Jo teigimu, tokių nuotaikų justi iš kai kurių laikraščių publikacijų, „be to, kuluaruose dar daugiau kalbama negu laikraščiuose“ ir tai „kelia nerimą“. Anot V. Landsbergio, tai daro jėgos, „kurioms nemiela demokratija, kurios norėtų valdyti – bet kuria kaina ir be atskaitomybės“.
Prezidento Valdo Adamkaus patarėjas vidaus politikos klausimais, politologas Lauras Bielinis savaitraščiui „Panorama“ sakė, kad V. Landsbergio samprotavimus reikėtų vertinti labai rimtai, nors tiesioginių siekių artimiausiu metu keisti šalies vadovą viešai ir nematyti.
„Tokius dalykus tarsi uždengia kiti pastarojo meto įvykiai. Pasinaudojus tų įvykių inercija gali būti siekiama įgyvendinti tuos rezultatus, kuriuos minėjo V. Landsbergis“, – pažymėjo prezidento patarėjas. L. Bielinio teigimu, nors kalbėti apie asmenis, galinčius puoselėti šalies vadovo pakeitimo tikslus, dar ankstoka, tokios tendencijos galimybės atmesti nereikėtų.
Oficialiai apie pretenzijas siekti šalies vadovo posto iki šiol tėra užsiminusi jau anksčiau tai daryti bandžiusi Valstiečių liaudininkų partijos (VLP) vadovė, žemės ūkio ministrė 63 metų Kazimiera Prunskienė. Apie šiuos planus ji prasitarė prieš mėnesį viešėdama Norvegijoje. Grįžusi į Lietuvą ministrė nebebuvo tokia kalbi: šalies žiniasklaidai ji pareiškė dėl dalyvavimo prezidento rinkimuose apsispręsianti, „kai ateis laikas“.
„Be to, manau, Lietuvoje yra dar bent dešimt asmenų, kurie neatmeta galimybės dalyvauti prezidento rinkimuose, o dar penki – labai karštai puoselėja“, – aiškino K. Prunskienė. VLP lyderė nedideliu skirtumu pralaimėjo V. Adamkui 2004 metų vasarą vykusių pirmalaikių prezidento rinkimų metu. Nors K. Prunskienė puoselėja viltis pasiekti pergalę 2009-aisiais, kai jos konkurentas dar kartą šalies vadovo rinkimuose dalyvauti pagal įstatymus nebegalės, jai teks susidurti su ne mažiau stipriais varžovais.
Ne paslaptis, kad prezidento postas vis dar sapnuojasi anksčiau nesėkmingai tokias viltis brandinusiam Naujosios sąjungos (socialliberalų) lyderiui Artūrui Paulauskui. Kai kurių jo partiečių teigimu, apie ambicijas vėl varžytis dėl prezidento kėdės jis prasitarė iš karto po 2004 rudenį vykusių Seimo rinkimų.
Tiesa, tuo metu situacija socialliberalų vadovui buvo palankesnė: jo partija priklausė valdančiajai daugumai, pats A. Paulauskas ėjo Seimo pirmininko pareigas, o jo siekius rėmė ne tik parlamentinė komanda, bet ir, teigiama, nemažą įtaką V. Adamkui turintys „valstybininkai“ iš Užsienio reikalų ministerijos (URM).
Politikos užkulisiuose jau seniai kalbama, kad buvęs prezidento V. Adamkaus patarėjas, vėliau URM sekretoriumi dirbęs Albinas Januška, šiuo metu minimas Lietuvą krečiančiame Valstybės saugumo departamento skandale, bei kiti „valstybininkais“ tituluojami asmenys jau ne vienus metus kūrė naujojo šalies vadovo parinkimo strategijas.
Teigiama, šių veikėjų akiratyje buvo atsidūręs ir tuo metu dar konservatoriams priklausęs Rolandas Paksas. Dar 1999 metų pabaigoje, atsisakęs pasirašyti sutartį su bendrove „Williams International“ dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo ir dėl to pasitraukęs iš premjero posto, R. Paksas, tikinama, ne be A. Januškos iniciatyvų buvo paskirtas prezidento V. Adamkaus patarėju energetikos klausimais.
Po 2000-ųjų rudenį vykusių Seimo rinkimų jam, tapusiam Liberalų sąjungos vadovu, kartu su A. Paulausku buvo pavesta formuoti vadinamosios Naujosios politikos koalicijos Vyriausybę. Vis dėlto po metų, šiam dariniui žlugus, o R. Paksui netekus ir valstybinių, ir partinių postų, „valstybininkų“ žvilgsniai nukrypo į A. Paulauską. Jis esą geriau prisiderino prie bendrų interesų ir, teigiama, turėdamas nemažą įtaką su šalies teisėsauga susijusioms struktūroms atitiko puoselėjamus planus.
Pastaruoju metu apie savo lyderio pretenzijas į prezidento postą skeptiškai atsiliepia net jo valdomi socialliberalai. Vienas aiškių neigiamų signalų A. Paulauskui turėtų būti A. Januškos apsisprendimas pereiti dirbti dabartinio premjero socialdemokrato Gedimino Kirkilo patarėju. Kai kurie analitikai neatmeta galimybės, kad pakankamai sėkmingai Vyriausybės vadovo poste pasirodęs G. Kirkilas, griežtai neneigiantis galimybės siekti socialdemokratų lyderio posto, ateityje gali pretenduoti ir į visos šalies vadovus.
Tiesa, šioje partijoje yra dar bent keletą „potencialių“ kandidatų: iš socialliberalų gretų pabėgusi socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė, 2004-ųjų prezidento rinkimuose pasiekusi ne prasčiausią rezultatą, bei vienas iš šios partijos vicepirmininkų Vytenis Andriukaitis. Tačiau šiuodu politikai bendru sprendimu greičiausiai būtų priversti paaukoti savo ambicijas dėl perspektyvesnio kandidato.
Siekių vėl varžytis dėl šalies vadovo kėdės niekada neslėpė Liberalų sąjūdžio vadovas Petras Auštrevičius. Tačiau šis kandidatas, neblogai pasirodęs prieš dvejus metus, dabar galėtų būti nustelbtas kitų visuomenei žinomų asmenų. Spaudoje jau minėta, kad į prezidento postą, jei vyktų rinkimai, galėtų pretenduoti ir dabar Lietuvos ambasadai Didžiojoje Britanijoje vadovaujantis Vygaudas Ušackas, o gal net Konstituciniam Teismui vadovaujantis Egidijus Kūris.
Vienintelis, kuriam anksčiau laiko skelbiami prezidento rinkimai būtų itin nepalankūs – tai Vilniaus meras, liberalcentristas Artūras Zuokas. Po mėnesio 39-ąjį gimtadienį švęsiantis politikas, panoręs tapti šalies vadovu, turėtų dar metus laukti, kol jam sukaks įstatyme numatyti keturiasdešimt metų.
Artimiausi Lietuvos vadovo rinkimai gali iš kitų išsiskirti ir naujomis tendencijomis. Anksčiau verslo atstovai buvo linkę nusipirkti sau palankų kandidatą, o dabar, kai kurių viešųjų ryšių specialistų teigimu, net keli įtakingi verslininkai domisi galimybėmis patys dalyvauti rinkimuose. „Jie turtingi, daug pasiekę, gali nesibaiminti abejotinos reputacijos rėmėjų šleifo ir padaryti reikiamą įspūdį eiliniams piliečiams“, – savaitraščiui „Panorama“ sakė vienos sostinės viešųjų ryšių agentūros atstovas.
Tokiais pretendentais įvardijami šiuo metu koncernui „BBH Baltic“ vadovaujantis verslininkas Tomas Kučinskas bei koncerno „MG Baltic“ prezidentas, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos vadovas Darius Mockus.
Tiesa, T. Kučinskas iki šiol politiniame kontekste minimas nebuvo. BBH korporatyvinių reikalų direktorius Baltijos šalims Saulius Galadauskas savaitraščiui „Panorama“ sakė, kad nieko keista, kad daug pasiekęs ir solidus jų vadovas minimas kaip pretendentas į šalies vadovus. „Tokių minčių kam nors, stebinčiam iš šalies, gali kilti. Tačiau pačiam T. Kučinskui, manau, tokie svarstymai būtų naujiena“, – sakė S. Galadauskas.
„MG Baltic“ prezidento D. Mockaus pavardė politiniame kontekste nuskambėjo prieš metus, pasklidus žinioms apie jo esą užsakytą strategiją, kaip sužlugdyti politinę Vilniaus mero A. Zuoko karjerą bei atvesti į sostinės valdžios viršūnę patį D. Mockų. Nors tada, 2005-ųjų pradžioje, D. Mockus dievagojosi nesirengiąs būti politiku, šalies prezidento postas jam esą būtų dar vienas iššūkis. Juo labiau kad šis verslininkas jau sugebėjo užsitikrinti politikų paramą. Teigiama, jį paremti galėtų ir kai kurios dešiniosios partijos, ir skolingi už palaikymą R. Pakso eros metu besijaučiantys liberaldemokratai.