Laidoje – VU Teisės fakulteto profesorius Vytautas Nekrošius, Konstitucinės teisės ekspertas Vytautas Sinkevičius ir politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
– Pone Nekrošiau, tuštybės, ambicijų, nepagarbos demokratijai ir kvailumo triumfas – taip pavadinote vakarykštį Konstitucinio Teismo teisėjų neskyrimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vadovės kandidatūros atmetimą. Ar čia verta ieškoti paaiškinimų, jūsų nuomone?
V. Nekrošius: Manau, kad paaiškinimų visada verta ieškoti. Vien jau tam, kad galbūt būtų padarytos tam tikros išvados ir ateity tokių nesąmonių nebūtų. Viena iš priežasčių, kodėl taip įvyko, yra labai paprastas požiūris į parlamentarizmą ir demokratiją. Man atrodo, didžiausios bėdos yra su tuo kažkada Seimo pirmininko išsakytu pasakymu, kad demokratija yra tada, kai mažuma klauso daugumos. Toks supratimas rodo, kad žmonės visiškai nesupranta, kas yra demokratija ir šiuolaikinė valstybė.
Mano supratimu, demokratija pirmiausia yra, be jau klasikinių požymių kaip įstatymų viršenybė, – mokėjimas šnekėtis. Pirmiausia demokratinė valstybė ir parlamentarizmas yra gebėjimas ieškoti bendrų vardiklių ir derinti interesus. Tai vyksta ne kai klauso vieni kitų, o kai sugeba susitarti ir susišnekėti. Akivaizdu, kad šiandieninė dauguma yra proletariato diktatūra iš kitos pusės: ten dauguma klauso mažumos, o čia – mažuma klauso daugumos. Mes skaitome Konstituciją pagal principą, kad Seimas skiria ir atleidžia, vadinasi, norime, skiriame, nenorime – neskiriame. Ir niekas čia mums nieko aiškinti neturėtų. Tai yra labai supaprastintas požiūris į demokratiją, visiškai nekoks požiūris į konstitucionalizmą, ir, mano supratimu, susidaro įspūdis, kad tai yra smėlio dėžės berniukų žaidimas – kieno žaislai „kietesni".
– Pone Sinkevičiau, kokia jūsų nuomonė apie tai, kas vakar įvyko Seime?
V. Sinkevičius: Manau, kad visi kandidatai į Konstitucinio Teismo teisėjus tiesiog tapo Seimo ir prezidento politinės kovos aukomis. Bet dar blogiau būtų, jei už viso to slypėtų valdančiųjų noras paskirti Konstitucinio Teismo teisėjais jiems lojalius, atvirai pataikaujančius asmenis, kurie neturi teisinio stuburo ir yra valdomi, arba net kai kuriuos dabartinei daugumai priklausančius Seimo narius. Vien to pakaktų, kad Konstitucinis Teismas būtų diskriminuotas ir teisininkų bendruomenės, ir visos visuomenės akyse.
O jei kas vakar įvyko, tai norėta parodyti, kas Lietuvoje yra tikroji valdžia, bet vietoje atsakingo valdymo principo pamatėme dar vieną labai neatsakingo naudojimosi Seimui suteiktais įgaliojimais pavyzdį. Tokių situacijų iki šiol Lietuvos demokratinėje teisinėje valstybėje nebuvo ir mes esame tikrai nustebę, kad po šitiek metų, kai Seimas baigia kadenciją, tikrai turėtų suprasti, kas yra Konstitucija, kas yra jos viršenybė, kas yra pagarba teisei, pagaliau – kas yra pagarba tiems subjektams, kurie teikia kandidatūras, jie turi teisę savarankiškai pasirinkti kandidatūrą ir teikti Seimui. Mes grįžome į kažkokius laikus, kai dauguma mano, kad pakanka turėti daugumą balsų, ir galima daryti, ką nori. Ne, Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas. Ir ši dauguma eilinį kartą šio Konstitucinio testo neišlaikė.
– Pone Valatka, kaip jūs pavadintumėte tai, kas vakar vyko Seime?
R. Valatka: Tiek profesorius Nekrošius, tiek profesorius Sinkevičius tai įvardijo. Man tektų pasikartoti – ši Seimo dauguma nei apie atsakomybę, nei apie valstybę supratimo neturi. Apie valstybę per daug negalvoja. Bet dar pridėčiau keletą dalykų – nėra visai jau taip, kad panašių dalykų nėra buvę. Yra buvę. Sakysime, su Aukščiausiojo Teismo pirmininko Greičiaus atleidimu, ne ką gražesnė istorija kažkada, dar Adamkaus laikais, yra buvusi. O dabar susiklostė tokia padėtis, kad sukrito kortos taip negerai, kad išėjo šimtu procentų negerai.
Kokios tai yra kortos? Karbauskis, kuris šiam paradui vakar vadovavo, yra oportunistas. Tai yra žmogus, kuriam iš principo yra nesvarbu, ar 10 arų nugvelbti, ar 1000 hektarų – jis ims ten, kur jam leis. Kadangi jis yra oportunistas, kaip tik vakar gavo progą parodyti savo valdžią ir tai padaryti praktiškai niekuo nerizikuodamas. Todėl, kad du iš trijų siūlytojų, kurie siūlė Konstitucinio Teismo teisėjus, neturi visiškai jokio autoriteto. Ir ne tik šiame Seime. Turbūt apskritai ir prezidentas neturi autoriteto. Būtų pabandęs šis Seimas taip Grybauskaitės laikais padaryti, būtų gavęs tam tikrą atkirtį. Prezidentas – be autoriteto, Seimo pirmininkas yra apskritai niekam nepriklausantis. Tai bet kuriuo atveju, bet kurioje kitoje daugumoje, kuri turėtų Seimo pirmininką, jo kandidatas tikrai būtų buvęs patvirtintas. Šiuo atveju – ne.
Yra ir trečias dalykas, dėl kurio teisininkai galbūt su manimi ginčysis, ir galbūt jie bus teisūs, nes jie daugiau žino. Pvz., jei būtų pasiūlytas profesorius Nekrošius ar profesorius Damulis, ar kita didelė teisės pasaulyje figūra, Seimas būtų pagalvojęs, kaip jam balsuoti. Dabar aš prieš laidą specialiai užsirašiau visų trijų kandidatų į Konstitucinį Teismą pavardes, kad nesupainiočiau. Esu žmogus, kuris 42 metus dirba žiniasklaidoje, bet aš apie tuos žmones, išskyrus Norkūną, nieko nebuvau girdėjęs. Jeigu į Konstitucinį Teismą siūlome žmones, kurie visuomenei nieko nesako, tai Karbauskis irgi žino, kad visuomenė į karą dėl šių atmestų kandidatūrų neis. Tad sukrito kortos taip blogai, kad iš principo demokratija ir teisė liko verkti kamputyje. Iš tiesų išėjo blogai.
– Pone Sinkevičiau, prezidentas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkės kandidatūrai teikė Sigitą Rudėnaitę, kuri iki šiol šias pareigas ėjo laikinai. Prezidentas siūlė ją paaukštinti, o Seimas ne tai, kad nepaaukštino, bet dar ir pažemino pareigose atleisdamas iš Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų ir palikdamas dirbti paprasta teisėja. Ar yra galimybė tokį atvejį nagrinėti Konstituciniam Teismui, jūsų nuomone? Ar reikėtų šios institucijos išaiškinimo šiai situacijai?
V. Sinkevičius: Manau, kad viskas prasidėjo nuo to, kad prezidentūra nemoka rašyti dekretų. Ko prašė prezidentas: pirma – atleisti iš civilinių bylų skyriaus pirmininkės pareigų, ir antra – skirti Aukščiausiojo Teismo pirmininke. Tai atleisti galima tik esant pagrindui. O pagrindas – kai išrinktas į kitas pareigas. Vadinasi, pradžioje turi būti įvykdytas faktas, asmuo turi būti paskirtas į kitas pareigas, t.y., Aukščiausiojo Teismo pirmininko, o po to atleistas iš skyriaus pirmininko pareigų, nes yra paskirtas į kitas pareigas. Prezidentūra pateikė visiškai netinkamą dekretą.
Turėjo būti ne vienas, o du dekretai. Ir negalima rašyti „atleisti, o paskui – paskirti". Turėjo būti du atskiri dekretai, pirmas turėtų būti skirti Sigitą Rudėnaitę Aukščiausiojo Teismo pirmininke. Jei ji paskirta, tada pradedamas įgyvendinti antras dekretas – atleisti iš skyriaus pareigų. Kitaip tariant, buvo blogai parengtas dekretas, o analogišką klaidą padarė ir teisėjų taryba – ji tiesiog atkartojo tai, ko prašė prezidentas: patarė atleisti iš skyriaus pirmininkės pareigų ir paskelbti Aukščiausiojo Teismo pirmininke.
Ar nenorėjo tos problemos matyti Seimo teisininkai, ar dar kažkas įvyko... Bet dabar akivaizdu, kad atleidimas iš civilinių bylų skyriaus pareigų yra neteisėtas, nekonstitucinis, nes Seimas peržengė savo įgaliojimus, atleido asmenį iš pareigų neturėdamas tam teisinio pagrindo. Pažeidė teisinės valstybės principą, teisėjo paskyrimo ir atleidimo tvarką. Tad pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir laimėti šią bylą – yra.
– Teisėjų tarybos pirmininkas ir Lietuvos Apeliacinio Teismo vadovas Algimantas Valantinas apie Rudėnaitės neskyrimą sakė, kad tai paneigia prieš 30 metų Nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos bandymus kurti teisinę valstybę. Kaip jūs tai vertinate, pone Nekrošiau?
V. Nekrošius: Taip ir vertinu. Jei tai yra tik grubi klaida, apie kurią, kai šitiek metų veikia Prezidentūra, Seimas, Teisėjų taryba, net minties neturėtų būti. Bet ji įvyko. Jei tai yra klaida, ją galima ištaisyti. Kiek suprantu, Seimo statutas leidžia persvarstyti šį klausimą ir pan.
Bet jei tai yra pusiau klaida, t.y., norėjome pabandyti, ar galime tiesiog tokiu būdu atleidinėti žmones iš pirmininkų ar teisėjų pareigų, kai yra nepatogūs – pakvieti karjerai: iš pradžių atleidi, po to – nepaskiri, ir viso gero... Tad jei taip daroma tyčia, tai yra labai pavojingas dalykas. Tai – nieko bendro nei su demokratija, nei su teisine valstybe neturintis reikalas. Noriu pasakyti, kad vakarykštis veiksmas, mano supratimu, yra 99,9 proc. antikonstitucinis, jei jis nebus ištaisytas, jis privalo būti skundžiamas. Nes jei liks taip, kaip yra, bus sukurtas toks pavyzdys, prieš kurį dabartiniai lenkų šposai atrodys kaip gėlytės.
– Pone Valatka, per ponios Rudėnaitės kandidatūros svarstymą nebuvo išsakyta nei kritikos, nei pastabų – be argumentų ji nebuvo paskirta. Kaip manote, kokios tikrosios to priežastys?
R. Valatka: Kaip ir sakiau, ponas Karbauskis naudojasi proga parodyti, kas miške yra karalius, jis tai parodė. Iš principo turbūt būtų buvę ne taip jau svarbu, Rudėnaitė, ar kiti teisėjai vietoj jos būtų buvę, rezultatas būtų buvęs toks pat. Aišku, visam šitam reikale pats kvailiausias dalykas atrodo teisinis prezidento patarėjų neraštingumas, bet šiuo atveju tai yra prezidento teisinis neraštingumas šitaip pakišti žmogų.
Profesorius Nekrošius kalbėjo, kad galbūt tai yra klaida, o galbūt – ne visai klaida. Pasakysiu taip: jei mes pridėtume dar kitą įvykį, kad lygiai taip pat be jokių argumentų prezidentas Nausėda neskyrė antrai kadencijai valstybės kontrolieriaus Arūno Dulkio, tai sudėjus Rudėnaitės ir Dulkio atvejus, aš, kaip žmogus, nedirbęs valstybės tarnyboje, labai objektyviai galiu pasakyti tokį dalyką: Lietuvos valstybei neapsimoka dirbti. Gali būti koks nori doras, tyras, atsidavęs Lietuvos valstybei, bet jei netiksi kokiai personai, tarkime, prezidentui, jo patarėjams, ar prezidento seseriai, iš principo tave sumals su žemėmis ir tavęs neliks. Pvz., Rudėnaitės atveju profesorius Sinkevičius parodė, kad karalius yra visiškai nuogas.
Bet prezidento vietoje – pirmiausia jis turėjo pasikviesti Rudėnaitę, viešai jos atsiprašyti, kad per jo siūlymą žmogus, dirbęs valstybei, pateko į tokią bjaurią, šlykščią padėtį. Nes nepaskyrimas jau yra dėmė, Lietuvoje visi taip vertiname. O dar ir atleidimas iš užimamų pareigų, kurias turėjo ir būtų turėjusi ši teisėja – tai apskritai žmogų prikala prie kryžiaus. Bet prezidentas pratylėjo, kaip jam yra įprasta, maždaug, kad tai yra nebe jo, o Rudėnaitės, ir dar gal kvailo Seimo reikalas. Vakar įvyko labai daug blogų dalykų, iš kokio taško bežiūrėtume.
– Tarsi aišku, kad visa tai, kas įvyko, įvyko ir dėl Seimo pirmininko ir Ramūno Karbauskio tarpasmeninio konflikto, kitų galios žaidimų, apie kuriuos jau kalbėta laidoje. Pone Sinkevičiau, prie ko veda tokie galios žaidimai?
V. Sinkevičius: Matote, Konstitucija suteikia institucijoms įgaliojimus. Bet yra prielaida, kad visos institucijos labai atsakingai vykdo tuos įgaliojimus. Ir dabar, tarkime prezidentas atmeta valdančiųjų pasiūlytą kandidatą į ekonomikos ir inovacijų ministrus. Ar mes turėjome kokių nors aiškių argumentų, kodėl tas kandidatas netiko? Neturėjome. Lygiai taip pat dėl valstybės kontrolieriaus neskyrimo antrai kadencijai – ar turėjome kokių nors argumentų? Neturėjome. Tiesiog noriu, teikiu, noriu – neteikiu.
Iš Konstitucijos nekyla, kad šie subjektai – Seimas, prezidentas, Vyriausybė – galėtų savo įgaliojimus vykdyti savo nuožiūra, taip, kaip jiems atrodo. Ne, yra atsakingas valdymas, yra pareigos visuomenei, valstybei. Negalima kelti tokios sumaišties, formuoti tokių precedentų, kurie gali sukelti apskritai sunkiai įsivaizduojamus padarinius.
Įsivaizduokite, civilinių bylų skyriaus pirmininkė – labai aukštos pareigos. Ir staiga Seimas, be nieko, tiesiog ima ir atleidžia, be jokio teisinio pagrindo, šiurkščiausiai pažeisdamas įstatymą, Konstituciją. Niekas nereaguoja. Dabar kalbama, kad reikia ištaisyti situaciją, atšaukti nutarimą. O kaip atšaukti tą nutarimą, kai vyko slaptas balsavimas? Nutarimas turbūt jau atiduotas ir registruotas teisės aktų registre. Ko gero, jis įsigaliojo. Kaip nauju slaptu balsavimu atšaukti tą nutarimą?
Privirta tiek košės, kad dabar ją galima išsrėbti vienu būdu. Visiškai pritariu Rimvydui Valatkai, kuris kalba apie prezidento ne tik teisinę atsakomybę šiuo atveju, bet apie moralinę, pagarbos žmogui išraišką. Prezidentas nedelsdamas turi teikti naują dekretą, skirti Rudėnaitę civilinių bylų skyriaus pirmininke ir daryti viską, kad ji greitai būtų paskirta. Negalima leisti taip elgtis su žmonėmis, nesvarbu, ar tai teisėjas, ar medikas. Tokio neatsakingo naudojimosi savo įgaliojimais aš, atvirai kalbant, neprisimenu.
– Pone Valatka, ar dar turėtumėte ką pridurti apie šią situaciją, ką ji rodo apie Seimą kaip instituciją?
R. Valatka: Seimas apskritai pastaruosius du mėnesius ar išvis po Naujųjų metų yra išsijungęs, jis kaip Seimas nefunkcionuoja, ir dalis Seimo, šiuo atveju – Karbauskio vadovaujama dauguma – yra pusiau parlamentinėje rezistencijoje.
Nes, tarkime, nuo pat karantino įvedimo, nuo ekstremalios padėties Lietuvoje įvedimo, buvo bent du ar trys atvejai, kai man atrodė, jog Vyriausybės veiksmai, kurie rėmėsi užkrečiamųjų ligų įstatymu ir civilinės saugos įstatymu, peržengė tuos įstatymus, peržengė ekstremaliąją padėtį ir kišo koją į nepaprastąją padėtį, ko Lietuvoje nėra. Būtent Seimas turėjo prižiūrėti Vyriausybę, kad ji nesavivaliautų.
Man atrodo, kad keletą kartų Konstitucija buvo paminta Lietuvoje, bet Seimas apskritai, net atskiros Seimo grupės nepadarė tokių pareiškimų. Net opozicija nėra padariusi aiškaus pareiškimo, kad, jų manymu, šiuo ar kitu atveju pažeista Konstitucija. Tai šios kadencijos Seimas iš esmės save yra diskvalifikavęs ir diskreditavęs, ir daugiau jau, kad ir ką jie padarytų, turbūt jie savo vardo nei gali susigrąžinti, nei dar labiau susimauti. Po vakar turbūt galima brėžti raudoną brūkšnį.
– Konstitucija numato, kad Konstitucinis Teismas trečdaliu atnaujinamas kas trejus metus – teismo pirmininko Dainiaus Žalimo bei teisėjų Gedimino Mesonio ir Vyto Miliaus kadencija baigiasi sekmadienį. Pone Nekrošiau, kas toliau? Konstitucinis Teismas dirbs ne pilna sudėtimi?
V. Nekrošius: Ne, Konstitucinis Teismas toliau dirbs. Jei neklystu, įstatymas numato, kad jei nepaskiriama, dirba tie patys teisėjai, kol paskiriami nauji. Tad problema yra kitoje vietoje. Kas bus, jei tie trys teisėjai paims ir pasakys „žinote, gerbiamieji, mes šiame žaidime nedalyvaujame ir mes atsistatydiname"? O Konstitucinis Teismas gali veikti tik tada, kai yra visi devyni. Tada mes praktiškai neturėtume Konstitucinio Teismo tam tikrą laiko tarpą. Tikėkimės, kad taip neįvyks.
Edmundai, klausiate, kur mes einame. Mano supratimu, einame į baltarusišką ir rusišką valstybės modelį tokiais veiksmais. Viskas eina į tą paprastą įstatymų aiškinimą. Kai Putinas ar Lukašenka sako, kad „viskas tvarkoje, žmonės patikėjo manimi, tad viskas teisėta, valio". Čia – lygiai tas pats: „žiūrėkite, galime balsuoti, galime nebalsuoti. Viskas irgi teisėta, valio." Neduok, Dieve, mums toliau tokių žingsnių. Gerai būtų mokytis.
Vytautas Sinkevičius sakė, kad prezidentas gali teikti naują kandidatą – gali. O jei jo vėl nepatvirtins, tos pačios Rudėnaitės, kas tada? Mano supratimu, dabar yra vienintelis greitas kelias – Konstitucinis Teismas. Čia vienareikšmiškai būtina keliauti į Konstitucinį Teismą ir kovoti už tą demokratiją, kokia ji yra Vakaruose, kur susitarimas ir kompromisas yra viso gyvenimo judėjimo variklis ir garantas, kur yra pagarba žmogui, asmenybei. Kaip taip galima visiškai nevertinti žmonių? Kai ambicijos užgožia, niekas net nemato, kad ten žmonės už tų balsavimų stovi, jų gyvenimai. Niekam neįdomu, tik savos ambicijos rūpi. Tai yra labai liūdna.
– Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuolatinio pirmininko neturi nuo liepos, tuoj bus metai, kai tuometinis pirmininkas Rimvydas Norkus išvyko dirbti į ES Teisingumo Teismą. Kaip bus su Aukščiausiuoju Teismu, kas jam vadovaus, pone Sinkevičiau?
V. Sinkevičius: Kas vadovauja, kol nėra pirmininko – vienas iš skyrių pirmininkų, kuris turi didesnį teisėjo stažą. Laikinai šias pareigas ėjo ponia Sigita Rudėnaitė. Bet kalbame apie rimtus ir labai principinius dalykus. Ar yra pagrindas nerimauti dėl Konstitucinio Teismo? Iš tiesų, kol nėra paskirti nauji teisėjai, lieka tie patys teisėjai, eina savo pareigas.
Bet galima labai nesunkiai paralyžiuoti teismo veiklą. Nuo kovo 18 d. iki šiol Konstitucinis Teismas nepradėjo nagrinėti nė vienos bylos. Kodėl? Nes laukė, kol bus paskirti trys nauji teisėjai. Principas yra toks: bylą nagrinėja 9 teisėjai, pilnos sudėties teismas, turi būti ne mažiau nei 5 balsai norint priimti nutarimą. Tad štai, įsivaizduokite, pradedama nagrinėti bylą, baigiant rengti nutarimą paskiriami nauji teisėjai, tad pasibaigus trijų teisėjų įgaliojimams lieka 6 teisėjai, du balsai prieš, ir nutarimas nepriimtas.
Kitaip tariant, tikėtina, kad Konstitucinis Teismas nepradeda nagrinėti naujų bylų, o tos bylos – ar įstatymas neprieštarauja Konstitucijai, ar Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijai, – tik todėl, kad nėra tinkamai paskirti Konstitucinio Teismo teisėjai. Tad šie galios žaidimai turi įtaką apskritai teisinei situacijai, konstitucingumo būklei Lietuvoje. Jie negali dominuoti, juos reikia atidėti į šalį. Politinės ambicijos ir kitų sąskaitų suvedinėjimas negali būti daromas tokių institucijų kaip Konstitucinis Teismas, Aukščiausiasis Teismas sąskaita.
Klausiate, kaip su Aukščiausiuoju Teismu – yra kitas, baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas, ir jis laikinai eis pareigas, kol bus paskirtas Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Bet pats faktas, kad nuo praėjusių metų vasaros iki šiol nesugebama paskirti nuolatinio Aukščiausiojo Teismo pirmininko, rodo, kad politikai turi savo interesų. Šiuo atveju lemia ne kompetencija ar kiti dalykai. Buvo pasakyta „silpni kandidatai, todėl nepaskyrėme". Tai – fiktyvūs argumentai.
Kai pradeda dominuoti politiniai motyvai, įrodinėjimas, kieno galia yra didesnė, kai paminamas ir sutrypiamas žmogus, ypač – aukšto rango teisėjai, tai yra netoleruotina. Atvirai kalbant, sunkiai įsivaizduoju, kaip galima kalbėti apie tai, kad gerbiame Konstituciją, padėję ranką ant Konstitucijos prisiekiame, ir elgiamės prieš Konstituciją, įstatymą, visiškai jų nepaisydami.
– Jūsų nuomone, buvo bandoma pasiekti, kad būtų paskirtas labiau su valdančiosios koalicijos lyderiais – premjeru ar ponu Karbauskiu – artimas žmogus į Aukščiausiojo Teismo pirmininkus?
V. Sinkevičius: Aš išvis už visos šios situacijos su Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimu matau, gal be reikalo, bet daug didesnę grėsmę. Būtent į tuos svarbius postus sustatyti žmones, kurie yra lojalūs valdančiajai daugumai, kurie atvirai pataikauja. Tokių teisininkų mes turime, kurie pritaria viskam, kad ir kas būtų daroma. Buvo užsiminta dėl ekstremalios situacijos – atrodo, yra Respublikos Prezidentas, jis, matydamas, kad Vyriausybė daro kažką ne taip, turi labai gerą instrumentą – gali kreiptis į Konstitucinį Teismą ir vien jo kreipimasis į Konstitucinį Teismą, ar Vyriausybės nutarimas dera su Konstitucija, sustabdo Vyriausybės nutarimo galiojimą. Ar jis naudojasi šiuo instrumentu?
Lygiai taip pat dabar žmonės pastatyti prieš faktą, į tokią sudėtingą moralinę ir teisinę padėtį. Reikia turėti kažkiek atsakomybės. Negalima užsimiršti ir manyti, kad postas suteikia galimybę elgtis tau taip, kaip nori. Yra pagarba žmogui, jo teisėms, laisvėms, yra didesnės vertybės, nuo kurių niekas negali nukrypti – nei prezidentas, nei Seimas, nei Vyriausybė.