandravičius.
Parengta pagal pokalbį Lietuvos radijo laidoje „Ryto garsai“.