Tačiau, kaip sako Norvegijos Tarptautinių santykių instituto energetikos ekspertas Jakubas M. Godzimirskis, Rusijai Europa ėmė atrodyti tiek priklausoma nuo energijos išteklių importo iš Rusijos, kad tai leido Maskvai elgtis bet kaip – tai yra netgi sukelti karą Ukrainoje.
„Normaliai manoma, kad stipri ekonominė tarpusavio priklausomybė (o energetikos ištekliai irgi yra prekė) lemia, kad viena nuo kitos priklausomos šalys neįsivelia į tarpusavio konfliktus. Bet Europos Sąjungos atveju ši stipri tarpusavio priklausomybė sukūrė negatyvias iniciatyvas iš Rusijos pusės. Iš Rusijos požiūrio taško situacija ėmė atrodyti taip, esą Europos Sąjunga jau yra tiek priklausoma nuo Rusijos pasiūlos, kad tai leidžia Rusijai elgtis taip, kaip normaliu atveju būtų neįmanoma“, - interviu DELFI sakė J.M. Godzimirskis, Vilniuje viešėjęs Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto kvietimu.
2013 m. Europos Sąjungos šalys 27 proc. gamtinių dujų importavo iš Rusijos, 23 proc. iš Norvegijos, 8 proc. iš Šiaurės Afrikos šalių, 9 proc. per suskystintų gamtinių dujų terminalus, o 33 proc. poreikio patenkina vidaus produkcija. Taigi iš Rusijos Europos Sąjungos šalys gauna apie trečdalį viso dujų poreikio.
Remiantis smegenų centro Bruegel informacija, Rusijos priklausomybė nuo Europos atrodo dar stipresnė: 2013 m. Rusija į Europos Sąjungą eksportavo 130,7 mlrd. kubinių metrų dujų, į kitas šalis - 80 mlrd. kubinių metrų. Dujų eksportas sudaro apie 14 proc. viso šalies eksporto.
Tad kodėl Rusija įsijautė ir sukėlė karą Ukrainoje – vienoje svarbiausių gamtinių dujų tranzito šalių?
Europa pati finansuoja Rusijos persiginklavimą
J.M. Godzimirskis teigia, kad viską lemia ne tik ekonominė logika, bet ir subjektyvus politinių veikėjų požiūris. Tai, anot jo, paaiškina ir Europos Sąjungos šalių skirtumai: vienoms valstybėms Rusija yra iššūkis, kitoms – partneris, trečioms – priešas.
„Viena vertus, dalis valstybių labai glaudžiai bendradarbiauja su Rusija ir net pasižymi draugišku požiūriu į Rusiją – pavyzdžiui, Graikija ar Kipras, kurias britų autoriai Markas Leonardas and Nicu Popescu dar 2007 m. pavadino Rusijos Trojos arkliais Europos Sąjungoje. Kita vertus, yra šalių, kurios priklauso nuo Rusijos dujų importo, bet gali būti vadinamos tikromis karėmis – tai Lenkija ir Lietuva. Būtent šios šalys ėmė vaduotis iš energetinės priklausomybės nuo Rusijos: Lietuvoje pastatytas suskystintų gamtinių dujų terminalas Klaipėdoje, Lenkija investavo į terminalą Svinouiscyje, be to, atsirado vilčių vystyti skalūnų dujas“, - sako ekspertas.
Beje, J.M. Godzimirskis teigia, kad karas Ukrainoje iš esmės nelabai pakeitė Europos Sąjungos valstybių narių požiūrio į Rusiją arba šie pakitimai labiau formalūs. Nors visos šalys pritaikė ekonomines ir politines sankcijas Rusijai, tačiau pavienės valstybės vis tiek siekė ir siekia bendradarbiavimo su Maskva: Vengrija turėjo planų Rusijos pinigais modernizuoti elektrinę, buvo įsitraukusi į „Pietų srauto“ projektą, Graikija siekia glaudesnių saitų su Kremliumi dėl savo skolų.
Tačiau, kaip žinoma, Europos Komisija užblokavo Vengrijos ir Rusijos susitarimą dėl Paks atominės jėgainės modernizavimo, Rusija buvo priversta atsisakyti ir Ukrainą apeinančio „Pietų srauto“ vamzdyno, nes jis prieštaravo Europos Sąjungos antimonopoliniams įstatymams. Galiausiai, Maskva pradėjo derybas dėl „Turkijos srauto“. Šiame projekte, be Turkijos ir Rusijos, dalyvaus Graikija, Serbija, Makedonija, Vengrija.
J.M. Godzimirskis atkreipia dėmesį į Europos ir Rusijos santykių paradoksą: pirkdama apie trečdalį dujų iš Rusijos ir mokėdama didelę kainą Europa iš esmės finansuoja Rusijos kariuomenės perginklavimą. Tai vienas esminių Kremliaus tikslų nuo to laiko, kai 2008 m. buvo pradėta ginkluotųjų pajėgų reforma. Kaip yra teigęs gynybos ekspertas, atsargos majoras Daivis Petraitis, kariuomenės perginklavimas numatytas 2012-2020 m. laikotarpiui, pirmasis jo etapas iš esmės baigtas.
„Kai 2012 m. Vladimiras Putinas grįžo į valdžią, jis pranešė apie labai ambicingus projektus. Vienas tų projektų buvo Rusijos kariuomenės perginklavimas, kas Rusijai 2012-2020 m. iš viso kainuos 6 mlrd. dolerių. Norint turėti tokius pinigus, energijos ištekliai tampa svarbiu įrankiu. Tai yra pagrindinis ambicingų projektų šaltinis. Režimui svarbu ir įvairių socialinių programų finansavimas, nes taip paprasčiau išsaugoti režimą, palaikyti jo stabilumą“, - sako J.M. Godzimirskis.
Kinija V. Putinui tapo išeitimi – bent trumpam
Tačiau pašnekovas teigia, kad Europa ir Rusija, ypač pastaroji, dar prieš karą Ukrainoje ėmė svarstyti apie galimybes diversifikuoti savo energijos išteklių eksporto rinkas. Kaip viena potencialių krypčių Rusijai buvo pasirinkta Kinija.
„Rusija yra pasirašiusi du kontraktus dėl gamtinių dujų su Kinija. Bet nė vienas jų nėra labai svarbus Rusijai. Rusija išsakė interesą diversifikuoti energijos eksportą siųsdama savo išteklius į Azijos rinkas, bet tai nėra tiesioginis konflikto Ukrainoje rezultatas. Tai dalis ilgojo laikotarpio Rusijos strategijos“, - sako ekspertas.
2014 m. gegužės 16 d. Rusija ir Kinija paskelbė pasirašiusios draugystės sutartį ir susitarė, kad statys 77 mlrd. dolerių vertės dujotakį „Sibiro galia“, skirtą dujų eksportui iš Rusijos Rytų Sibiro į Kiniją. Pagal susitarimą, nuo 2018 m. Rusija trisdešimt metų Kinijai tieks po 38 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų kasmet.
Kaip sako J.M. Godzimirskis, nors šis projektas kainuotų milžiniškus pinigus, tačiau Kinija netaptų realia alternatyva Europai, nes Europa perka gamtines dujas, išgaunamas ne Rytų, o Vakarų Sibire. Be to, ką reiškia 38 mlrd. kubinių metrų palyginus su 130 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet?
Antrasis Kinijos ir Rusijos susitarimas apima dujų tiekimą iš Vakarų Sibiro Altajaus kryptimi į Šiaurės Vakarų Kiniją. Šis maršrutas patogesnis ir pigesnis Rusijai, bet ne toks patogus Kinijai. Pagal viešai skelbtus duomenis, šiuo dujotakiu Rusija įsipareigoja Kinijai tiekti 30 mlrd. kubinių metrų dujų kasmet trisdešimčiai metų.
„Dujotakis kirs Rusijos-Kinijos sieną labai siauroje teritorijoje prie Mongolijos sienos. Šis susitarimas gali turėti įtakos Rusijos priklausomybei nuo Europos, nes šios dujos galėtų būti nukreiptos arba į Europos rinką, arba į Kinijos. Tačiau ir minimu atveju tam reikia labai daug investicijų, o pajamos iš dujų pardavimo šiuo metu mažėja. Galiausiai, reikia suvokti, ką tai reiškia ilgojo laikotarpio Rusijos ir Kinijos santykiams. Nors tie santykiai atrodo gana geri šiuo metu, tačiau Rusijoje manoma, jog ilguoju laikotarpiu Rusija susidurs su iššūkiai ir jie ateis ne iš Europos, o iš Kinijos“, - sako ekspertas.
„Taigi idėja panaudoti Kiniją kaip atsvarą Europai ar Vakarams apskritai, gali atsisukti kitu kampu. Tačiau šiuo metu tai protinga V. Putino taktika“, - pridūrė J.M. Godzimirskis.
Rusijai ekonomika – politikos dalis
Vis tik J.M. Godzimirskis pabrėžia, kad šiuolaikinė energijos išteklių rinka labai nepastovi: įtaką daro nuolat kintanti aplinka, politiniai santykiai, technologijų išradimai, prieiga prie kapitalo rinkų.
„Kad iliustruočiau savo teiginį, papasakosiu, kaip Rusijos, Norvegijos ir Prancūzijos kompanijos „Gazprom“, „Total“, „Statoil“ buvo pasiryžusios įsitraukti į vieną didžiausių gamtinių dujų plotų vystymą Barenco jūroje. Jos pradėjo bendradarbiavimą 2007 m. Pagal pradinius planus šiuo plotuose turėjo būti išpumpuojama apie 70 mlrd. kubinių metrų dujų per metus, o tai apie 50 proc. Rusijos dujų eksporto į Europos Sąjungą. Tos dujos taip pat turėjo patekti į Amerikos rinką per suskystintų dujų terminalus, į Europos – per dujotakius. Bet tada Amerikos dujų rinkoje įvyko revoliucija, JAV nebeturėjo jokio poreikio importuoti dujas. Be to, projektas pasirodė komplikuotas technologiškai, Rusijos vadovybė pasakė, kad nesuteiks mokesčių lengvatos ir 2012 m. tos trys veikėjos nusprendė nebevykdyti jo. Ir mes nekalbame apie mažus dujų telkiniu, tai turėjo būti antras didžiausias dujų telkinys pasaulyje. Aš tai sakau norėdama iliustruoti, kad rinkoje vyrauja didelis neaiškumas. Mes nežinome, gal jau baigiama išrasti kokia nors nauja technologija. Gal kažkas išras būdus, kaip lengviau transportuoti naftą, tai turėtų didelių pasekmių naftos, dujų, elektros energijos rinkai“, - sako ekspertas.
Vis tik, anot pašnekovo, Kinija turi privalumų prieš Europą. Pirmiausia, kinai nekreipia dėmesio į žmogaus teisių pažeidimus ar demokratijos kokybę, kaip kad daro vakariečiai. Jiems verslas yra tiesiog verslas.
Antra, Kinijoje sprendimus priima nedidelė žmonių grupė, todėl susitarti tampa paprasčiau. Trečia, dėl Vakarų sankcijų Rusija nebeprieina prie Vakarų kapitalo, o Kinijos prieiga prie kapitalo dėl užsienio prekybos pertekliaus kaip niekad lengva. Problema Maskvai tik ta, kad Kinija turi galimybes spausti Rusiją į kampą.
„Kinai žino, kad Rusijos santykiai su Vakarais nėra geri, todėl gali iš to pelnytis versdama Rusiją pasirašyti kontraktus, kurių Rusija normaliomis sąlygomis nepasirašytų“, - sako J.M. Godzimirskis.
Pasak eksperto, reikia suvokti, kad Rusijos ekonominiai siekiai visuomet veda toliau: dar 1996 m. premjeras Jevgenijus Primakovas parašė garsų akademinį tekstą, kuriame išsakė idėją, kaip Rusija galėtų siekti daugiapolio pasaulio. Tuo metu Rusija buvo pernelyg silpna konfrontuoti su Vakarais viena, taigi jai reikėjo kitų partnerių su kuriais galėtų dirbti ir riboti Vakarų įtaką.
„Taigi daugiapoliškumo idėja pasipildė ekonomine dimensija. Stiprindama ekonominį bendradarbiavimą su Kinija, Rusija ne tik nori tapti mažiau priklausoma nuo Vakarų, bet ir sukurti sąsają su šalimi, su kuria galėtų drauge riboti Vakarų įtaką. Tai ne tik ekonomika, tai politika“, - teigia pašnekovas.
Tačiau jis pripažįsta, kad Rusijos ir Kinijos partnerystėje silpnoji grandis yra Rusija. Kinija sparčiau vystosi, jos populiacija kur kas didesnė ir vis dar auga, tuo metu Rusija tik traukiasi. Maža to, Kinijai itin svarbu išlaikyti subalansuotus santykius su JAV, nes didžioji jos prekybos dalis vyksta su šia šalimi.
„Taigi Kinija nėra suinteresuota labai tiesiogiai remti Rusijos, nes pernelyg artimi santykiai su Rusija gali turėti neigiamos įtakos Kinijos ekonomikai. Kinai žino, kad Rusija atsidūrė kampe, ji negali atsverti Kinijos santykių su JAV, taigi jie žino, kad privalo pastumti Rusiją prie tokių sprendimų dėl kurių Rusija nesidžiaugia“, - sako ekspertas.