Pirmasis oficialus Lietuvos, o ne LTSR svečias
Su E. Lucasu susitinkame didžiuliame „The Economist“ pastate Londono centre. Tarp darbų sunku rasti valandėlę interviu, tačiau pokalbiui apie Lietuvą, su kuria jį sieja ne vien profesinis interesas, bei žalios arbatos puodeliui laiko atsiranda.
Apie Centrinę ir Rytų Europą žurnalistas rašo nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos. Todėl netrukus po 1991-ųjų sausio įvykių jis surizikavo iš Vokietijos atskristi į Vilnių be Sovietų Sąjungos vizos. Nors Vilniaus pasieniečiai britą pasitiko ne itin svetingai, tuometinis užsienio reikalų ministras Algirdas Saudargas jo pase įspaudė Lietuvos vizą Nr. 0001. Tą pasą, tik jau nebegaliojantį ir šiek tiek sulaistytą kava, E. Lucasas turi iki šiol.
Porą metų Lietuvoje praleidęs žurnalistas ir šiandien nėra pamiršęs lietuvių kalbos – nuolat įterpia vieną kitą lietuvišką žodį, skaito mūsų šalies spaudą. Dar dažniau į E. Lucaso kalbą prasprūsta rusiškos frazės, kurios, atrodo, geriau nei angliškos apibūdina šiandieninius procesus Rusijoje.
Būtent šiai valstybei skirta pirmoji žurnalisto knyga „Naujas Šaltasis karas: Kremliaus keliama grėsmė Rusijai ir Vakarams“ (The New Cold War: How the Kremlin Menaces both Russia and the West), prieš kelias savaites išleista Londone, o netrukus pasirodžiusi ir Lietuvoje.
Pražūtingiausia klaida – tikėjimas, kad Rusijoje „viskas OK“
Knygoje atskleidžiama, kaip Vakarų parsidavėliškumas ir lengvatikiškumas leido Rusijai įgyti didžiulės įtakos ir įstūmė Europą į pavojų.
„Vakarai pralaimi naują Šaltąjį karą, beveik nepastebėdami, kad jis prasidėjo. Vladimiras Putinas ir jo Kremliaus sąjungininkai užgrobė valdžią Rusijoje, metė ilgą tamsų šešėlį ant rytinės kontinento pusės ir sukūrė galingą placdarmą pagrindinėse Vakarų valstybėse. O pasiryžimas tam priešintis atrodo pavojingai menkas“, - apgailestauja E. Lucasas.
Apie galimą Šaltojo karo atsinaujinimą neseniai prabilo ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, tačiau JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice tai pavadino „hiperbolizuota nesąmone“.
Pasak „The Economist“ žurnalisto, viskas priklauso nuo to, kaip apibrėši Šaltąjį karą: „Rusija nebėra viena iš dviejų galingiausių karinių jėgų, ji per silpna kelti grėsmę šia prasme, tačiau yra kitokia grėsmė. Aš kalbu ne apie pasaulinį ir ne apie karinį pavojų. Kai kalbu apie Šaltąjį karą, turiu omenyje pinigus, dujas ir propagandą. Rusija turi geras kortas ir jau pasiekė svarbių pergalių“.
Pašnekovo žodžiais, Rusija didina spaudimą kaip energijos tiekėja, o artimiausioje ateityje Europa ir net Šiaurės Amerika esą patirs augančią priklausomybę nuo prastų ir brangių Rusijos dujų: „Buvusioms komunistinio bloko šalims šantažuoti ir papirkinėti Rusija naudoja galingiausią Sovietų Sąjungos palikimą – iš rytų į vakarus besidriekiančių dujų ir naftos vamzdynų monopolį. O Vakarai ne tik nepalaiko savo sąjungininkų, bet ir patys pasiduoda spaudimui“.
„Anksčiau mūsų svarbus strateginis rūpestis buvo sovietų karinio jūrų laivyno pajėgumas blokuoti Europos jūrų kelius. Dabar tai – „Gazprom“ pajėgumas blokuoti savo dujotiekius. Kadaise Vakarų silpnumą atskleidė į Afganistaną dundantys Kremliaus tankai, dabar – po Londono Sitį dundantys Kremliaus bankai“.
Paklaustas, kokios ir kieno klaidos leido Šaltajam karui atsinaujinti Rytų Europoje, visų pirma Baltijos valstybėse, E. Lucasas paminėjo kelias.
Jo teigimu, klaida buvo tai, kad Rusija nelikvidavo KGB, transformavusi šią struktūrą į Federalinę saugumo tarnybą, taip pat – netinkama kai kurių Vakarų lyderių pozicija žlungant komunizmui. 10-ojo dešimtmečio pradžioje, kai E. Lucasas gyveno Lietuvoje, kur tvyrojo baugi atmosfera ir liejosi žmonių kraujas, jo pažįstamas „faksistas“ (žmogus, rūpinęsis Seimo rūmuose buvusiu tarptautinio ryšio faksu), prasitarė: jei Ronaldas Reaganas būtų prezidentas, tokia situacija nebūtų susiklosčiusi. Tai, anot žurnalisto, buvo tiesa.
Tačiau pagrindine klaida E. Lucasas laiko tikėjimą, kad Rusija jau pasuko tinkamu keliu, kad joje „viskas OK“. Užliūliavusi Vakarus, kurie tuo pačiu metu buvo užsiėmę karu su terorizmu ir Artimaisiais Rytais, ji suspėjo praturtėti iš energetinių išteklių ir sustiprino savo galią, taip sukurdama švelnesnę Sovietų Sąjungos versiją.
„Pražūtingiausia išorinio pasaulio padaryta klaida po 1991 m. – manymas Rusiją tapus „normalia valstybe, - įsitikinęs E. Lucasas. – Žvelgiant naiviai ir geranoriškai, visos kylančios problemos yra tik menki kelio nelygumai, liksią nenumaldomo progreso link vakarietiškos laisvės ir įstatymiškumo istorijoje. Tokia mintis visada buvo optimistinė, bet dabar ji atrodo tiesiog fantastinė; ją vis dar ginantys apgaudinėja savo bei besiklausančius“.
Su D. Medvedevu taip pat laukia medaus mėnuo
Rusijos prezidento rinkimus, kuriuos triuškinančia persvara laimėjo ligšiolinio lyderio V. Putino įpėdiniu pasirinktas Dmitrijus Medvedevas, žurnalistas pavadino nesąžiningais tokių šalių kaip Lietuva, kuriose vyksta tikri rinkimai, atžvilgiu.
„Mes juk nežinome, kas bus kitas Lietuvos prezidentas, ir šie rinkimai bus gana įdomūs, nes turėsite įvairių pasirinkimų. O Rusijoje įvyko ne rinkimai, bet golosovanije (rus. balsavimas). Tokioje politinėje sistemoje rinkimai nuspėjami ir mistifikuojami – nugalėtojas žinomas, tačiau neaišku, ką tai reiškia, – ar jis atėjo trims mėnesiams, ar ketveriems metams, ar visam laikui, ar V. Putinas jau dingo, ar dar sugrįš“.
E. Lucasas neatmeta nei to, kad D. Medvedevas gali palikti postą po kelių mėnesių („Kodėl ne? Vsio soglasno s konstitucijei (rus. Viskas pagal konstituciją)“, nei to, kad V. Putinas gali sugrįžti.
Būsimojo Rusijos vadovo susikurta liberalo reputacija žurnalistui panašesnė į įvaizdžio specialistų produktą, o ne į realybę. Esą jau D. Medvedevo darbas dujų koncerne „Gazprome“ nerodė jį esant itin liberaliu, reformas remiančiu žmogumi.
Pašnekovas nuogąstauja, kad toks rinkimų laimėtojo įvaizdis užmigdys Vakarus, kaip jau ne kartą buvo praeityje: „Vakarai visą laiką įsimyli naują Rusijos lyderį. Taip buvo su Nikita Chruščiovu ir Jurijumi Andropovu, taip buvo su Michailu Gorbačiovu ir V. Putinu. Taip bus ir su D. Medvedevu. Svarbu, kad tai neužsitęstų per ilgai“.
Nors Rusijai artimesni grubūs metodai, jai esą geriau sekasi naudoti švelnaus priėjimo, budrumo susilpninimo, o ne atviros įtakos strategiją. D. Medvedevas esą gali tapti tokios strategijos ginklu.
„V. Putino politika pagrįsta dziudo principais – mėginant viską kontroliuoti, kaip elgėsi pirmtakai komunistai Kremliuje, valdžios gniaužtai tampa kieti ir neprognozuojami, todėl kur kas veiksmingiau yra ne šiurkščiai triuškinti oponentus, o išmušti juos iš vėžių ir laikyti nepasiruošusius staigiam metimui ar rankos užlaužimui“, - įsitikinęs žurnalistas.
Seimo narys Vydas Gedvilas pareiškė, jog naujo prezidento atėjimas yra proga peržiūrėti Lietuvos ir Rusijos santykius. Tačiau, anot E. Lucaso, mūsų šalis šioje srityje nepadarė nieko netinkamo, todėl jai esą nėra ką peržiūrėti. „Juk Rusija nutraukė naftos tiekimą į Mažeikius, ne Lietuva“, - priminė žurnalistas.
Pasak jo, Rusija panorėjusi galėtų ir paprašyti baltarusius nusausinti prie Ignalinos tyvuliuojantį Drūkšių ežerą. Tuomet sustotų atominė jėgainė, o šalis liktų tamsoje. „Jei Rusija ir toliau elgsis taip pat, ji gali ryžtis daug kam“, - įspėjo pašnekovas.
Vakarų magija Rytų Europoje neveikia
E. Lucasas nesutinka su kritikais, teigiančiais, esą kai kurie Lietuvos politikai, nuolat įspėjantys dėl Rusijos grėsmės, primena piemenį iš pasakos, kuris nuolat juokaudavo, esą vilkas puola avis, o kai iš tiesų taip atsitiko, nesulaukė pagalbos.
To esą netgi per maža: „Nepakanka lyg Vytautui Landsbergiui pasakyti, kad tiomnyje sila (rus. tamsiosios jėgos) dar nuo 1990-ųjų Lietuvoje dirba savo darbą. Reikia klausti, kodėl žmonės balsuoja už tokius žmones kaip Rolandas Paksas ir Viktoras Uspaskichas, Andris Škelė ir Aivaras Lembergas iš Latvijos“.
Pasak E. Lucaso, žmonės Lietuvoje tapo laisvi lyg Vakaruose, tačiau nepavyko jų įtikinti demokratijos ir įstatymų derinio nauda. Žmonėms atrodo, kad jų gyvenime tai neįmanoma: jie nusivylę valdžia, valstybinės institucijos dirba ne visai tinkamai, paplitusi korupcija, konkuruoti sunku, tenka rinkti bulves Airijoje, todėl jie nesupranta, kodėl turi rūpintis tuo, kas dedasi Lietuvoje. „Kiekvienas turi atsibusti“, - pažymėjo žurnalistas.
Jis pripažįsta, kad tiek Rytų Europoje, tiek Vakaruose sėkmingai gyvuoja Rusijos „penktoji kolona“, daranti įtaką įvairiose srityse – nuo kultūros iki politikos ir ekonomikos. Kremliui nesvetimas principas „skaldyk ir valdyk“, tokia dezinformacija kokia buvo skleidžiama sovietmečiu.
„Augantis su Rusija susijęs verslo lobizmas yra galinga senajame Šaltajame kare nematytos rūšies „penktoji kolona, - įsitikinęs žurnalistas. – Kadaise Vakarus Kremliaus įsakymu juodino komunistinės profsąjungos. Dabar – godūs prokremliški bankininkai ir politikai, kurie išduoda savo valstybes už trisdešimt sidabrinių rublių. Vakarų investicijos Rusijoje jau sukėlė lobizmo dėl gerų santykių su Kremliumi bangą Londono Sityje, stambiajame Vokietijos versle ir energetikos pramonėje visoje Europoje. Tai sutvirtinama milijardais dolerių plūstančių rusų investicijų į Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką“.
Pasak E. Lucaso, spalvotosios revoliucijos Rytų Europoje nieko nereiškia (pavyzdžiui, į Ukrainą ji didelių pokyčių neatnešė), mat šiam regionui reikia specifinių priemonių, o ne įprastos „magijos“: „Rytų Europoje negali lyg Haris Poteris pamojuoti stebuklinga lazdele, pasakyti Alohomora arba Avada Kedavra. Čia neveikia ta magija, kuri yra efektyvi Vakaruose. Šalyje, kuri iš esmės niekada negyveno demokratiškai, demokratijai įsitvirtinti reikia daugiau laiko – dešimtmečių“.
„Didysis pavojus dar laukia“
Žurnalistas neranda pateisinimo Rusijos narystei tiek Didžiajame aštuonete – pirmaujančių pasaulio demokratijų klube, tiek Europos Taryboje, kurios veiklos pagrindą sudaro pagarba žmogaus teisėms ir įstatymo viršenybė, ar Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo organizacijoje. Anot jo, būtų galima sukurti Didįjį trisdešimtuką ar keturiasdešimtuką, kuriam priklausančios ekonomiškai stiprios šalys galėtų rūpintis kova su terorizmu, kosmosu ir pan. Tačiau demokratiškų valstybių organizacijose Rusijai esą ne vieta.
„Demokratija nėra etiketė. Skandalas, kad Rusija yra Europos Tarybos narė. Šios organizacijos pagrindas yra principai, vertybės. Tokiai šaliai, kurioje žudomi režimo kritikai, rinkimai kelia abejonių, turėtų būti užtrenktos durys. Gana (šį žodį pašnekovas ištarė lietuviškai – DELFI), все (rus. viskas)“, - kalbėjo jis.
Anot E. Lucaso, kol rusų lokys galanda nagus, Vakarai ramiai miega. Rusijos rašytojas Vladimiras Sorokinas neseniai interviu DELFI teigė, kad meškinas kol kas miega ir jam atsibudus galima tikėtis dar aktyvesnių Kremliaus veiksmų. Žurnalistas teigė visiškai sutinkantis su tokia prognoze: „Esu pesimistas. Didysis pavojus dar laukia“.
Pašnekovas paminėjo vieną pavyzdį, kai Vakarai sureagavo į Rusijos veiksmus. Po Bronzinio kario perkėlimo, kurį žurnalistas pavadino kvailu ir didžiulį pavojų Estijai sukėlusiu sprendimu, ir Maskvos atsako tvyrojo tyla. Tačiau kai Maskvoje minia esą taip pat kvailai užpuolė Estijos ambasadoje apsilankiusį švedų ambasadorių, Vakarai tarytum atsibudo – „pala, juk puola baltuosius“.
Pagal optimistinį scenarijų, E. Lucaso manymu, Rusija ir toliau elgsis taip pat kvailai, o į valdžią ateis jauni, protingi, naujos kartos politikai. Tačiau jei žlugs NATO operacija Afganistane, o Rusijos galia augs, laukia pesimistinis scenarijus.
Edwardas Lucasas yra savaitraščio „The Economist“ Centrinės ir Rytų Europos korespondentas, užsienio naujienų skyriaus redaktoriaus pavaduotojas. Jis domisi šiuo regionu daugiau nei du dešimtmečius.
Žurnalistas yra gyvenęs Čekijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, Vienoje, Berlyne, Maskvoje, kalba vokiškai, rusiškai, lenkai, lietuviškai. 1992-1994 m. jis redaktoriavo anglų kalba leidžiamame savaitraštyje „The Baltic Independent“.