1807 m. metais po pralaimėjimo Napoleono armijai Prūsijos karalystės sostinę imperatorius Frydrichas Vilhelmas III perkėlė į Memelį. Po šimto metų, 1907 m. rugsėjo 23 d., skverelyje priešais rotušę, kurioje dabar įsikūrusi miesto merija, buvo pastatytas „Borusijos“ paminklas, dažnai vadinamas Tautiniu paminklu. Esą būtent 1807 m. Memelyje ir prasidėjo Prūsijos valstybės atgimimas.
Šioms datoms ir skirta minėtoji paroda.
Parodos „kaltininkas“ ekonomistas SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda parodos atidarymo metu sakė, kad vokiškoji Klaipėdos praeitis sovietiniais metais buvo kruopščiai slepiama. Tačiau, pasirodo, nepakankamai.
Atsakydamas į „Delfi“ klausimus ekonomistas nesureikšmino savo nuopelnų, tačiau pripažino savųjų eksponatų unikalumą.
– Mano objektų parodoje yra du. Kiekybės požiūriu ne kažin kas, tačiau vienas iš jų yra visiškai unikalus eksponatas. Tai imperatoriaus Wilhelmo II ranka 1906 m. pieštas Klaipėdoje stovėjusio „Borusijos“ paminklo eskizas. Kartu su šiuo eksponatu pridėtas ir skulptoriaus Peterio Breuerio, iš kurio palikimo ir buvo įsigytas šitas vaizdelis, nuotrauka. Ir jo paties daryta imperatoriaus nuotrauka atidengiant šį paminklą Klaipėdoje 1907 m.
Antrasis eksponatas yra XIX amžiaus pradžioje imperatoriaus Frydricho Wilhelmo III pasirašyta proklamacija. 1807 m., kai Prūsiją užpuolė Napoleonas su savo armija, karališkai porai – karalienei Luizei ir jos vyrui imperatoriui Frydrichui Wilhelmui III teko persikelti į Klaipėdą. Tuomet šis miestas tapo laikinąja Prūsijos sostine. Čia buvo rašomi įvairūs potvarkiai, reskriptai. Vienas iš jų yra 1807 m. liepos 24 Memelyje imperatoriaus pasirašyta proklamacija, atleidžianti iš Rytų Prūsijos kilusius karininkus ir junkerius iš tarnybos imperatoriui.
Tačiau šioje parodoje yra ir daugiau įdomių eksponatų. Vienas jų – lietuvininkų kreipimasis-sveikinimas į imperatorių, kai jis atvyko į Memelį atidengti Borusijos paminklą. Tas sveikinimas parašytas lietuviškai.
Taip pat kasinėjant nugriauto Borusijos paminklo pamatus rasti artefaktai. Buvo surasta į pamatą įmūryta kapsulė, kuri mums suteikia vertingų istorinių žinių.
– Kokiu būdu šie du eksponatai atsidūrė Lietuvoje ir Jūsų kolekcijoje?
– Sakoma, kad vyrai privalo medžioti. Tačiau aš neturiu nei medžioklės, nei žvejybos instinkto. Tačiau šie instinktai man pasireiškia kitoje srityje – knygų, dokumentų, rankraščių medžiokle. Šioje srityje, kalbant medžioklės terminais, galiu ir krūmuose pasislėpęs lindėti, laukti, išlaukti ir pademonstruoti tam tikrą taiklumą, kai pamatau savo eksponatą „pro šalį bėgantį“.
Jei rimtai, nemenka laisvalaikio dalis, kurią tam skiriu. Tuo visiškai nesiskundžiu. Manau, kad tai yra pati maloniausia laisvalaikio praleidimo pusė.
Mane dominančių eksponatų tenka ieškoti ir Vokietijos, ir kitų Europos šalių rinkose.
– Kokiu būdu vyksta ta paieška?
– Elektroninėje erdvėje. Ir internetinėse parduotuvėse, ir aukcionuose. Minėtas Wilhelmo II ranka pieštas eskizas buvo įsigytas aukcione Berlyne. Tiesa, fiziškai ten man pačiam dalyvauti neteko. Nes tai būtų sudėtinga ir laiko, ir finansiniu požiūriu. Aišku, paties eksponato vertė kur kas didesnė nei kainuotų kelionė.
Pats eskizas nebuvo labai pigus. Jį į aukcioną pristatė, manau, skulptoriaus Peterio Breuerio, kuris projektavo „Borusijos“ skulptūrą, artimieji. Tačiau jei kas nors galvoja, kad tokie dalykai kainuoja milijonus, jie klysta. Kartais palankiai susiklosčius aplinkybėms galima vidutiniškai gyvenančiam lietuviui už prieinamą sumą įsigyti prūsiškosios senovės, Klaipėdos krašto senovės, Lietuvos istorijos įdomybių ar knygų. Ta Klaipėdos linija mano kolekcijoje žengia lygiagrečiai kartu su lietuviškąja linija.
– Kas lėmė Jūsų susidomėjimą istorija ir paskatino kolekcionuoti įvairius eksponatus?
– Sunku atsakyti, pats iki galo ne visada supranti. Nuo kokių 8–7 metų, gal iki kokių 10, aistringai kolekcionavau pašto ženklus. Manau, kad tais laikais dažnas berniukas tą darė. Tiesa, gyvenome uždaroje Sovietų Sąjungos teritorijoje ir užsienietiškų pašto ženklų nebuvo lengva įsigyti.
Kai ši aistra išblėso, kai buvau 16–17 metų amžiaus ėmiau kolekcionuoti ir auginti kaktusiukus, kaktusus, skiepytus ir neskiepytus.
Kai ėmiau studijuoti ši kolekcija labai greitai sunyko.
Paskui ilgą laiką nieko nekolekcionavau. O apie 34–35 gyvenimo metus atradau knygų kolekcionavimą. Ši aistra jau užsitęsė. Ir didelis klausimas, ar ji kada nors pasibaigs. Nes ji suteikia daug malonumo ir leidžia prasmingai praleisti laisvalaikį.
Dabar kolekcionuoju visas Lietuvos istorijos knygas, tiek Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos. Tai gali būti skirtingais amžiais įvairiomis kalbomis išleistos knygos. Taip pat ir rankraščiai. Nors jie pasitaiko retokai.
– Kokį eksponatą labiausiai išskirtume?
– Sunku atsakyti. Yra dalykų, kurie vertingi mano širdžiai. Yra dalykų, kuriuos pasiūlius rinkai jie turėtų didžiausią ekonominę vertę. Piniginė ir emocinė vertė nebūtinai turi sutapti. Galbūt kunigo Lapinsko lietuviškų dainų rinkinio rankraštis, datuotas 1872 m. gali būti daug vertingesnis man, kaip žmogui ir kolekcininkui, negu kokia nors XVI amžiaus knyga. Juolab žinau, kad šis rinkinys yra unikalus ir kito tokio pasaulyje daugiau nėra.
Ši rinkinį gavau Lietuvoje. Jį buvo bandoma parduoti muziejams. Bet jie tuo metu ar pinigų neturėjo, ar nelabai domėjosi. Todėl rankraštis buvo ilgai pardavinėta. Iš pradžių, manau, ir kaina buvo didoka. O paskui pardavėjai grįžo į realybę. Tad man pasisekė atsirasti reikiamoje vietoje ir reikiamu laiku.
Tokių ir panašių į šį eksponatų galutiniai pirkėjai padeda tašką tos retenybės judėjimui istorijoje.
Žinote, kai kurie kolekcininkai ar bibliofilai, kad suteiktų daugiau malonumo likimo broliams, artėjant laikui „suvesti sąskaitas“, jie savo kolekcijų niekam nedovanoja, o „paleidžia“ jas per aukcionus. Jų išskaičiavimas labai paprastas – ne pinigų daugiau uždirbti, o suteikti malonumą kitiems. Jie patys patyrė malonumą suradę tuos dalykus, todėl leidžia ir kitiem pasidžiaugti. Tai yra gražus ir prasmingas kolekcijos perleidimo būdas.
– Koks jūsų šeimos požiūris į šį „brangų“ hobį?
– Šeima žiūri palankiai. Jei būtų kitaip, būtų sunku tai daryti ir psichologiškai nesijaustum taip gerai. Bet ir pats stengiuosi išvengti tokių situacijų, kad šeima badauja, o aš perku kokį nors naują dalyką ir išleidžiu paskutinius pinigus.
Tad kol kas pildau kolekciją naujais eksponatais.
Parodos „Praėjusio laiko herojai ir ženklai“ lankytojai taip pat pirmą kartą galės susipažinti su Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje saugomais dokumentais, kurie 1971 m. buvo aptikti kapsulėje, įlietoje į „Borusijos“ paminklo papėdę. Įspūdingi ir paminklo atidengimo iškilmių vaizdai iš Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos AdM archyvo.
Parodoje pristatomi ir klaipėdiečio kolekcininko Šarūno Toliušio eksponatai.
Paroda muziejuje veiks iki rugsėjo 16 d.