– Karūnavimas turėjo vykti katedroje, bet, žinoma, tuo metu katedrų Lietuvoje nebuvo. Taigi iki šiol nežinia, kur tai įvyko. Matyt, šiai ceremonijai buvo suręsta laikina ar pastovesnė krikščionių šventykla, galbūt kažkas panašaus į daržinę ar kitą laikiną statinį.
Šaltiniai mini Mindaugo pilį Vorutą, tačiau nežinia, ar būtent joje vyko karūnavimas. Mindaugas galėjo turėti ir daugiau pilių, juolab kad iki šiol nėra nustatyta tiksli Vorutos pilies vieta. Yra apie 20 vietų, kur ji galėjo stovėti.
Tiksliai žinoma tik tiek, kad ji stūksojo Lietuvos žemėse, tarp Nemuno vidupio ir Neries. Galima teigti, kad šios senosios Lietuvos žemės apėmė beveik visą šių laikų Dzūkiją, todėl Mindaugo sostinės bei karūnavimo vietos reikėtų ieškoti ten.
– Ar liepos 6-oji yra tiksli Mindaugo karūnavimo data?
– Karūnavimo data sudėliota tarsi mozaika. Karūnavimo akte yra pasakyta, kad tai įvyko liepos mėnesį, bet nenurodyta tiksli diena. Aš atlikau tik pusę darbo atrasdamas šią datą, kita pusė – lenkų istoriko Letkovskio darbas.
Lenkų istorikas senuose dokumentuose rado įrašą, kad pranciškonų vienuolis, dalyvavęs karūnuojant Mindaugą, liepos antroje pusėje buvo Livonijos ordino žemėse. Iš šio įrašo galima manyti, kad pranciškonas Livonijoje lankėsi jau po Mindaugo karūnavimo.
XIII amžiuje karalių karūnavimo ceremonijos buvo griežtai reglamentuotos, būsimieji valdovai prieš vainikavimą turėjo griežtai pasninkauti, karūną priimti tik sekmadienį. Karūnavimas – tarsi sakramentas, karalius – Dievo vietininkas žemėje, ir vainikavimas yra tarsi šventimai.
Ieškodamas datos pasižiūrėjau, kokie sekmadieniai buvo 1253 metais liepos pirmoje pusėje. Radau dvi datas: liepos 6-ąją ir 13-ąją. Tą aktą, kuriame minimas karūnavimas (žemės dovanojimo aktas, kuriuo karalius Mindaugas perleidžia dalį savo žemių Livonijos ordinui), popiežius patvirtino rugpjūčio 21 dieną. Dokumentą reikėjo nuvežti, o tos kelionės trukdavo apie pusantro mėnesio. Atsižvelgęs į visas šias aplinkybes, padariau išvadą, kad karūnavimas vyko liepos 6 dieną.
– Kokių svečių buvo atvykę į Mindaugo karūnavimo iškilmes?
– Karūnavimo akte, kuriuo Mindaugas dovanojo žemių vokiečių ordinui ceremonijos proga, išvardyti ir iškilmių svečiai. Ten buvo keli vokiečių ordino riteriai ir magistras, keli pranciškonų vienuoliai. Jokių užsienio valdovų, aukštesnio rango svečių nebuvo.
– Kokios buvo to meto karūnavimo tradicijos? Ar jų buvo laikomasi vainikuojant Mindaugą?
– Ne kiekvienas, net labai galingas karžygys, panorėjęs tapti karaliumi, galėjo juo būti – tam reikėjo popiežiaus leidimo. Mindaugas karūną gavo iš popiežiaus – šis įsakė Kulmo vyskupui vainikuoti Mindaugą karaliumi.
Karaliaus Mindaugo vainikas buvo nukaltas Rygoje, jį į karūnavimo ceremoniją atvežė Livonijos ordino magistras. Vainikavimas vyko pagal to meto taisykles, tiesa, su keliomis išimtimis.
Formaliai karūnuoti galėjo tik arkivyskupas, o Kulmo vyskupas tokio bažnytinio titulo dar neturėjo, bet popiežiui leidus jis vadovavo karaliaus karūnavimo ceremonijai. Arkivyskupui dar turėjo asistuoti du vyskupai, bet nėra žinoma, ar juodu buvo Mindaugo karūnavimo ceremonijoje.
Šios išimtys buvo daromos todėl, kad visame regione buvo tik vienas arkivyskupas, su kuriuo nesutarė Livonijos ordino riteriai, bei vos keletas vyskupų. Mindaugo karūnavimas gali pasirodyti skubotas – tuo metu buvo šiek tiek aprimęs užsitęsęs karas su galinga kaimyne, Halyčo–Voluinės kunigaikštyste, taigi radęs progą Mindaugas ir tapo karaliumi.
– Kaip Europa reagavo į naujos karalystės atsiradimą?
– Tuo metu beveik niekas nežinojo, kad yra tokia Lietuva. Iki krikšto ir karūnavimo Lietuva buvo niekas, nevertinama niekieno žemė. Popiežius šias žemes formaliai galėjo dalyti, dovanoti ar pardavinėti, nes tai nebuvo krikščioniška teritorija. Apie šį įvykį žinojo popiežiai, nes karūnavimui reikėjo jų leidimo, taip pat pirkliai ir artimiausi kaimynai. Bet didesnė Europos dalis net nenutuokė apie tai, kas įvyko Lietuvoje.
Apie Mindaugo karūną žinojo jo priešai. O kaimynai lenkai turėjo kur kas mažiau informacijos. Žinios sklisdavo tarsi per sugedusį telefoną, buvo netikslios ir nepatikimos – kažkas kažkur girdėjo, matė ar skaitė. Bendravimas vyko kariaujant.
– Kaip lietuviai reagavo į krikštą ir karūnavimą?
– Kasdienybė Lietuvoje nepasikeitė. Žmonės vis dar buvo deginami, krikščionybė brukta prievarta. Jai griežtai priešinosi žemaičiai. Masinių krikšto ceremonijų nebuvo.
Krikščionybę žmonės priėmė taip, kaip ją suprato ir kaip jiems buvo patogiau. Pagonių tikėjimas ir dievai niekur neišnyko – tiesiog krikščionių dievas buvo truputį viršesnis. Valdovai irgi formaliai laikėsi krikščioniškų dogmų, tačiau iš tiesų gyvenimo būdas ar tikėjimas nepasikeitė.
Lietuviams krikščionybė XIII amžiuje buvo svetima, ir turėjo praeiti daug šimtmečių, kad žmonės priimtų šį tikėjimą.
– Kodėl Lietuvos valstybingumo linija – tokia sutrūkinėjusi?
– Tuo metu krikščionybė iš dalies buvo tapatinama su valstybingumu, europiečiai prisistatydavo kaip krikščionys. Lietuvos valstybingumas pirmą kartą nutrūko, kai Mindaugas pradėjo kariauti su Livonijos ordinu. Šis paskelbė, kad karalius Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės. Po tariamo Mindaugo atsimetimo nuo krikščionybės bei po jo mirties Lietuvos valstybingumas nutrūko. Vėliau jis dar ne kartą buvo prarastas.
– Lietuvoje vis dažniau pasigirsta minčių apie monarchijos atgaivinimą. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
– Nepriklausomybės priešaušryje, kai lietuviai į sostą norėjo pasodinti vokietį, pavadinę jį Mindaugu II – tai buvo tik mėginimas prisitaikyti prie vokiečių. Neseniai Lietuvoje lankėsi gediminaičių palikuonis Sanguška, bet tai buvo tik draugiškumo vizitas.
Nemanau, kad verta galvoti apie monarchijos atgaivinimą, nes neturime tokių tradicijų. Karalius būtų tik simbolis, bet tai nekeistų esmės. Todėl mums nereikia tokio simbolinio valdovo, ypač todėl, kad tos valstybės neliko. Turėtume siekti išlaikyti valstybingumo, respublikos tradicijas, kurias sukūrėme 1918 metais.