Pasak jos, taryba labai blogai vertina Helovino šventimą.
„Iš tikrųjų, labai blogai manome, nes tai netgi pažeidžia mūsų nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymą. Ne veltui siaubo filmai yra neleidžiami [žiūrėti] vaikams ir apribojami „S“ arba „N-14“ pagal tų siaubų lygmenį.
Tiesa, kai pasižiūri ir matai, kad taikomos nuolaidos arba nemokamai [siaubo parkuose] vaikams iki 3-ejų ar 7-erių metų, tai kaip rodo visuomenės psichikos sveikatos centro paskelbtos išvados, tai labai kenkia“, – tikino D. Urbanavičienė.
Paklausta, kaip tai veikia vaikus, D. Urbanavičienė aiškino, kad daug kas gali atsitikti.
„Visų pirma, patys mažiausi vaikai labai sunkiai skiria realybę nuo išgalvotų dalykų. Taip pat baimė, išgąstis, nemiga naktimis, galų gale, hiperaktyvumas, polinkis į agresyvius veiksmus. Apskritai, kada sakoma, kad tai labai gerai, o pati mačiau kaukę – galvą su įsmeigtu peiliu – tai keista, kad viskas čia tarsi gerai.
Pagal įstatymą tokie veiksmai, kurie skatina agresiją, siaubą ir nepagarbą gyvybei, yra vienas dalykas. Kitas dalykas, kad tai visiškai kitas požiūris į mirtį“, – kalbėjo ji.
Pasak tarybos pirmininkės, visų pirma, ji nori pasakyti, kad kas yra skirta suaugusiems, netinka vaikams.
„Tas įstatymas kalba konkrečiai apie nepilnamečius. Siaubo parkai turėtų būti skirti tik suaugusiems ir tai yra jų pasirinkimas, niekas jiems nedraudžia. Sulaukiame labai daug prašymų būtinai kažką daryti, kažką pasakyti, kadangi net prie [vaikų] darželių, pavyzdžiui, dekoracijos yra pakaruokliai, kai kuriose mokyklose į pamokas leidžiama eiti su tais baisiais kostiumais.
Įsivaizduokite, kaip jaustis vaikams, kai dabar dar ir pradėtas vykdyti įtraukusis ugdymas. Ta psichika yra dar jautresnė kai kurių specialių poreikių vaikų. Vadinasi, arba juos reikia nušalinti, kas jau nebėra įtraukusis [ugdymas], arba, ypač valstybinėse įstaigose, tai reikėtų riboti“, – teigė D. Urbanavičienė.
Pasiteiravus, ar anksčiau lietuviai irgi linksmiau švęsdavo Vėlines su persirengimu, D. Urbanavičienė sakė, kad pati domėjosi ankstesnėmis mūsų tradicijomis.
„Aš pati kaip tik tyrinėjau labai persirengėlių tradicijas. Mes, ko gero, netgi tokia iš prigimties labai teatrališka tauta. Mes labai mėgome persirengti ir tas pagrindinis kalendorinis laikotarpis persirenginėjimo buvo nuo Kalėdų antros dienos. Dar yra tokia gyva tradicija Šyvio šokdinimas Vilkaviškio rajone.“
Jos teigimu, per Vėlines žmonės savo aprangos kaip nors nekeisdavo, nebent pagal laikmetį sutapdavo lynaminis.
„Jis buvo ne visur, bet Žemaitijoje ir Mažojoje Lietuvoje. Naktimis jaunimas mindavo linus, bet tai yra jau tas paaugęs jaunimas.“
Senoji Helovino šventė – su pagarba
Persirenginėjimas pabaisomis, pardavinėjami plastmasiukai parduotuvėse, pasak D. Urbanavičienės, greičiausiai užgožia ir paties Helovino pirminę prasmę.
„Dabar daug kur rašoma, kad ta pirmoji prasmė yra iš keltų Samhaino šventės, kuri [žymėjo] ribą tarp vasaros ir žiemos. Tada atsiveria ir aplanko mirusiųjų sielos, bet ta senoji šventė buvo irgi su pagarba“, – sako ji.
Paklausta, ar lietuviai neprimiršo, kad ir jų Vėlinės anksčiau būdavo linksmesnės ir šventiškesnės, D. Urbanavičienė akcentavo, kad iš tikrųjų susitikimas su artimaisiais būdavo džiaugsmingas.
„Dabar aš irgi nesakyčiau, kad tai yra visiškai išnykę. Aš dar pamenu, kada susirinkdavo giminės, visi aplankydavo kapus ir tada susirinkdavo pabūti. Tokie būdavo kaip suvažiavimai.
Tik tiek, kad daug kas išnyko, kadangi anksčiau būdavo ir vaišės kapuose. <...>. XVI a. Gvaninio buvo paminėta, kad nešdavosi žmonės midaus, pieno, alaus, būgnus, dūdas, šoko ir kartu linksminosi. Labai ilgą laiką išliko ta tradicija nešti mirusiems duonos, grūdų, vandens ir paskui kelti namuose šventes. Čia kai jau draudė tai daryti kapuose, tada jau namuose“, – nurodė D. Urbanavičienė.
Paprašyta pasakyti, kuo lietuviai galėtų pakeisti Heloviną, ji sakė, kad taryba pasiūlė gerumo, atminties ir bendrystės akciją.
„Ten vienas iš tokių pasiūlymų yra prisiminti, kad visas spalis yra rudeninių turgų tradicija. Spalio 28 d. yra Simajudo turgus su visomis linksmybėmis, kur būdavo ir meškų šokiai, įvairūs vaidinimai. Žodžiu, ta kultūrinė programa labai plati.
Kitas dalykas, kad apskritai bendruomenę stiprinti tokiais susibūrimais su suneštinėmis vaišėmis. Aš pastebiu, kad yra įvairiose šalyse, tarkime, Ispanijoje, net ir Austrijoje tokių dalykų, kad susirenka žmonės prisiminti savo išėjusius mirusiuosius ir pasakoja linksmus atsitikimus, net įvairius anekdotus. Taip pat šiaip įvairius pasakojimus.
Tai gali netgi būti ir vaidinimai, bet jie nerodo tos mirties demoniškai. Net ir mūsų kaukės <...> turėjo tikslą aplankyti, palinkėti derliaus, vaisingumo ir kartu pralinksminti.“
Daugiau žiūrėkite LNK reportaže: