Kaip reikėtų vertinti dabartinę šalies situaciją ir koks turėtų būti ne tik Ukrainos, bet ir Vakarų šalių atsakas siekiant neutralizuoti Rusijos vykdomą tiek tiesioginę, tiek informacinę agresiją, kalbamės su VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytoju dr. Nerijumi Maliukevičiumi.
- Kaip apibūdintumėte dabartinę Ukrainos padėtį?
- Labiausiai kaip nuolat bloginamą vienos iš kaimynių, kuri iki tol skelbėsi esanti broliška ukrainiečiams tauta. Panašu, kad V. Putinas nusprendė su savo kampanija įeiti į istoriją kaip Rusijos lyderis, kuris sugriovė šventą slavų trilypę sąjungą – Baltarusijos, Ukrainos ir Rusijos. Tai, kas vyksta dabar (jau nekalbant apie Krymo atplėšimą) Ukrainos rytuose ir pietuose prie sienos, yra iš principo net ne užslėpta, o atvira agresija.
Mes matėme gana akivaizdžius pavyzdžius: nuo „Grado“ šaudymo pasienyje iki Rusijos pasieniečių socialiniuose tinkluose platinamų vaizdų, kaip per sieną praleidžiama karinė technika. Aš sakyčiau, kad situacija yra tikrai prasta, nes panašu, kad Kremlius ir V. Putinas šiai priešpriešai ruošėsi jau kurį laiką. Čia paminėti sprendimai, kurie griežtino apskritai visos pilietinės visuomenės reiškimąsi Rusijoje, griežtino ekonominius santykius, kurie iš principo sukūrė tokią aplinką, kai net ir Vakarų sankcijos nebėra tokios skausmingos. Taigi net Vakarų sankcijoms buvo ruošiamasi jau kurį laiką.
- Kartais jau darosi sunku suprasti, kas su kuo kariauja – ar vietiniai rusų tautybės žmonės, ar vis dėlto Rusijos profesionali kariuomenė. Kaip tai pakomentuotumėte?
- Koks, Jūsų nuomone, turėtų būti Ukrainos atsakas į šiuos karinius veiksmus?
- Reiktų patiems pagalvoti, ką turėtų daryti valstybė, net Lietuva, susidūrusi su agresija. Tada būtų suprantama, kodėl atsakymas yra toks sudėtingas. Jei vertintume, kad tai yra tiesioginė ar netiesioginė Rusijos agresija prieš Ukrainą, tai neva implikuotų, kad reikia stoti į priešpriešą su oponentu, kuris yra daugybę kartų stipresnis kariniu bei ekonominiu požiūriu. Panašu, kad galbūt net visa Rusijos kampanija siekia išprovokuoti tiesioginį karinį ukrainiečių atsaką. Reikia prisiminti, kad taip buvo veikiama Gruzijos karo metu 2008 m., kai buvo įvykdyta akivaizdi provokacija, kuri sukūrė prielaidas Rusijai po to įvesti savo pajėgas į Gruzijos teritoriją, tad pasakyti, koks turi būti Ukrainos atsakas, yra labai sunku.
Aš manau, kad pirmiausia Ukrainai turi būti teikiama kuo didesnė tarptautinė Vakarų parama. Atsakas turi būti ne tik vienašališkas, svarbu, kokį atsaką duos Vakarai. Tai tampa ypač aktualu ir mūsų šaliai, nes kitas Rusijos žingsnis gali būti neprognozuojamas ir neaišku, kuri šalis gali tapti kita Rusijos auka. Tad atsakas turi būti kompleksinis, kuris apimtų tiek užsienio pagalbą, tiek vidaus pasipriešinimą, pradedant nuo informacinio dėmens.
Mes matome, kokią svarbą turėjo Rusijos propagandinė kampanija. Reikėtų mąstyti, kaip, sakyčiau, šitą žiniasklaidos agresiją Ukraina turėtų neutralizuoti, kaip panaudoti savo kariuomenę ir savo nacionalinę gvardiją, kurioje, kaip matėme, yra daugybė vidinių palaikymo problemų. Tad šiuos sudėtingus gynybos klausimus spręsti tenka kiekvienai valstybei, kai ji susiduria su agresija.
- Kokie yra metodai gintis nuo informacinio karo keliamų grėsmių?
- Paprasčiausia suprasti pasitelkus analogiją su energetinio saugumo klausimais. Mums jau visiems akivaizdu, kad energetinius resursus Rusija naudoja agresyviai, kaip politikos įrankį. Buvo imtasi tam tikrų kompleksinio energetinio saugumo žingsnių – esminis priešnuodis tam buvo šaltinių diversifikacija, t. y. principas, kad visuomenės ir valstybės neturėtų būti „pakabintos“ ant vieno energetinio šaltinio, reikia ieškoti alternatyvų.
Tad kalbant apie informacinį saugumą galima taikyti analogiją. Saugumo dilema atsiranda, kai visuomenė ar jos dalis yra „pakabinama“ ant vieno informacinio šaltinio, t. y. rusiškų valstybinių kanalų, kurie ypač Ukrainos kontekste transliuoja jau net ne žinias, bet agresyvią manipuliatyvią propagandą.
Tokioje situacijoje reikia kurti erdvę, kurioje plėtotųsi žurnalistika, profesionali analizė. Aš jokiu būdu nesiūlau kurti analogišką propagandos kampaniją, bet kalbu apie tiesos kampaniją ar žurnalistikos kampaniją, kuri tiems ant Rusijos informacinių šaltinių „pakabintiems“ visuomenės segmentams suteiktų alternatyvų.
Reikia suprasti, kad ir Europa su savo informaciniais resursais turėtų reaguoti į tokią agresyvią Rusijos strategiją, kurios vienas esminių elementų yra antieuropietiškos temos. Europa turėtų kurti savo platformą ir transliuoti į Rusiją, Ukrainą ir kitas Rytų regiono šalis, kokios tos europinės vertybės.
Taip pat reikėtų įtikinti JAV sugrįžti su savo informaciniais kanalais į mūsų regioną. Noriu priminti, kad 1999 m. B. Clintono viešosios diplomatijos reforma darė prielaidą, kad Rusija tampa partnere ir šaltojo karo resursai tampa nebereikalingi. Akivaizdu, kad Rusijos kaip partnerės iliuzija dabar sugriuvo ir reikia tų resursų, kad pavyktų Vakarams atsilaikyti prieš tokią agresyvią Rusijos propagandą.
- Kaip manote, ar reikia baimintis, kad ir Lietuvai gali grėsti Rusijos karinė agresija?
- Aš nenoriu mistifikuoti, bet manau, kad de facto jau yra nesaugumo aplinka, kuri akivaizdžiai išsiplėtė dėl Rusijos kampanijos Ukrainoje. Kai atsiranda nesaugumo jausmas, tenka imtis kažkokių konkrečių veiksmų. Tad ne tik klausimas Ukrainai, bet klausimas ir mums: kaip mes turime spręsti informacinio saugumo dilemas, kaip turime tvarkytis su apginamumo problemomis, kurios vėl iš naujo persvarstomos po mūsų aktyvių kampanijų Afganistane?
Ateina suvokimas, kad esminės grėsmės niekur nedingo, neišsikėlė kažkur į Afganistaną ir Iraką. Tos grėsmės yra čia ir turi būti imamasi atitinkamų strateginių žingsnių, kad būtų eliminuotos šios saugumo spragos.
- Ačiū už pokalbį.