„Ekskursija“ teroristų takais, arba kaip ieškojau alaus „ISIS inkubatoriuje“

Pastaraisiais metais Briuselis garsėja ne tik Sisiojančiu berniuku, belgiškomis bulvytėmis ar alumi, bet ir Molenbeko rajonu, iš kurio ypač daug jaunimo išvyko kariauti „Islamo valstybės“ (ISIS) pusėje, o dalis surengė kruvinus teroro aktus Paryžiuje ir pačiame Briuselyje.

Ten žuvo žmonės

„Ekskursiją“ pradedame nuo ištuštėjusio per atostogų sezoną Europos Komisijos pastato, kuriame paskelbtas „Geltonasis“ pavojaus lygis, t. y. teroro aktas įmanomas. Keli šimtai metrų viena intensyviausių Briuselio gatvių ir esame prie „Maalbeek“ metro stotelės. Aplink – Europos ir Belgijos institucijų ir įvairių kompanijų biurų daugiaaukščiai, paralelinėje gatvėje – Lietuvos atstovybė prie ES. Pati metro stotis tuštoka – pietų metas ir atostogų sezonas.

2016-ųjų kovo 22 d. apie 9 val. ryto buvo daugiau žmonių. Būtent tada Maroko kilmės 27-erių Khalidas El Bakraoui susiprogdino. Valandą prieš tai jo brolis su bendražygiais surengė tokį pat išpuolį Briuselio tarptautiniame oro uoste – tai buvo kruviniausia teroro atakų serija Belgijoje. Viso, be teroristų, žuvo 32 žmonės, dar 360 buvo sužeista. Laimei, vienam teroristui nepavyko aktyvuoti savo užtaiso oro uoste. Jis, kuris taip pat dalyvavo ir mėnesiu anksčiau įvykdytose skerdynėse Paryžiuje, suimtas ir laukia teismo.

O aukoms atminti „Maalbeek“ stotyje kabo didžiulė lenta su širdimi viduryje ir su žmonių užuojautomis ar vilties žodžiais įvairiomis kalbomis aplink.

Bet tai nebuvo pirmasis islamistų teroro išpuolis Briuselyje, už kurį atsakomybę prisiėmė ISIS. Pirmoji ataka buvo surengta Belgijos žydų muziejuje 2014 m. gegužės 24 d., kuomet į jį įsiveržė Alžyro kilmės Prancūzijos pilietis 29-erių Mehdi Nemmouche’as, ginkluotas pistoletu ir Kalašnikovo automatu. 3 žmonės žuvo vietoje, vienas – pakeliui į ligoninę.

Traukiame ten. Pakeliui Karališkasis parkas, kuriame kaip niekad daug bėgiojančių, matyt, vietoj pietų „baltieji Briuselio kalnieriai“ renkasi kelis kilometrus išprakaituoti. Čia pat Belgijos karaliaus rūmai, kuriuos, beje, iki rugpjūčio galima aplankyti nemokamai. Kitoje pusėje gatvės – virtuvių ant ratų („Foodtrucks“) turgus, praėjus Muzikos instrumentų, Dailės muziejus atsiduriame „Sablon“ rajonėlyje – centrinėje aikštėje pasiruošimas vakaro mugei-koncertui, aplink – restoranai, kavinės pilnos žmonių, pietus užgeriančiais vynu ar alumi. Šiek tiek į kairę – ir Belgijos žydų muziejus, į kurį kviečia kabančios vėliavos su ekspozicijų pristatymu.

Įeiti ne taip paprasta – apsauga, tarsi į JAV ar Izraelio ambasadą Vilniuje. Įėjus pamatai permatomas, bet šarvuotas duris. Reikia palaukti, kol užsidegs žalia lemputė, tada įeini į dar vieną kambarį, kur yra metalo detektorius, o lankytojas filmuojamas. Pirmosios durys jau užsidarė. Prieš akis tokios pat šarvuotos durys – vėl reikia laukti žalios lemputės. Pagaliau įleidžia prie bilietų kasos. Bilietas – 10 eurų, peržiūrėti visas ekspozicijas, kasininkas sako, truks apie dvi su pusę valandos. Kitą kartą.

Beje, teroristas M. Nemmouche’as buvo pagautas ir šių metų kovo mėnesį nuteistas kalėti iki gyvos galvos.

Briuselio širdyje

2017 m. birželio 20 dienos vakare Briuselio centrinėje traukinių stotyje marokietis 36-erių Oussama Zariouh nesėkmingai bandė detonuoti bombą. Niekas nenukentėjo, o teroristas buvo nukautas patruliavusių kareivių. Stotis keli šimtai metrų nuo muziejaus, link Briuselio senamiesčio su gražiąja Grand Plasą ir garsiojo Sisiojančio berniuko skulptūra.

Įėjus teroro ženklų – nė pėdsako: švieslentės su traukinių tvarkaraščiais, skubantys žmonės, į kuriuos nuo sienos žvelgia betonininis karys – ne, ne tas, kuris nušovė teroristą. Tai atminimas Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo dalyviams.

Įdomu, kad tą birželio 20-ąją Briuselyje viešėjo Lietuvos žurnalistų delegacija ir dalis jų, po dienos su išūžtomis pokalbių su eurobiurokratais ausimis, leido būtent senamiestyje. Nors teroro aktas nepavyko, tačiau kilo didžiulė panika. Kaip tuomet pasakojo kolegos, minios žmonių pasileido žemyn senamiesčio gatvėmis, pakeliui nušluodamos viską savo kely. Dalis skubėjo į restoranus ir kavines, kurių personalas skubėjo užrakinti duris, nuleisti žaliuzes – dar visi puikiai atsiminė šaudynes Paryžiuje, kai teroristai beveik netrikdomi vaikščiojo po miestą ir su Kalašnikovais šaudė į visus pasitaikiusius.

Keliaujam „paskui“ panikos apimtą minią link Grand Plasos, tada dar žemiau – gatvės pilnos turistų, gidų su dideliais margaspalviais skėčiais, kad grupės nariai nepasiklystu, girdisi labai daug skirtingų kalbų – šiandien panikos nėra. Pasukame į dešinę – praeiname Nacionalinį valonų teatrą ir parduotuvių rajonas: „Decathlon“, „Espirit“, „Uniqlo“, H&M, „Zara“, „Primark“ ir t. t., ir t. t. Gatvė, kur tikrai galima apsipirkti ir gerokai pigiau nei Lietuvoje, ypač per išpardavimus.

Vėl į kairę ir išeiname į inžinieriaus ir politiko Emile’io Jacqmaino bulvarą. 2017 m. rugpjūčio 25 d. 30-metis imigrantas iš Somalio Haashi Ayaanle’as užpuolė čia patruliavusius karius su mačete rėkdamas: „Alahu akbar!“ („Alahas didis!“). Kariai apsigynė – užpuolikas buvo pašautas ir mirė ligoninėje.

ISIS inkubatorius

Daugumą šių išpuolių vienijo ne tik ISIS vardas, bet ir tai, kad jų organizatoriai ir vykdytojai augo, gyveno ar slapstėsi čia pat, šalia Briuselio širdies, už kanalo esančiame Molenbeko rajone. Molenbekas išaugino ar suteikė prieglobstį ne tik jiems. Mažiausiai 4 teroro atakų, per kurias 2015-ųjų lapkritį Paryžiuje žuvo 131 žmogus ir dar beveik pusė tūkstančio buvo sužeista, veikėjai išaugo ir gyveno šiame rajone.

Iš viso skaičiuojama, kad daugiau nei 700 belgų išvyko į Iraką ir Siriją kariauti ISIS pusėje. Ir tai didžiausia dalis Europoje, santykyje su bendru Belgijos gyventojų skaičiumi. Neabejojama, kad didelė dalis jų buvo iš Molenbeko.

Turistų giduose tikriausiai nerasite raginimo apsilankyti Molenbeke (iš olandų k. „Malūnas prie upelio“) – dar IX amžiuje įkurtame kaimelyje, kuris XIII a. tapo Briuselio dalimi, XIX a. pab. pasiekė klestėjimo viršūnę, o nuo XX a. antros pusės tapo atvykėlių, dauguma kurių buvo iš Maroko, namais. Greičiau atvirkščiai.

„Mačiau, kaip rajonas (Molenbekas – red. past.) tampa vis labiau netolerantiškas. Vietų, kur galima buvo įsigyti alkoholio, vis mažėjo. Girdėjau pasakojimus, kad fanatikai „Comte des Flandres“ (metros stotis Molenbeke – red. past.) verčia moteris dėvėti skaras. Islamiški knygynai suklestėjo ir tapo beveik neįmanoma įsigyti normalaus laikraščio. Esant 30 proc. bedarbystei, gatvės buvo beveik tuščios iki ryto“, – taip savo 9 metų gyvenimo Molenbeke patirtį politico.eu prieš tris metus aprašė karo žurnalistas ir kultūros antropologas Teanas Voetenas.

Tad ir kuriantis su šeima Briuselyje niekada nesvarstėme Molenbeko, o pasisakius, kad eisiu į „ekskursiją“ į šį rajoną, žmona rimtai nužvelgė ir pasakė: „Bent jau tamsesnius rūbus užsidėk, kad ten nesišviestum“... jau nekalbant apie šortus.

Taip, neteko pamatyti Molenbeke nei „šortuotų“ vyrų, nei mini sukneles ar net verslo kostiumėlius dėvinčių moterų. Populiariausias rūbas – hidžabas (nors visiškai pasislėpusių, liaudyje vadinamų „nindzių“ neteko matyti).

Molenbekiška multikultūra

Bet apie Molenbeką nuo pradžių. Taigi tęsiam „ekskursiją“ nuo Emile’io Jacqmaino bulvaro einame link kanalo, už kurio „baisusis“ Molenbekas. Dar 2003-iaisiais, kai pirmą kartą lankiausi Briuselyje, su kolega vakarop irgi nusprendėme apžiūrėti kanalą. Bet beeinant žmonių mažėjo, užkampiuose slūkuriavo ir įtariai žvelgė tamsaus gymio žmonių grupelės, iš pakampių karts nuo karto trumpam pasirodydavo „nindzės“, todėl pasiekę kanalą netrukom apsisukti ir grįžti atgal į senamiestį.

Dabar drąsiau, be to, juk diena. Perėjus kanalą pirma prieiname modernios architektūros Šv. Jono krikštytojo bažnyčią, būtent nuo jos esą ir prasidėjo Molenbekas. Bažnyčia neatrodo labai gyvybinga, kaip ir aikštė prie jos. Šiek tiek daugiau veiksmo aplink esančiuose parduotuvėlėse, mėsinėse. Už jų užkliūva akis ne tik dėl to – užrašai ant jų ne tik prancūziškai, bet ir arabiškai. Nenuostabu, Molenbeke pravaikščiojus porą valandų ir prancūzų kalba ausis pasiekė gan retai – čia, tikriausia, užtenka kalbėti arabiškai.

Arabiškai šnekučiuojasi ir vyrai aplink Šv. Jono bažnyčios aikšte esančiuose užeigose. Natūralu, kad briuseliečiai mėgsta leisti laiką kavinėse. Tik čia skirtumas tas, kad ant stalų – tik arbata ir kava, o ne garsusis belgiškas alus. Taip pat – nė vienos moters, tik niekur neskubantys vidutinio amžiaus ir vyresni vyrai.

Paėjus šiek tiek toliau – nauja vaikų žaidimo aikštelė. Pilna pyplių, kai kurie su močiutėmis ar mamomis, pastarosios su hidžabais. Tai nestebina. Čia juk Briuselis – multikultūrinis miestas, ypač jei teko gyventi tokiame rajone, kaip Skarbekas, kur, beje 2016 m. spalio 5 d. su islamistais siejamas asmuo su mačete sužeidė kelis policininkus. Šioje multikultūrinėje vaikų aikštelėje galbūt stebina tik tai, kad nėra baltųjų... oi ne, suklydau: štai baltų garbanų, aristokratiško veido močiutė ir du jos anūkai. Tikriausiai tikra briuselietė... Ne, vėl suklydau – tarpusavyje jie kalbasi lenkiškai.

„Wikipedijoje“ teigiama, kad nepaisant žiniasklaidos pučiamo burbulo, Molenbeke gyvena nuo 25 iki 40 proc. musulmonų. Mano subjektyvus žvilgsnis: 9 iš 10 matytų praeivių buvo iš Artimųjų rytų ar Šiaurės Afrikos.

Duokite alaus!

Šalia vaikų aikštelės – policijos nuovada – netiesa, kad net policija bijo apsilankyti Molenbeke. Einame toliau – parduotuvių gatvė. Ne, ten ne „Zara“, H&M ar koks „Uniqlo“, ten paprastos parduotuvėlės, bet gali rasti visko – nuo Korano iki šluotų, kilimų ar vestuvinių suknelių bei arabiškais raštais margintų lovų rėmų. Bet virtinose neišvysite seksualių moteriškų apatinių ar net apnuoginto manekeno.

Yra ir maisto parduotuvėlių, tik skirtingai nei kituose Briuselio rajonuose, ant langų neišstatytas alkoholis, o ir viduje jo nesimato. Bet užsukime į vieną iš jų. Tikrai nėra nei vyno, nei alaus, kurį, beje, Briuselyje galima gerti viešoje vietoje ir nesulaukti policininko smerkiančio žvilgsnio. Pasiimu airano – arabiškas/turkiškas gėrimas iš jogurto. Įeina kitas klientas. „Saliam Aleiku“, – sveikinasi jis su pardavėju. „Aleiku Asaliam“, – atsako jis. Paduodu pinigus, gaunu grąžą ir atsakau „Merci“ su savo baisiu akcentu.

Taip, Molenbeke, skirtingai nuo kitų Briuselio rajonų, alkoholis nesilieja laisvai. Jį net išmeta – praeinant ant šaligatvio pamačiau senų sportbačių porą ir nepradarytą dėžę „Calsberg“ alaus. Iš pradžių pagalvojau, kad kažkas pasidėjo ir tuoj pasiims… Tik po to supratau, kad čia kažkokio „bedievio“ nuomuotojo palikimas, kurį, matyt, šeimininkas padėjo gatvėje susirinkti (Briuselyje įprasta nereikalingus daiktus palikti gatvėje – gal kam pravers).

Vis dėlto Molenbeke yra barų ir restoranų, kur pilsto ne tik kavą ar arbatą. Pakeliui, mačiau kelis. „Arbatinių“, kur, kaip ir Šv. Jono aikštėje, susėdę rimtais veidais į praeivius žvelgia vyrai, daug daugiau.

Redaktorius pasiūlė išgerti alaus į jo sveikatą Molenbeke. Kodėl gi ne? Patraukiau link Molenbeko rotušės – ten, aikštėje, tikrai bus baras, bent jau kituose Briuselio rajonuose taip yra. Deja, tuštoka aikštė: tik arabiškų vestuvinių suknelių parduotuvė, dar kažkokia parduotuvė ir užeiga su užrašu „Snacks“, prie kurios būriuojasi keli vietiniai arabiškos kilmės. Neerzinsiu, neklausiu, ar turi alaus... mažai tikėtina.

Pasuku atgal link centro. Prie pat kanalo, bet vis dar Molenbeke, baras – pagaliau. Ir alaus yra, ir pigiau nei centrinėse Briuselio vietose.

P.S. Islamistų teroro aktai Belgijoje nusinešė apie 40 įvairių tautybių, rasių ir religijų žmonių gyvybių, dar beveik 400 buvo sužeisti (laimei, lietuviai nenukentėjo). Dar daugiau aukų per išpuolius Paryžiuje. Kiek kraujo praliejo Molenbeko augintiniai Irake ir Sirijoje – sunku pasakyti. Dalis teroristų nuteisti (liepos pabaigoje buvo nuteisti du asmenys, kurie įsigijo Kalašnikovą, naudotą per išpuolius Paryžiuje), dalis laukia teismo (pvz.: Salah Abdeslamas, kuris laikomas vienu iš 2016 m. Briuselio atakų organizatoriumi). Europos institucijose – geltonas pavojaus lygis.