Kritikos A. Abišala negaili ir prezidentui Gitanui Nausėdai. Interviu Eltai signataras teigia manąs, kad G. Nausėda, atmetęs premjero teiktą kandidatūrą į ministrus, spaudimą valdantiesiems galėtų daryti subtiliau. Jo teigimu, net pripažinus tai, kad Jaroslavas Narkevičius yra blogas ministras, šalies vadovas turėtų santykiuose su Vyriausybe ir valdančiaisiais labiau kliautis savo visuomenėje turimu autoritetu. Nors Lietuvoje, teigia signataras, politika vis dar organizuojama „nulinės sumos“ santykių logika, kerštavimas, pabrėžia jis, kaip „politinis instrumentas“, savo jau atgyveno.
Galiausiai, A. Abišalos manymu, klaidų pridariusiems, dėl Vyriausybės fabulos nesusitarusiems ir reformų įgyvendinimo metu mindžikavusiems „valstiečiams“ šiuo metu aiškus atsakymas į vieną klausimą – lyderystės po Seimo rinkimų jie nebeturės. Tačiau, svarsto ekspremjeras, galimybes „valstiečiai“ likti vadžioje išlaiko neblogas. Net Ingridai Šimonytei sutikus vesti konservatorių sąrašą, tęsia jis, koalicija tarp centro kairės partijų yra kur kas labiau tikėtina nei centro dešinės. Tuo labiau, akcentuoja A. Abišala, konservatoriai rinkimuose, ko gero, vėl atsimuš į turimas stiklines lubas.
„Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl, kol nenueis ta karta, kuri sako, kad Vytautas Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis“, – teigė buvęs premjeras.
– Esate vienas iš Lietuvos ekspremjerų, kaip regite situaciją Vyriausybėje? Dar vasarą, ko gero, tapo aišku, kad atsilaisvins viena kėdė Ministrų Kabinete, rudens pabaigoje – tai jau tapo faktu. Nepaisant to, 2020-iesiems įsibėgėjus tebeturime tuščią kėdę ir tarp Prezidentūros ir Vyriausybės mėtomą kamuoliuką su užrašu – procesas dėl naujo ministro paieškų yra vilkinamas. Tai normalu?
– Atsakant į šį klausimą reikėtų pradėti iš toliau. Man patinka grynosios formos – politinėse struktūrose taip pat. Aš gerai suprantu Jungtinės Karalystės politinę sistemą, kuri yra ryškiausia parlamentinė sistema pasaulyje ir puikiai suprantu, kaip veikia Jungtinių Valstijų politinė sistema, kuri, ko gero, tarp demokratinių valstybių ryškiausia kaip prezidentinė sistema. Beveik suprantu, kaip veikia Prancūzijos sistema, kuri yra daug labiau prezidentinė nei Lietuvos sistema...
Lietuvoje sistema kabo per vidurį – ji yra labai priklausoma nuo asmenybių. Tai vienas dalykas. Antras dalykas, aš manau, kad Lietuva yra labiau parlamentinė nei prezidentinė, o parlamentinėje respublikoje Vyriausybė turėtų būti savotiška Seimo valdyba. Dauguma išsirenka lyderį, jis suburia savo komandą, ir tai yra Vyriausybė. (...) Mano supratimu, Vyriausybę turėtų sudaryti aiškūs ir neginčijami politiniai lyderiai. Jeigu žmogaus, kuris vadinasi ministru pirmininku, lyderyste imama abejoti, jis tiesiog turi būti daugumos pakeičiamas. Negali būti taip, kad nuolat eitų skirtingi signalai, skirtingi sprendimai ar ginčai tarp Seimo daugumos ir ministro pirmininko. To tiesiog negali būti. Ministras pirmininkas turi būti daugumos išsirinktas lyderis.
– Tokių signalų, jei žvelgtume į Vyriausybės ir Seimo daugumos santykius, buvo.
– Buvo nemažai ir jie ne visada visi išlindo į viršų. Ir kuo visa tai gali baigtis? Jeigu nėra sutarimo tarp daugumos ir premjero, tai tiesiog turėtų būti pakeičiamas premjeras. Jei premjeras bando lyderiauti, vadovauti, siūlo sprendimus: vieną kartą siūlo – nepavyko, antrą kartą nepavyko... Tuomet jis turėtų sakyti – atsiprašau, nesugebėjau, traukiuosi...
– Jūsų nuomone, tokių nesutarimų, į viešumą išlindusių ir neišlindusių, buvo daug?
– Aš manau, kad Lietuvoje nesutarimai yra žymiai ryškesni ir blogesni nei kad Jungtinėje Karalystėje. Ministras pirmininkas sako (valdančiajai daugumai Seime – ELTA), ups, atsiprašau... jeigu jūs taip manote, ir aš taip manysiu. Ministras pirmininkas turėtų sakyti, kad jei ir jūs taip manote ir nekeičiate savo nuomonės – tai statykite ir žmogų, kuris tokią nuomonę kaip kad dauguma turi. Bet, pabrėžiu, dauguma, o ne vienas žmogus, kuris yra partijos vadovas. Tai labai didelė Lietuvos keistenybė, kad partijų vadovai ne visada tampa ministrais pirmininkais.
– Panašu, tai tampa net tendencija, turime „valstiečių“ ir konservatorių partijas, kurios besiruošdamos rinkimams galvoja apie tą patį – sąrašo vedliu ir potencialiu premjeru statyti ne tik ne partijos pirmininką, bet netgi nebūtinai partietį.
– Manau, kad tai yra bėda. Gal kažkam ir atrodo, kad čia nieko tokio. Lenkai taip valdosi, tačiau ar tai geras pavyzdys? Daugiau aplinkui tokių pavyzdžių nerasime. Tai yra bazė, kurios išvada yra ta, kad ministras pirmininkas praktiškai negali turėti savo nuomonės arba ją tenka labai sunkiai ginti, arba net „susivalgyti“. Viskas nuo čia ir prasideda. Aš tikrai nemanau, kad ministras pirmininkas, jeigu jis būtų iš tikrųjų lyderis savo frakcijoje, būtų siūlęs, su visa derama pagarba, Luką Savicką į ministrus. Jis yra labiau sprendėjų aptarnautojas, o ne sprendėjas. Aš tikrai nesu prieš jaunus žmones, galų gale man pačiam buvo 35 metai, kai tapau ministru pirmininku. Ir labai gailiuosi, kad neturėjau rimtos vadovavimo patirties. Tačiau tuomet situacija buvo visai kita. Patirties valdyme reikia...
– Viešojoje erdvėje jūsų tezė vienu atžvilgiu gali atrodyti bent jau šiek tiek keista – L. Savickas yra premjero žmogus, jo patarėjas.
– Jei mes būtume Prancūzija, kur prezidento kabinetas turi didesnes galias ir kur prezidento patarėjai yra vos ne viršesni politikai ar bent jau to paties rango kaip ministrai – tada būtų viskas suprantama... Lietuvoje premjero patarėjai nėra sprendėjai, jie yra aptarnaujantis personalas... Su visa derama pagarba, aš tikrai nemenkinu jų (patarėjų – ELTA) darbų ir nuopelnų, bet jie yra padėjėjai, suformuluotojai, bet ne politikos darytojai. Tam reikia patirties, o jos daugiau sukaupia net viceministrai, juo labiau politikai, praėję politinę mokyklą.
– Tai, kas jums akivaizdu, panašu, kad partijos lyderiui Ramūnui Karbauskiui atrodo priešingai. Jis sako, kad vargu ar prezidentui atmetus Luko Savicko kandidatūrą pavyks rasti labiau kompetentingą, labiau tinkantį į šias pareigas žmogų.
– Neabejoju Savicko išmanymu: žiniomis apie ekonomiką, apie verslą... Tačiau tik žinių nepakanka, kompetencija tai ne vien žinios. Reikalinga mokėti priimti sprendimus, valdyti situacijas, dirbti su žmonėmis, kurie nebūtinai taip pat galvoja kaip tu ar yra tavo atžvilgiu gerai nusiteikę. Ypač dabartinėje situacijoje. Mes ne kartą esame matę iš „profesionalų“ Vyriausybės, kad patirtis ir sugebėjimas dirbti su Seimo dauguma yra labai reikalingas. Nuo to labai stipriai priklauso ministro veikla. Jeigu man reikėtų spręsti – aš ieškočiau labiau patyrusio politiko nei ekonomikos eksperto.
– Bet kodėl, jūsų nuomone, buvo pasielgta būtent taip. Kodėl, aš suprantu iš jūsų kalbos, būtent iš valdančiosios partijos atėjo signalai, kad reikia skirti būtent Savicką, nes premjeras, pasak jūsų, turėdamas laisvę spręsti, būtų kažką kitą delegavęs.
– Aš nežinau istorijos, reikėtų klausti premjero ir Seimo Kultūros komiteto pirmininko.
– Jie abu sutartinai akcentuoja Luko Savicko kompetenciją.
– Politikai visada ras kuo pagrįsti savo sąmones ar nesąmones. Ir tai nebūtinai sutampa su tikrosiomis priežastimis. Vienas dalykas, buvo kalbama apie kompetentingų profesionalų Vyriausybę. Šis modelis subyrėjo, vėliau buvo sakoma, kad reikalingi patyrę politikai. Tuomet Jaroslavas Narkevičius, kuris mažai ką bendro turi su keliais ir geležinkeliais, bet yra politikas, tapo ministru. Taip lyg ir buvo visuomenei pasakyta, kad mes galvojome, jog su profesionalų Vyriausybe bus geriau, bet, pasirodo, reikėjo, kad būtų politikų. Dabar vėl nuo to nusigręžiama. Čia sąmokslo teorijų galima prikurti visokių, bet įtarimas yra toks, kad buvo iš anksto aišku, jog prezidentas vetuos ir tiesiog jam pakišta asmenybė, kurią vetuoti būtų lengviau.
– Viešojoje erdvėje sukasi bent jau kelios interpretacijos, kodėl prezidentas pasielgė taip: viena jų – oficiali, tai, ką kalba prezidentas, dėl asmeninių Luko Savicko kompetencijų. Kita, apie ką jis ir pats netiesiogiai užsimena – kad tai buvo reakcija į Narkevičiaus klausimą ir valdančiųjų užsispyrimą nesiskaityti su šalies vadovo lūkesčiais. Jūsų nuomone, kokiais argumentais vadovavosi Prezidentūra: Luko Savicko, kaip tokio, kandidatūra, ar visgi įsijungė politinis, tarpinstitucinis konkuravimas, kaip atsakas į situaciją dėl susisiekimo ministro?
– Aš galiu tik pasakyti, kaip aš būčiau daręs prezidento vietoje ir kas man patinka bei nepatinka šioje situacijoje. Man nepatinka keršto ar spaudimo instrumentai šiuolaikinėje politikoje, jau nebe viduramžiai, kad būtų galima tokius svertus naudoti. Man labiau norėtųsi, kad prezidentas, viena vertus, spaustų Narkevičių, kuris nėra geras ministras, atsistatydinti, bet, antra vertus, paliktų kitoje rankoje normalius santykius, kurie reikalingi mūsų politinei sistemai ir sąrangai. Ypač santykius su Vyriausybe. Karas su Vyriausybe... Aš galvoju, ar jis nebūtų per brangus visuomenei.
– Jūs tarsi sakote, kad tam tikrą kainą prezidentas jau sumokėjo nepaskirdamas Luko Savicko?
– Aš sakyčiau net plačiau, prezidentas moka tam tikrą kainą kariaudamas su Vyriausybe. Jei Vyriausybė labai bloga, tai gal geriau ją spausti visokiomis priemonėmis. Iki rinkimų nedaug liko...
– Bet gal situaciją galima matyti taip: prezidentas, ne visiškai pagrįstai atmesdamas kandidatūrą, sumokėjo kainą, tačiau ji galbūt kur kas mažesnė nei ta, kurią tektų sumokėti, pavyzdžiui, leidus valdantiesiems nesiskaityti su prezidento nuomone. Kitaip tariant, prezidentas atliko preventyvų smūgį siekdamas apsisaugoti nuo situacijų, kurios kainuos kur kas brangiau nei tai, kiek kainavo Savicko istorija? Įmanoma tokia logika?
– Manau, tokia logika įmanoma, klausimas tik, kiek ji yra logiška ir kiek ji yra pagrįsta. Matote, juk čia ne Niutono mechanika, tu negali tiksliai suskaičiuoti, kas bus, kaip veiks vienokios ar kitokios jėgos ar tam tikros aplinkybės. Mano nuomone, prezidento instrumentas buvo per aštrus. Neabejotinai, svarbiausias prezidento ginklas yra visuomenės nuomonė, kuri išreiškiama per jo reitingus. Aš visai priimčiau prezidento strategiją – išlaikant gerą nuomonę apie save padėti visuomenei susiformuoti nuomonę apie kitus. Man labiausiai patiktų, jei jis sakytų: žmonės, žiūrėkite, šis ministras yra blogas, jo rėmėjai manęs neklauso, tai pasidarykite patys išvadas... bet mums reikia efektyviai funkcionuojančios Vyriausybės jau dabar. Mes negalime palikti palaidos balos Vyriausybėje iki kitų rinkimų, iki kurių aš jus gal ir įtikinsiu išsirinkti kažką kitą, kas veiks efektyviau. Kitaip tariant, nepaisant to, kad jie tokie, kitokios galimybės nei dirbti mes neturime. Todėl reikia leisti parinkti žmogų, kuris galėtų daryti darbus. Darbus reikia daryti.
– Apibendrinkime prezidento ir valdančiųjų santykius. Mes matome ne tik vertybinius skirtumus, bet ir tam tikrus principinius susidūrimus: dėl Jaroslavo Narkevičiaus, Luko Savicko, iš dalies dėl Roko Masiulio. Žvelgiant į perspektyvą, į likusią šios valdžios kadenciją, santykiai, iš to, ką matome ir girdime, gali virsti į aštresnę konfrontaciją? Prezidentas pripažino, kad konfliktas yra ir kad dabar svarbu padaryti išvadas, leisiančias sukurti geresnius santykius.
– Šioje vietoje prezidentas teisus, jis daug teisesnis už Kultūros komiteto pirmininką, kuris sako, kad nėra konflikto. Bet konfliktai yra politikos kasdienybė. Iš principo konfliktas visada yra tarp skirtingų partijų, nes jos siūlo skirtingus sprendimus. Jei prezidento požiūris nesutampa su Seimo daugumos ar jų lyderių požiūriu – tai jau ir yra konfliktas. O konfliktų negalima kišti po kilimu, juos reikia spręsti. Šiuolaikinėje politikoje konfliktai sprendžiami arba susitariant, kad yra konfliktas ir mes jį paliekam, bet su kitais dalykais tvarkomės kiek įmanoma, arba susitariame, kaip tą konfliktą išspręsti.
– Tai kaip bus šiuo atveju?
– Manau, kad geriausias įmanomas sprendimas, nes susitarti dėl daugelio dalykų tiesiog neįmanoma, prezidentui ir Seimo daugumai palikti nuošalyje dalykus, dėl ko nesutariama, o dėl kitų dalykų dirbti taip, kaip įmanoma. Dėl to man ir nepatinka Narkevičiaus ir Savicko sudėjimas ant vienų svarstyklių – vieną konfliktą bandoma spręsti sukeliant kitą konfliktą, priverčiant kitą pusę nusileisti. Panašu, kad pas mus Lietuvoje „Win-Win“ principu pagrįsta politika dar neatėjo.
– Lietuvoje, manote, kad nulinės sumos žaidimo logika labiau vadovaujamasi?
– Kol kas taip.
– Stabtelkime ties premjeru. Dabartinės Vyriausybės kadencija eina į pabaigą. Jūs, kaip ekspremjeras, kaip vertinate dabartinio ministro pirmininko darbą?
– Aš tikrai nesu nei šios daugumos, nei premjero Sauliaus Skvernelio gerbėjas. Bet reikia pripažinti, kad kai kurie dalykai šios Vyriausybės buvo padaryti. Iš tų padarytų dalykų kai kurie geri, kai kurie blogi. Kita vertus, problemą, kurią turi šis Ministrų Kabinetas, turime ir mes visi. Lietuvių tautinis paukštis galėtų būti varna, nes jis sumanus paukštis, vienas gudriausių paukščių apskritai. Bet kodėl varna niekada nenuskrenda į pietus? Todėl, kad ji labai smalsi, ji paskrenda, jai pasidaro smalsu ir ji grįžta atgal pasižiūrėti kiek nuskrido. Taip ir mes... Kai pradedame ką nors daryti – grįžtame atgal pasižiūrėti. Padarėme milijardą milijonui – grįžome atgal pasižiūrėti. Sukišome kažkada į nacionalinį stadioną 100 mln. litų ir grįžome pasižiūrėti. Daugybė tokių grįžimų... Aukštojo mokslo reforma – kažką padarėme, grįžome pasižiūrėti. Man regis, kad tai šiai Vyriausybei labiau nei kitoms būdinga...
– Premjeras yra sakęs, reflektuodamas savo darbą, kad pagrindinės šios Vyriausybės padarytos klaidos yra pernelyg didelis išankstinis optimizmas ir klaidingas sumanymas reformuoti kone 6 sritis vienu metu.
– Tai, be abejo, klaida. Visgi jeigu Vyriausybė būtų daugumos lyderių komanda, manau, kad būtų pavykę daug daugiau. Tačiau kai yra bevaldystė ir kiekviena pusė bando kažkiek įtvirtinti savo pajėgumus – taip ir atsitinka.
– Kaip kad buvo su švietimo klausimais...
– Tą ir sakau. Lietuvoje visais laikais buvo, kad Vyriausybė kažką inicijuoja, pradeda, tačiau Seime viskas užgesinama. Tačiau tokio ryškaus gesinimo kaip kad šiame Seime nėra buvę. Manau, kad klaida buvo eiti su profesionalų Vyriausybe. Nors ir buvo ten savo sritis gerai išmanančių žmonių, Seime jie žlugo. Manau, kad viena iš premjero Sauliaus Skvernelio problemų buvo ta, kad jis nelabai palaikė savo ministrus: ne tik sakant – aš palaikau, bet mėginant paspausti daugumą Seime, kad ji arba keičia Vyriausybę, arba priima tai, ką Vyriausybė sako. Žinoma, ginčų tarp Vyriausybės ir Seimo gali būti...
– Kokius chrestomatinius pavyzdžius išskirtumėte kaip blogosios šios Vyriausybės darbo praktikos pavyzdžius? Ko nereikėtų daryti kitoms Vyriausybėms ir ko reikėtų pasimokyti iš šio Ministrų Kabineto?
– Tikrai nenoriu aiškinti Skvernelio Vyriausybei, ką jie padarė blogai ar blogiausiai. Aš galiu pasakyti, ko man labiausiai gaila – aš esu švietimo fanas ir man tikrai gaila nepavykusios švietimo reformos.
Nors aš ir cinikas, bet tokia viltis, kad šiai Vyriausybei pavyks, neslėpsiu, ruseno. Dabar, aš manau, kad švietimo reforma yra visiškai sužlugusi. Bent jau vykdyta reforma iš viršaus. Kiek universitetai turėjo kvapo, supratimo ir noro bandyti keistis patys – tiek ir turim pagerėjimo. Su mokyklų tinklu – panašiai. Bet reforma iš viršaus, nors valdžia yra švietimo sistemos savininkė, nepavyko.
– Ne kažką žada ir nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Turime keistą situaciją, kai ruošiami, atrodo, du tarpusavyje konkuruojantys susitarimai ir kalbos apie nacionalinį matmenį nebėra.
– Tai, kad jie du konkuruoja, nėra blogai... Prisiminkime Lietuvos trisdešimtmetį... Iki pat pabaigos buvo du konkuruojantys Lietuvos Konstitucijos tekstai – gana vienas kitam prieštaraujantys. Tačiau iš to gimė Konstitucija, kurią turime 30 metų... Susitarti yra įmanoma, klausimas, ar yra susitarimui pagrindas.
– Apibendrinkime Vyriausybės reikalus. Kaip dėl Sauliaus Skvernelio likimo? Diskusijos kyla dėl to, ar premjeras toliau temps „valstiečių“ sąstatą rinkimuose, ar jis bus jų lokomotyvas... Jūs S. Skvernelio vietoje kaip elgtumėtės?
– Į mano politikos įsivaizdavimą S. Skvernelio buvimas su „valstiečiais“ toks, koks yra dabar, netelpa.
– Kitaip tariant, jūs jo vietoje su „valstiečiais“ praleistus metus traktuotumėte kaip pamoką, kad daugiau susidėti nebereikėtų?
– Šioje vietoje yra labai daug „jeigu“, mes juk daug vidinių dalykų nežinome. Jeigu Skvernelis tiki, kad Karbauskis pasitrauks toliau nuo vairo ir net atsisėdęs ant užpakalinės sėdynės nebandys vairuoti... Aš apskritai ramiai įsivaizduočiau situaciją, jei Saulius Skvernelis būtų „valstiečių“ sąjungos pirmininkas, o Ramūnas Karbauskis būtų vienas iš įtakingų politikų arba pats eitų į Vyriausybę, arba galų gale liktų Seimo pirmininku... Tada atsirastų vieninga struktūra, kuri galėtų veikti. Tai nereiškia, kad nebūtų prieštaravimų ir ginčų, bet patys ginčai tuomet būtų kitaip sprendžiami... O dabar tai, kad S. S. Skvernelis nėra partijos narys, kad jis yra legionierius – tai yra didelė problema.
– Kitaip tariant, Skvernelis, spręsdamas dėl tolesnio buvimo su „valstiečiais“, turėtų atsižvelgti į tai, kaip atrodytų „valstiečių“ valdžios struktūra po rinkimų? Žinoma, jei tik „valstiečiai“ liktų valdžioje, o jis pats premjero poste. Kitaip tariant, kad būtų subordinacinis aiškumas?
– Aš sėkmingą dvivaldystę matau tik vieną – tai Algirdo ir Kęstučio. Bet ir ji baigėsi Kęstučio mirtimi... Tačiau minima dvivaldystė buvo aiškiai pasidalinusi atsakomybės sritis, ne per daug lendant į vienas kito daržą. Dabar taip nėra.
– Kokios Vyriausybės reikėtų Lietuvai po Seimo rinkimų. Ši kurį laiką buvo gavusi, kaip jau kalbėjome, profesionalų Vyriausybės vardą. Dabar ji tarsi ir hibridinė: yra tiek profesionalų, tiek politikų... su kokiu vardu turėtų ateiti kita Vyriausybė?
– Užduotis Vyriausybei yra viena – vykdyti viešą valdymą ir viešą administravimą. Kitokių reikalų Vyriausybė neturi... aš nuosekliai bandau sakyti tą patį – Vyriausybėje turi būti politikai.
– O Seimo rinkimai – kokie jie bus, jūsų nuomone? Jau dabar jaučiame artėjančių rinkimų turbulencijas: kuriasi naujos partijos, formuojasi priešrinkiminės sąjungos, derinamos programos. Kaip regite rudens Seimo rinkimus? Jie bus kažkuo kitokie nei buvo prieš tai? 2016 m. X faktoriumi tapo „valstiečių“ partija. Ar galima tikėtis kitokių netikėtų veiksnių?
– Arūno Valinsko partija, jei gerai atsimenu, atsirado likus daugiau laiko iki rinkimų nei liko dabar. Abejoju, ar tokių atsiras iš tų, kurie dabar formuojasi: Rimanto Dagio, Arvydo Juozaičio... man kažkaip nelabai tikisi...
– Per mažai išteklių?
– Ir laiko, ir resursų, ir tiesiog... Nebandau nieko smerkti, bet kai po tiek metų žmonės bando išlįsti iš po akmens ir sakyti, kad aš naujas ir gražus, ir geras... Man tai nelabai. Mano spėjimas yra, kad rinkimuose rimtų naujų faktorių neatsiras... Tuo, kad konservatoriai turi lubas, turbūt neįmanoma abejoti – statistika tokia. Todėl kol nenueis ta karta, kuri sako, kad V. Landsbergis varškę suėdė ir kolūkius suardė, niekas nesikeis. Ingrida Šimonytė, su derama pagarba, daug kas šneka, gali pridėti šiek tiek procentų konservatoriams. Ir jei ji eis, tai ji ir pridės.
– Jūs manote, kad Ingridos Šimonytės korta, kurią, panašu, norėtų mesti konservatoriai, yra tinkama?
– Aš manau, kad tai yra tinkamiausiais būdas Ingridą Šimonytę įtraukti į rimtą politiką. Ji jau praėjusi prezidentinius rinkimus ir visa kita... Jau gana sėdėti ant užpakalinės sėdynės.
– Įsivaizduojate ją premjero vietoje?
– Puikiausiai, nebūtų jokių problemų.
– Tačiau vėlgi, ar nebūtų ta pati situacija, kaip kad su dabartine valdančiąja dauguma. Partijos pirmininkas ir ministras pirmininkas nesutampa.
– Jeigu būtų Šimonytė... Aš tai įsivaizduočiau tik vienu atveju – kad ji į rinkimus eitų tapusi partijos nare. O dėl to, kas yra partijos pirmininkas... Taip, tai ta pati problema. Nepaisant asmeninių savybių, iš tikrųjų partijos pirmininkas turėtų būti pretendentas į premjerus. Partija, bijodama, kad Gabrielius Landsbergis neatrodo labai patrauklus ir kad jis gali nusmukdyti visus rinkimus, matyt, dalyvauti (be kito sąrašo vedlio – ELTA) neišdrįs. Todėl, matyt, atsiras manevravimas. Tačiau šiuo atveju vien tik dėl asmeninių savybių, manau, kad būtų daug mažiau problemų tarp partijos pirmininko ir premjero, jei taip atsitiktų...
– Apskritai, kiek tikėtina, kad tokio scenarijaus realizacija, kai reikia galvoti apie konservatorius valdžioje, yra aktuali?
– Tai, kad dešinysis sparnas galėtų laimėti rinkimus nėra labai tikėtina. Aš manau, kad tol, kol mes turime 70 mažoritarine sistema renkamų Seimo narių, tol greičiausiai taip ir bus. Konservatoriai gali susirinkti net absoliučią daugumą savo sparne, bet gali prapilti vienmandates vien todėl, kad to, kuris pirmas išeina, tiesiog dauguma nekenčia ir tada jau renkasi bet ką...
– Jei jau apibendrintume mūsų pokalbį: sakote, kad rudenį daugiau šansų yra formuoti centro kairės koaliciją, panašu, kad „valstiečiai“ neturės tiek mandatų, kiek įgijo 2016 m. Dėl to bus sudėtingiau formuoti valdančiąją daugumą?
– Nemanau... Kas gali laimėti rinkimus? Palucko socdemai gali turėti daugiau nei „valstiečiai“... Galbūt dar atsiras kažkas iš naujųjų partijų; Lietuvos lenkų rinkimų akcija tinka prie visų, išskyrus konservatorius... Bet labai realu, kad mums nereikės galvoti, ar Karbauskis su Skverneliu kažką susitars... Karbauskis į Vyriausybę greičiausiai neis, tai tada Skverneliui liks eiti kokio ministro pareigas.
– Įsivaizduojate, kad pabuvęs premjeru S. Skvernelis taps ministru?
– Man asmeniškai tai būtų sunku. Dėl to, kai aš savo laiku pasiekiau politikos viršūnę, kokias kitokias pareigas eiti atrodė sudėtinga. Tačiau viskas priklauso nuo asmens apsisprendimo, juk yra visokių pavyzdžių.