Taip, vertindamas 1994-ųjų Budapešto memorandumą, turėjusį garantuoti Ukrainos saugumą, portalui LRT.lt sako Europos politikos analizės centro Vašingtone ekspertas Januszas Bugajskis.
Politologo teigimu, daugeliui Vakarų Europos sostinių tarptautiniai susitarimai ir principai yra ne tokie svarbūs, kaip Vakarų korporacijų galimybės investuoti Rusijoje ir leidimas Rusijos pinigams plaukti į Vakarų bankus.
„Nepaisant kilnios retorikos, svarbiausia ES vertybė, regis, yra „taika bet kokia kaina“, einanti išvien su „bizniu bet kokia kaina“, – LRT.lt teigia J. Bugajskis.
– Ukrainoje, prie pat Europos Sąjungos rytinių sienų, vyksta karas. Pranešama, kad rusų techniką ir kariai plūsta į Donbaso regioną. Kijevas prašo ES realios pagalbos. Vokietija atsisako padėti, o Suomijos premjeras aiškina, kad ES neturi pakankamos galios. Krymo aneksija beveik pamiršta. Kaip vertinate susiklosčiusią padėtį?
– Maskva paskaičiavo, kad ES sankcijos, kuriomis ši atsakys į Ukrainos užpuolimą, bus labai ribotos, o dauguma ES sostinių priims Ukrainoje susiklosčiusią padėtį kaip įvykusį faktą. Panašiai atsitiko Gruzijoje – Pietų Osetijoje ir Abchazijoje 2008-aisias.
Tačiau Maskva kartu ir apsiskaičiavo manydama, kad Briuselis ir Vašingtonas neleis Kijevui malšinti maišto ir vykdyti operacijų prieš Rusijos agentus Donbase. Tad Maskva buvo priversta teikti daugiau pagalbos – samdinių ir ginklų – prorusiškoms pajėgoms Donecke ir Luhanske.
Jei Rusija nepradės atviros invazijos, mažai tikėtina, kad Vakarai artimiausiu metu sugriežtins sankcijas. Ukraina tvirtai laikosi Donbaso susigrąžinimo politikos, o Vakarai tam pritaria. Deja, Vakarų lyderiai retai užsimena apie Krymą, ir Kremlius tikisi, kad aneksija bus pamiršta, net jei ir nepripažinta.
– ES daug kalba apie vertybes. Kaip dėl žmonių gyvybių, kurias Ukrainoje atėmė Rusijos samdiniai? Kaip dėl tarptautinių sutarčių, Helsinkio susitarimų – sienų neliečiamumo, valstybių teritorinio integralumo, taikaus ginčių sprendimo, nesikišimo į vidaus reikalus? Ar jų vertė yra nepakankama, kad būtų tarp ES tvirtai ginamų vertybių?
– Nepaisant kilnios retorikos, svarbiausia ES vertybė, regis, yra „taika bet kokia kaina“, einanti išvien su „bizniu bet kokia kaina“. Daugeliui Vakarų Europos sostinių tarptautiniai susitarimai ir principai yra ne tokie svarbūs, kaip Vakarų korporacijų galimybės investuoti Rusijoje ir leidimas Rusijos pinigams plaukti į Vakarų bankus.
Pastarąjį dešimtmetį Maskva, įtraukdama ES į bendrus verslo, prekybos, energetikos reikalus, sugebėjo iš dalies neutralizuoti Europos reakciją į Putino ekspansionizmo politiką.
– Vladimiras Putinas neseniai susitiko su Suomijos prezidentu. Augant įtampai tarp ES ir Kremliaus, tai – pirmas Europos lyderio susitikimas su Putinu Rusijoje po Sočio olimpinių žaidynių. Ar tikite, kad ES apskritai pajėgi veiksmingai laikytis bendrų nuostatų Rusijos atžvilgiu?
– ES neturi veiksmingų bendrų nuostatų kone visais užsienio politikos klausimais. Tai liudija menkas įsipareigojimas saugumo reikalams ir pasipriešinimas NATO infrastruktūros plėtrai „fronto linijos“ valstybėse, kaip antai Lenkijoje ir Lietuvoje.
Kaip neseniai pasišaipė Lenkijos „Gazeta Wyborcza“ apžvalgininkas: Europa tikisi, kad 300 milijonų amerikiečių apgins 500 milijonų europiečių nuo mažiau nei 150 milijonų rusų.
– Ar Vakarų pagalbos nesulaukianti Ukraina gali laimėti karą Donbase? Kokie būtų galimi scenarijai?
– Ukrainoje sutvirtėjo nacionalinės vienybės jausmas ir apsisprendimas neatiduoti Putino agentams savo šalies teritorijų. Ukrainos karinės pajėgos gerokai patobulėjo nuo tada, kai prasidėjo įsiveržimas į Donbasą. Jos gali jau po kelių savaičių susigrąžinti Donecką ir Luhanską – jei tik neprasidės masinė Rusijos pajėgų intervencija.
Tačiau Putinas vargu ar susitaikys su Donbase užimtų anklavų praradimu. Juk tai reikštų, kad jis atsisako nacionalistinių ambicijų „ginti Rusijos tėvynainius“ kaimyninėse valstybėse. Jis ir toliau kurstys žemo intensyvumo karą rytų Ukrainoje ir stengsis destabilizuoti padėtį šalyje ekonominio spaudimo bei kitomis priemonėmis.
Maskva negali leisti Ukrainai tapti sėkminga integralia valstybe, judančia ES link. Nes tai suduotų smūgį visam Eurazijos sąjungos projektui, kuriame Rusija turėtų vaidinti svarbiausio „galios polio“, kaip atsvaros Vakarams, vaidmenį ir kuris Putinui yra jo politinio palikimo pagrindas.
– Pagal 1994 m. pasirašytą Budapešto memorandumą, Jungtinės Valstijos ir Britanija teikia Ukrainai saugumo garantijas. Kaip dėl šių įsipareigojimų: ar jie tikrai galioja?
– Budapešto memorandumas yra įvairiai suprantamas. Pasirašiusieji neinterpretuoja jo kaip įsipareigojimo teikti Ukrainai karinę pagalbą, mat stengiasi išvengti tiesioginio karinio konflikto su Rusija.
Iš tikro memorandumas išryškina vieną esminį principą, kuriuo turėtų vadovautis visos su Rusija besiribojančios valstybės: nesileiskite apkvailinami ar nuginkluojami popierinių susitarimų, bet pasistenkite sukurti veiksmingą gynybą ir atgrasyti užsienio agresorius, kad ir kokie būtų agresijos pavidalai.
– Ar Ukrainai bus suteiktas JAV sąjungininkės statusas? Kokie gali būti padariniai?
– Kongresui yra pateiktas atitinkamas įstatymo projektas, tačiau neaišku, ar pavyks jį priimti, nes Kongresas įsitraukia į rinkimų kampaniją. Rusijos agresijos prevencijos aktas suteiktų pagrindinės JAV sąjungininkės – ne NATO narės statusą Ukrainai, Gruzijai ir Moldovai.
Jei įstatymas būtų priimtas, jis sustiprintų JAV ir Ukrainos karinį bendradarbiavimą pratybų, apmokymų, amunicijos bei kitose NATO karinės pagalbos srityse. Įstatymo priėmimo atveju Ukraina gautų tokios pagalbos, kuri padėtų jos kariams geriau atremti Rusijos puolimą.
– Ar Lietuva gali jaustis saugi, pasitikėdama NATO 5-uoju straipsniu ir Baltijos valstybių gynybos planais?
– Visada geriau yra būti saugiems nei gailėtis tikrinant nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbių paktų ir planų patikimumą. Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių gynybos planai nenumatytiems atvejams yra svarbūs. Tačiau dar svarbesni yra konkretūs veiksmai, įskaitant infrastruktūros ir amunicijos suteikimą, kas leistų drauge apginti pažeidžiamus sąjungininkus. Maža to, NATO turėtų geriau pasirengti nekonvenciniam perversmui ar užmaskuotam karui, panašiam į tą, kurį Maskva kariauja prieš Ukrainą ir gali sukelti bet kurioje kitoje regiono vietoje.
– Menkai girdimas Lietuvos balsas, įspėjantis apie Rusijos imperines ambicijas, Vakaruose net po Gruzijos užpuolimo buvo vertinamas kaip „antirusiška isterija“. Dabar Vakarų partneriai nevengia atkreipti dėmesio į tai, kad asignavimai krašto apsaugai Lietuvoje daug mažesni nei 2 proc. BVP. Bet kaip įtikinti visuomenę atsisakyti dalies gerovės dėl didesnio saugumo, kai net NATO partneriai sako, kad jūsų priešas – išgalvotas?
– Lietuviai turi rūpintis savo nacionaliniais interesais, kad ir kaip klystų ES valstybės, kurios jaučiasi saugios, nes neturi sienų su Rusija.
Lietuva turi veikti unisonu su savo artimiausiomis kaimynėmis ir drauge nukalti naują saugumo koncepciją Rusijos atžvilgiu: įtikinti NATO infrastruktūros regione būtinumu, padėti išvystyti ekspertinę atsvarą Kremliaus perversmininkams etniniame, ekonominiame, energetiniame, informaciniame ir kibernetiniame „frontuose“. Geriau paaukoti šiek tiek savo gerovės saugumui, nei aukoti saugumą trumpalaikei gerovei. Galų gale be saugumo ir laisvės nebūna gerovės.