Sovietų Sąjungos komunistų partijos generaliniu sekretoriumi nuo 1985 iki 1991 metų dirbęs M. Gorbačiovas mirė trečiadienio naktį po sunkios ligos.
Kauno technologijos universiteto (KTU) Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas Ainius Lašas M. Gorbačiovą vadina viena iš kontroversiškiausių politinių figūrų Lietuvos nepriklausomybės atgavimo kontekste.
Anot apžvalgininko, iš vienos pusės jis prisidėjo prie sausio 13 d. tragiškų įvykių Lietuvoje. Iš kitos pusės būtent jis pradėjo radikalias reformas, įskaitant ir sąlyginę žodžio laisvę, kurios suteikė mums šansą išsilaisvinti iš SSRS gniaužtų.
„Pats M. Gorbačiovas siekė išlaikyti SSRS ir Lietuvą joje, bet tuo pačiu jis nebuvo pasiruošęs tai daryti bet kokia kaina. Žinau, tai – ganėtinai kontroversiškas teiginys ir už tai galiu gauti vatniko lipduką, bet būtent po sausio 13 d. tragiškų įvykių ir iš karto sekusių įvykių Rygoje, M. Gorbačiovas atsitraukė, reaguodamas į Vakarų ir SSRS piliečių kritiką/spaudimą“, – feisbuke rašo jis.
A. Lašo teigimu, tuometis SSRS lyderis laisvai galėjo pasielgti kaip pasielgė Kinijos komunistų partijos vadovybė 1989 m. Tiananmeno aikštėje, bet to nepadarė, nes labai brangino ir puoselėjo savo, kaip progresyvaus SSRS lyderio ir demokrato, reputaciją.
Pasak jo, dar galima prisiminti, jog vis dėlto jis leido susivienyti Vokietijai ir apskritai taikiai užbaigti Kremliaus diktato erą Centrinėje Europoje (Vengrija, Lenkija, Čekoslovakija ir pan.).
A. Lašo teigimu, Lietuvoje ir kitur neretai sklando mitas, kad M. Gorbačiovas neturėjo pasirinkimo dėl esminių reformų inicijavimo, nes SSRS tuo metu buvo gilioje ekonominėje krizėje ir todėl jis privalėjo veikti.
Apžvalgininko vertinimu – ne visai taip. Jo teigimu, daugelis ekspertų sutinka, kad 1980-ųjų pirmoje pusėje, SSRS ekonomikos augimas iš esmės buvo sustojęs ir, aišku, M. Gorbačiovui taip vadinamas „zastoi“ laikotarpis suteikė papildomų argumentų Politbiure, kad reikia kažką iš esmės keisti, bet tuo pačiu jis galėjo apsiriboti daug simboliškesniais žingsniais, nes jokio kracho nebuvo.
„Žodžiu, aš jį taip dviprasmiškai ir vertinu: nuoširdus reformatorius, siekęs pakeisti SSRS ir įrodyti, kad gali egzistuoti komunizmas su žmogišku veidu ir dinamiška ekonomika, bet tuo pačiu ir nusikaltėlis, leidęs naudoti jėgą prieš taikius protestuotojus“, – rašo jis.
Valatka: neturėjo jokių gerų jausmų tokiems kaip mes
Apžvalgininkas Rimvydas Valatka pabrėžė, kad M. Gorbačiovas buvo paskutinis Rusijos imperijos caras, manęs, kad galima pagerinti imperiją – tautų kalėjimą taip, kad jos pavergtos tautos sutiks su amžina okupacija.
„Tautos-kaliniai nebuvo durnos. Bet Gorbio perestrojka mes pasinaudojom ir iki galo. O jo gimtoji Rusija atmetė ją, atkrito į imperinį blūdą. Gorbis prisidėjo prie laisvės. Norom ar iš reikalo, kad taip išėjo, – kitas klausimas. Ar jis buvo laisvės žmogus? Teko jį matyti iš arti, netgi persimesti keliom frazėm 1990 m. sausį Vilniuje. Neturėjo jokių gerų jausmų tokiems kaip mes, metaliniai dantys (toks įspūdis), bet, kaip pats mestelėjo „reikėtų jus visus uždaryti, bet jau vėlu“. Buvo imperininkas, bet, skirtingai nuo V. Putino, politikas realistas“, – feisbuke rašo R. Valatka.
Anot jo, galėjo tapti Lietuvos istorijos herojum, bet Sausio 13-osios žudynės, kai jis nusiplovė rankas ir leido savo kariaunai žudyti civilius pagal rusišką madą, tapo jam didesne dėme nei ta, kuri buvo ant jo galvos. Kaip, beje, ir žudynės Tbilisyje, Baku, Rygoje.
„M. Gorbačiovas, garbė jam, iškart pasmerkė V. Putino karą prieš Ukrainą, bet gerų okupantų, juolab carų, Rytų erdvėje nebūna. Vis dėlto M. Gorbačiovo epocha, kad ir be galo trumpa, mano kartos žmonėms liks pati ryškiausia gyvenime. Staigus virsmas iš visiškos nevilties į praregėjimą, kad visos imperijos, kad ir kiek tankų turėtų, griūna. Būtų geriau, jei Gorbis būtų pergyvenęs ir Rusijos neimperiją, bet nieko, palauksim“, – teigia jis.
Jastramskis: neryžtingas, neįžvalgus politinis lyderis
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Mažvydas Jastramskis teigia, kad M. Gorbačiovo ir SSRS žlugimo klausime jam labai įstrigo ši Zenono Norkaus citata: „Valdydamas politinį darinį, kuris savo pobūdžiu buvo imperija („tautų kalėjimas“), jis nuoširdžiai tikėjo, kad gyvena socialistinėje visuomenėje, kurioje galutinai išspręstas „nacionalinis klausimas“.
„Vakarų lyderių liaupsės paskutiniam SSRS vadovui jo mirties dieną neatrodo adekvačiai. Gal taip daroma, nes didelė dalis pačių Vakarų istorijos yra imperijų istorija. Ir gal atsiranda toks naivus galvojimas – jeigu mums pavyko (demokratizuotis), tai juk panašiai turėjo vykti ir Rytuose“, – trečiadienį feisbuke rašo M. Jastramskis.
Bet ta, anot jo, nėra tikslus istorijos vertinimas. Pirma, todėl, kad patogiai užsimerkiama prieš nusikaltimus, kurie M. Gorbačiovo vardu buvo įvykdyti Vilniuje, Tbilisyje ir kitur. Antra, M. Gorbačiovas nebandė demontuoti imperijos ir paversti į demokratiją – jis ją bandė išgelbėti
„M. Gorbačiovo tikslas nebuvo SSRS nuvesti į demokratiją, jis siekė reformuoti, lengvai liberalizuojant, totalitarinį ir baime paremtą režimą į „tikrą socializmą“. Atrodo, pertvarkos periodas atsirado jam nesuprantant esmių esmės – kad realiai bandoma pertvarkyti imperiją, ne kažkokį tai komunizmą. O visos imperijos anksčiau ar vėliau žlunga“, – rašo jis.
Kažkokia ideologinė intoksikacija, neleidžianti matyti pasaulio tokio, koks jis yra, M. Jastramskio teigimu, – dalykas, kuris perduodamas Rusijos imperijų (o SSRS tebuvo viena iš Rusijos imperijos formų) vadovams iš „kartos į kartą“.
„V. Putinas neįvertino ukrainiečių meilės savo tėvynei. M. Gorbačiovas neįvertino Baltijos valstybėse ir kitur glūdinčios tautinės savimonės, laisvės troškimo. Kaip ir kiti SSRS lyderiai užsiliūliavo apgaulinga homo sovieticus statybų sėkme. Jis žengė pusę neryžtingo žingsnio į totalitarizmo atlaisvinimą (ne į demokratiją; kitas žingsnis yra tiesiog autoritarizmas). Ir kartu netyčia sukūrė galimybių langą, kurio nesuvaldė“, – teigia jis.
Tada, pasak politologo, pamatė, kur viskas krypsta, susvyravo ir bandė susigrąžinti kontrolę nekaltų žmonių kraujo kaina. Nepavyko.
„Bet čia joks indėlis į laisvą Europą, kaip kažkodėl kalba Ursula von der Leyen. Mes atsilaikėm ir padarėm taip, kad šis galimybių langas taptų mūsų laisve, – rašo jis. – M. Gorbačiovas buvo neryžtingas, neįžvalgus politinis lyderis, kuris nesuprato tautų kalėjimo, kuriam vadovavo, esmės, nesuvaldė savo pradėtų procesų, nesugebėjo eliminuoti savo pagrindinio konkurento Jelcino. Bet neryžtingumas ir silpni diktatoriaus genai nelygu indėliui į laisvę. Gorbačiovas nebuvo demokratas, demokratai nesiunčia tankų ant žmonių.“
Kasparavičius: turėjo didelę politinę fantaziją
Istorikas Algimantas Kasparavičius Delfi sakė, kad nereikia siaurai, tik per savo varpinę, vertinti buvusio SSRS lyderio.
„Jo dėka, kaip ten bebūtų, buvo pradėtas Sovietų Sąjungos demontavimo procesas, jis bandė kurti rusišką socializmą su žmogišku veidu, bandė kurti viešumą. Šios politinės veiklos dėka iš esmės Sovietų Sąjungoje 1987 metų vasaros pabaigoje dingo baimė ir ji dingo labai sparčiai. 1987 rugpjūčio 23 dieną prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirenka kelios šimtinės žmonių, o po metų Vingio parke – jau renkasi šimtai tūkstančių – baimė nebevaržo“, – kalbėjo jis.
Istorikas pridūrė, kad, žiūrint per lietuvių prizmę, visų pirma baimės nykimo dėka Baltijos respublikose gimė judėjimai, kurie nutiesė kelią į valstybių atkūrimą ir čia mes niekaip negalime sumenkinti M. Gorbačiovo, kaip globalaus lyderio, istorinio vaidmens.
„Judėjimai nerizikavo susikurti nei Jurijaus Andropovo, nei L. Brežnevo, nei Nikitos Chruščiovo laikais. O būtent to žmogaus, kuris turėjo tam tikras vizijas. Aš manau, kad jis turėjo pakankamai didelę politinę fantaziją ir drąsos tą fantaziją realizuoti, tai yra labai svarbu“, – teigė A. Kasparavičius.
Jis pažymėjo, kad pasaulis M. Gorbačiovą prisimins kaip žmogų, su JAV prezidentu Ronaldu Reaganu pasirašiusiu Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų sutartį.
„Vakariečiai puikiai prisimena, kaip atrodė Europa ir pasaulis, kai vieni į kitus keliasdešimt metų žiūrėjo per raketų taikiklius ir tie ginklai nutaikyti. Vakariečiai prisimins, kaip jie keliasdešimt metų vaikščiojo kaip gyvi taikiniai. Tą gyvų taikinių plejadą jis savo veiksmais sunaikino. Ir todėl mes turėjome ir iš dalies ir dabar turime M. Gorbačiovo maniją Europoje, dėl to turime Nobelio taikos medalį M. Gorbačiovui“, – kalbėjo jis.
Istorikas pridūrė, kad persitvarkymas Sovietų Sąjungą pertvarkė taip, kad jos visai neliko.
A. Kasparavičius neabejoja, kad M. Gorbačiovu visada bus nepatenkintų, tai – ne tik ortodoksai komunistai, kurie gailisi, kad jis sugriovė tokią „nuostabią“ imperiją, bet esą ir už buvusį SSRS lyderį mažesni, kurie negali jam atleisti, kad ne jie, o jis, komunistas, sugriovė Sovietų Sąjungą.
„Kiekviena didelė asmenybė sukelia dideles aistras. Prisiminkime, kad ne taip seniai išėjo R. Reaganas, buvo labai įvairių vertinimų, išėjo Margaret Thatcher, – Londone kai kas šoko ir dainavo, panašiai bus ir su M. Gorbačiovu, net ir pačioje Rusijoje. Tikriausiai ir Lietuvoje netrūks įvairių ir labai skirtingų vertinimų. Bet tai rodo, kad žmogus yra epochinio masto, kuris praktiškai ir pats kūrė epochą ir pats tapo labai trumpa, bet labai ryškia epocha“, – teigė jis.
Maliukevičius: SSRS žlugo ne dėl jo, o nepaisant jo
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius trečiadienį feisbuke prisipažino, kad jį tiesiog pykina nuo Vakarų politikų, „Rusijos ekspertų“ ir liberaliosios Rusijos opozicijos pagyrų banga M. Gorbačiovo palikimui.
„Ką jau bekalbėti apie jo nusikaltimus Vilniuje, Rygoje ar Tbilisyje. Jis melavo dėl Černobylio ir vertė žmones žygiuoti per Gegužės 1-osios paradą Kijeve po radioaktyviu debesimi praėjus vos 5 dienoms po katastrofos. SSRS žlugo ne dėl M. Gorbačiovo, o nepaisant jo“, – feisbuke rašo politologas.
Paklaustas apie tai A. Kasparavičius aiškino, kad „maži žmonės didelių dalykų niekada nepamatys“.
„O traukti vieną ar kitą faktelį iš konteksto... M. Gorbačiovas rado jėgos ir drąsos po poros savaičių ar truputį daugiau išeiti į eterį ir pasakyti, kad įvyko pas mus didelė tragedija, atominės elektrinės avarija Černobylyje. Žmogus gyveno ir mokėsi, nereikia galvoti, kad jis iškart gimė demokratu, kad apskritai kas nors gimsta demokratu ar šventuoju – ne“, – kalbėjo jis.
Istoriko nuomone, M. Gorbačiovui teko padaryti milžinišką politinį judesį ir iš totalitarinės valstybės lyderio virsti daugiau ar mažiau demokratiniu, o tai nebuvo vienos dienos kelias, bet jį M. Gorbačiovas nuėjo greitai ir greitai keitėsi.
„Galime prisiminti Sausio 13-ąją, bet galime prisiminti jo prieš tai buvusį vizitą į Vilnių, kuomet jam darbininkas tiesiai rėžė į akis, ko Lietuva nori ir to darbininko niekas nesuėmė ir nesušaudė. Galų gale, ir tai buvo ženklas, signalas, kad mes galime judėti ta linkme“, – teigė pašnekovas.
Kavaliauskas: Putino ir Landsbergio nuomonės sutapo
Sovietmečiu žurnalistu, o nepriklausomybės pradžioje aukščiausių Lietuvos vadovų atstovu spaudai dirbęs apžvalgininkas Vilius Kavaliauskas feisbuke rašo, kad M. Gorbačiovo atžvilgiu sutapo Vladimiro Putino ir Vytauto Landsbergio nuomonės – abu jie šiąnakt mirusį buvusį SSRS lyderį paskelbė nusikaltėliu.
„Keistų paralelių M. Gorbačiovo gyvenime rastum ir daugiau: sausio 13-osios naktį jis neatsakė ne tik į V. Landsbergio, bet ir Mykolo Burokevičiaus skambučius (apie tai man prieš mirtį pasakojo „naktinės partijos“ lyderis). Kita dalis mūsų tautos (neslėpsiu – ir aš) galvoja, kad būtent jis Lietuvai davė šansą. Sausio 13-oji lieka mums visiems didžia mįsle – nes po apsilankymo Vilniuje M. Gorbačiovas suprato: lai geriau lietuviai išeina, be jų imperija bus stabilesnė“, – rašo jis.
Anot apžvalgininko, M. Gorbačiovui gal dėkingos ir motinos, nes nutraukęs beprasmį karą Afganistane jis išgelbėjo nuo mirties daug jaunų vyrų – ir iš Lietuvos.
„Gal daugiau, nei žuvo sausio 13-tą. Niekas negarantuotas, kad paminklo M. Gorbačiovui nepastatys ir susivienijusi Vokietija. Aš tik akies kampeliu mačiau M. Gorbačiovo triumfą Amerikoje – ten jis buvo populiaresnis už JAV prezidentą. Mes paminklų Gorbiui nestatysim, bet kai neliks mūsų politikų, įsitikinusių, kad jie atliko didesnę epochos misiją, gal parašysim normalius istorijos vadovėlius“, – teigia V. Kavaliauskas.