Dabar, baigiantis visiems mums naujo ir neįprasto gyvenimo ketvirtajai savaitei, apie emocinį klimatą šalyje, jo nulemtus pokyčius ir svarbiausia – kaip sau padėti ištverti netikėtą išbandymą, klausėme Žmogaus studijų centro prezidento daktaro Gintaro Chomentausko.
– Specialiai atliktas emocinio klimato tyrimas atskleidė, jog dabar žmonės jaučia didesnį nerimą, pyktį, liūdesį.
– Palyginimui mes neturime ilgo laikotarpio duomenų. Bet remdamiesi ankstesniu ir karantino metu darytu tyrimu, galime matyti didžiulį pokytį.
Paprastai metai iš metų žmonių jausenos pokyčiai yra gana stabilūs, kinta vienu kitu procentu. Pirma koronaviruso karantino savaitė parodė, kad pokyčiai dramatiški. Sakykime, nerimo lygis nuo 26,1 procento pakilo iki 64,3 procento, tai yra 2,5 karto šuolis. Liūdesio padaugėjo daugiau nei du kartus – nuo 21,9 iki 46,8 procento, pykčio irgi beveik dvigubai – nuo 19,8 iki 35,6 procento.
Akivaizdu, kad žmonės nesusitvarko su savo emocine būkle. Ir nieko nuostabaus, nes mums retai tenka pakliūti į tokias situacijas, kai ilgai esame bombarduojami neigiama informacija tiek iš oficialių šaltinių, tiek ir kalbėdamiesi vienas su kitu.
Žmonės nėra pasirengę, ką daryti su neigiamos informacijos griūtimi. Atrodo, natūralu, kad tiesiog reikia nerimauti, rūpintis, jaudintis, pykti ant visų, kurie kažką daro arba nieko nedaro, arba ne taip daro. Net nepastebėdami mes patys paleidžiame savo emocijų gamybos mašinėlę ir patys jose vėliau murkdomės.
Emocijos nepriklauso išorei – jos yra mūsų pridedama prie realybės dalis. Prie įvykių priklijuojame skirtingas emocijas: vieni liūdesį, kiti pyktį, treti nerimą. Emocijos yra mūsų individualių procesų rezultatas, taigi tvarkytis su tuo turime patys. Pirmiausia – sumažinti neigiamų emocijų ir padidinti teigiamų.
Betgi dabar atrodo tarsi nepadoru išlikti ramiam ar džiaugtis. Norėčiau paklausti kodėl? Kodėl negalima džiaugtis tuomet, kai gali skirti daugiau laiko sau, savo šeimai, savo pomėgiams, knygoms, nebaigtiems darbams ir panašiai? Juk tiek laiko mes gavome dovanų! Kodėl jo nepanaudojus smagiems dalykams?
Atrodo, žmonės dažnai nemato, kad jų savijauta yra susijusi su jų asmeniniu sprendimu. Taip, mes esame pakliuvę į neigiamų žinių lauką. Tačiau niekas ten mūsų už ausų neįtempė. Mes patys nuolat žiūrime televizorių – kelis kartus tą pačią naujienų programą, patys tyrinėjame žinias apie koronavirusą internete ir visą laiką nardome informaciniame lauke, kuris nesuteikia ramybės. Čia irgi galime spręsti patys. Visai negirdėti tos informacijos, matyt, nebūtų labai racionalu, bet per dieną užtektų vieną kartą pasiklausyti žinių ir užverti informacijos kanalą visai parai. Tada ir diena būtų geresnė, ir košmarai naktį nesisapnuotų.
– Kuo tokios neigiamos emocijos pavojingos fizinei sveikatai?
– Yra labai aiškūs dėsningumai: kuo daugiau streso, tuo silpnesnė imuninė sistema. Žmogaus organizmas vadovaujasi sava logika. Jeigu yra išorinis grėsmės šaltinis, jis turiu pasiruošti kovoti arba pabėgti. Tad visi energijos ištekliai keliauja šiems tikslams įgyvendinti. Imuninė sistema atsiduria dešimtoje eilėje – ji nebesvarbi. Stresas išjungia mūsų imuninę sistemą tiesiogine prasme. Ir kuo daugiau nerimo, kuris yra streso dalis, kuo daugiau pykčio, – irgi streso dalies, tuo mes esame mažiau atsparūs virusui.
– Šiemetinės Velykos bus kitokios – be galimybės išvažiuoti, aplankyti artimųjų. Kaip manote, kaip tai gali paveikti žmonių emocinę savijautą?
– Šiuo metu emocinio klimato tyrimas kartojamas, po savaitės jau turėsime konkretesnę informaciją. O spėlioti labai sudėtinga. Iš vienos pusės žvelgiant, žmonės negali ilgą laiką lindėti emocinėje duobėje – jie natūraliai nori iš jos išlipti. Negaliu atsakyti, kada tai įvyks, ar mes lįsime dar gilyn į duobę, ar pradėsime iš jos kepurnėtis. Neturime tokių įvykių tyrimų patirties. Ir moksline, ir asmenine prasmėmis ši patirtis unikali. Bet mano vidinė nuojauta sako, jog žmonės po truputį įjungs kritinį mąstymą. Ir tai nesusiję su Velykomis. Žmonės tiesiog pradės vertinti faktus, o ne jų egzaltaciją.
Kiek dabar Lietuvoje yra mirusiųjų nuo koronaviruso? Maždaug tiek, kiek pernai mirė iškritę iš lovos, bet viruso egzaltacija yra didžiulė. Ji susijusi su kitomis šalimis, su grėsmėmis, kurios galbūt atkeliauja, o galbūt ir neatkeliauja. Užuot priėmę faktus, kokie jie yra šiandien, man atrodo, kuriame baisias fantazijas tiek asmeniniame gyvenime, tiek valstybiniu lygmeniu.
Dar viena aplinkybė, kurios mes nenorime girdėti ir matyti, yra tai, kad, ar mes būsime karantine dvi savaites, ar keturias, ar du mėnesius, koronavirusas niekur nedings. Jis galbūt dings gerai izoliuotoje, apsaugotoje teritorijoje – Lietuvoje – bet tada Lietuvą nuolat reikės laikyti izoliuotą, nes kitaip vėl gaus infekciją iš išorės. Nutraukę griežtą kontrolę, vėl turėsime panašią istoriją.
Yra labai įdomių tyrimų duomenų, kur sakoma, jog koronavirusas pradės lėtėti tada, kai vienokia ar kitokia forma juo persirgs apie 80 procentų žmonių. Tokiu atveju tėra tik laiko klausimas, kada jis palies beveik kiekvieną, daugumą apdovanodamas imunitetu.
Niekas nenori kišti galvos į katilą, į mirties grėsmės teritoriją, tačiau galbūt mūsų saugumo garantas yra lėčiau, bet visgi persirgti virusu.
Panašią kolektyvinio imuniteto strategiją įgyvendina Švedija. Matome dvireikšmius rezultatus. Mirčių skaičius, aišku, gerokai didesnis, tačiau galbūt šalis išeis iš šios krizės visai kitokia – nebijodama kitos infekcijos. Mums einant kitokiu – griežtos izoliacijos keliu – didelis klausimas, kokie mes būsime po kelių mėnesių, kiek būsime atsparūs tai pačiai grėsmei, kuri iš aplinkos niekur nedings.
– Kaip manote, kiek dabar žmonių reikėtų psichologo pagalbos?
– Dabar tokia pagalba paklausi. Gerai, kad yra daug vietų, daug karštųjų linijų – tiek koordinuojamų valstybės mastu, tiek atsiradusių privačių iniciatyvų dėka. Žmonėms to reikia, tačiau informacijos apie šias karštąsias linijas pasigendama. Jos nėra labai daug.
– Kitose šalyse, kuriose virusas pradėjo siausti gerokai anksčiau, stebimas skyrybų skaičiaus augimas. Lietuvoje daugėja smurto artimoje aplinkoje atvejų. Kaip žmonėms susitvarkyti su savo emocijomis šeimose, kad neprisidėtų dar ir tokie išbandymai?
– Dabartinėje situacijoje esama tam tikro paradokso. Viena vertus, yra kaip tame anekdote, kai vyras sako: „Vakare pabendravau su žmona. Pasirodo, tokia miela moteriškė!“ Kita dabarties pusė ne tokia smagi. Žmogaus vidinis irzulys ieško objekto išsilieti: kažkas dėl visko turi būti kaltas!
Taip yra dėl to, kad žmonės nepriskiria emocijų kilmės sau patiems – kad jie yra emocijos kūrėjai. Ieškome priežasčių išorėje. Tad atitinkamai kalti tampa sutuoktinis, vaikai, aplinkybės ir panašiai. Nieko nuostabaus, kad bendros erzelynės fone pykčio šeimose daugėja. Kokia išeitis? Gaila, bet Lietuvos kultūroje nesame suformavę civilizuotų konfliktų sprendimo būdų tradicijos. Nelabai valdome, sąmoningai neįprasminame, ką reikėtų daryti, kai žmogus susierzina. Juk būtinos bent pauzės – nereikia iš karto eskaluoti konflikto, reikia pažiūrėti į savo indėlį kuriant konfliktą, suprasti gilesnes konfliktų priežastis.
Kai pradedi vardyti, skamba tarsi psichologinė makabrija, o iš tikrųjų kalbame apie paprastus buitinius instrumentus, kurių daugelis iš mūsų žmonių nėra įvaldę.
– Šiuo metu ir visuomenėje vyrauja tam tikra priešprieša. Vieni priešinasi valdžios sprendimams ir ignoruoja saugumo reikalavimus, kiti piktinasi pastarųjų neatsakingumu. Kaip tai veikia mus visus?
– Kaip minėjau, pyktis, priešiškumas yra streso reakcijos dalis. Mes sukūrėme viruso baubą. Vieni jo bijo ir stengiasi išvengti. Kiti tarsi norėtų su juo kovoti, bet virusas mažas – jam su kuoka neužtvosi ir pagavęs nesutraiškysi. Taigi pyktis, neradęs tiesioginio objekto, pradeda ieškoti prie ko prilipti, tarsi pats būtų virusas. Šiuo atveju pyktis „nutupia“ ant valdžios, kuri taip pat eksperimentuoja, ieško sprendimų, ir tada visa kritika nukreipiama į ją dėl pernelyg griežtų karantino priemonių. Į valdžią nukrypsta pyktis ir dėl pernelyg liberalių karantino priemonių. Jis nukrypsta tai į „budulius“, kurie grįžo iš emigracijos ir nesilaiko karantino, tai į kaimyną, kuris pašnekėjo su kitu kaimynu laikydamasis ne dviejų metrų atstumo, o pusantro, ir taip toliau. Pyktis pradeda plaukioti visuomenėje kaip labai blogas emocinis užkratas, mažinantis mūsų sutelktumą ir mobilizaciją, kuri dar tikrai bus reikalinga kovoje su koronavirusu.
– Ar jau būtų įmanoma pasakyti, koks gali būti ilgalaikis karantino poveikis žmonių psichinei sveikatai?
– Tiems, kurie kritiškai mąsto ir mato, kad kol kas fizinis koronaviruso poveikis labai ribotas, tikėtina, kad fatališkai blogo poveikio nebus. Jiems gyvenimas pernelyg nepasikeis. Tačiau žinau asmenų, kurie bijo prieiti prie kito žmogaus, net į jį žiūrėti. Žinau ir tokių, kurie bijo išeiti į gatvę, jau seniai nebeina į parduotuves, kurie tiek įsiaudrinę, kad būtų galima rašyti diagnozę – fobinija. Juos ši situacija labai paveiks, jie dar ilgai negalės prieiti prie žmogaus, pasisveikinti, apsikabinti, atkeliauti į žmonių būrį, nueiti į barą ir panašai.
Dar kitiems virusas yra „dzin“. Taip bus ir ateityje.
– Ką patartumėte žmonėms, kad šiuo sudėtingu metu patys galėtų padėti sau geriau jaustis?
– Pats paprasčiausias dalykas – ribokite informacijos srautą. Antras – nesijauskite įsipareigoję jaustis nerimastingai ir blogai. Pagalvokite apie tai, kaip šias dienas turint iš dalies arba visiškai apmokamas atostogas paversti savo gyvenimo švente. Trečia: jeigu sunku susitelkti į darbus ar veiklas, kurios malonios, tiesiog planuokite savo dieną taip griežtai, kaip anksčiau niekada neplanavote. Pasidarykite darbų sąrašą. Pavyzdžiui, padaryti bent vieną gerą darbą kiekvieną dieną, bent vienas pabaigtas darbas kiekvieną dieną, bent vienas malonumas kiekvieną dieną. Taip sukursite sau malonią dabartį ir ateitį. Tuomet viskas bus gerai!