Prieš dešimt metų dėstyti į Dublino universitetą pakviestas chemikas grįžęs į Lietuvą pastebi gerų pokyčių, taip pat mato įdomių pasikeitimų tarp svetur išvykusių mūsų tautiečių.
„Vis daugiau žmonių pradeda pasakoti apie keičiamus darbus. Tai – puikus indikatorius. Žmonės pradėjo pasitikėti, kad blogiau nebebus, pradėjo judėti. Vadinasi, peržiemojom, galim lįsti iš urvo, žiūrėti, kur tos pavasarinės uogos auga“, – juokavo Vilniuje Švietimo ir mokslo ministerijos organizuotame seminare sutiktas Dublino Keturių vėjų lituanistinės mokyklos direktoriaus pavaduotojas A. Teišerskis.
Į Airiją chemikas išvyko pasibaigus tarptautiniam projektui, kuriame dalyvavo kaip Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakulteto dėstytojas. „Pats neieškojau galimybės išvykti, tačiau galiu pasakyti, kad ir dabar Lietuvoje nėra gera situacija su aukštuoju mokslu. Vieša paslaptis, kad net palyginti su kaimyninėmis šalimis Lietuvos dėstytojų padėtis prasta. Bent jau su Estija – radikalus skirtumas“, – sakė DELFI pašnekovas.
„Negaliu sakyti, kad viskas buvo blogai. VU Chemijos fakultete žmonės pasiekė tikrai aukštų rezultatų. Kai grįžtu, aplankau, pasišnekam. Nėra taip, kad supykęs išvykau. Apie emigrantų pykimą galėčiau pasakyti taip: tie supykę ant Lietuvos į Airijos lietuvių bendruomenę tikriausiai ir neina. Ateina galbūt pikti ant valdžios, bet ne ant kalbos ar šalies, nes tai – skirtingi dalykai. Aš irgi galiu iškeikti politiką, bet tai nereiškia, kad man nerūpi Lietuva“, – sakė Airijos lietuvių bendruomenės vadovas.
– Kaip krizės veikė Airijoje išeičių ieškojusius Lietuvos piliečius?
– Realiai lietuviai į Airiją pradėjo važiuoti tik po 2000 metų. Didžiausia banga buvo 2004-aisiais. Emigracijos bumo metais atvažiuodavo po 15-20 tūkst. lietuvių per metus. Dabar Airijoje – Alytaus dydžio lietuvių bendruomenė.
Per krizę viskas, aišku, nuslūgo. 2007-2008 metais buvo aiškiai matyti, kad žmonės kabinasi į tai, ką turi. Prasidėjus sunkmečiui į Lietuvą iš Airijos važiavo gal tik statybininkai, neva, čia viskas žlunga, o Lietuvoje nežlugs. Išvažiavo, o po pusmečio Lietuvoje taip pat buvo kaip kirviu nukirsta. Tada daug ašarų buvo – žmonės ir iš Airijos išvažiavo, ir Lietuvoje nieko neatrado.
Nemažai žmonių tuomet Airiją iškeitė į Norvegiją, Kanadą, JAV. Buvo judėjimas, bet jau nebe masinis. Dauguma įsitvėrė to, ką turi su labai žmogiška nuostata – pralaukti blogą orą, peržiemoti.
– O dabar?
– Dabar pastebiu, kad daug žmonių pradeda pasakoti apie keičiamus darbus. Tai – puikus indikatorius. Žmonės pradėjo pasitikėti, kad blogiau nebebus, pradėjo judėti. Vadinasi, peržiemojom, galim lįsti iš urvo, žiūrėti, kur tos pavasarinės uogos auga.
– Grįžo statybininkai, kurie prasidėjus krizei Airijoje išvažiavo į Lietuvą?
– Nėra didžiulio srauto atgal. Dabar Airijoje atsigauna statybos, tačiau nebėra beprotiško bumo. Kiek supratau, prieš krizę ir Lietuvoje eilinio remontininko negalėjai nusisamdyti už bent kiek protingą kainą – imdavo beprotiškus pinigus. Tas pats buvo ir Airijoje. Pagalbinis darbininkas uždirbdavo daugiau už aukštosios mokyklos dėstytoją. Buvo beprotybė, kuri privalėjo baigtis ir patys airiai tai pripažino.
– Sakoma, užsidirbę Airijoje žmonės pradeda grįžti į Lietuvą. Ar galėtumėt tai patvirtinti?
– Grįžta, tačiau ne masiškai. Sakyčiau, kad grįžtančiųjų į Lietuvą skaičiai panašūs į atvykstančiųjų. Pasirodžius pirmosioms žinioms apie Lietuvoje atsigaunančią ekonomiką grįžtančiųjų namo buvo daugiau. Tačiau tai nevirto tendencija – pasirodė, jog bankų rodikliai buvo gerai nuteikiantys, tačiau atlyginimuose tai nepasireiškė.
Čia nėra jokia naujiena – bankų statistikoje ekonomikos augimas pasimato pirmiausia, o atlyginimai pradeda kilti paskiausiai.
– Airijoje irgi dėl to bambama?
– Taip, nes kainos kyla, o atlyginimai ne taip greitai. Visur žmonės bamba. Airiai šiuo požiūriu net aktyvesni, todėl per rinkimus radikaliai nuvertė valdžią, nepasitenkinimą reiškė streikais. Iki pasišaudymų su policija ir ašarinių dujų, kaip Graikijoje, nebuvo prieita, bet politikams kailį airiai moka iškaršti, kai ateina rinkimai. Lietuvoje į tai nuolankiau žiūrima.
– Žinote, kas yra nostalgija ar esate kosmopolitas ir tai jums ne problema?
– Vien tai, kad dirbu lituanistinėje mokykloje, rodo, jog nesu kosmopolitas, kuris pabėgo ir viską užmiršo.
Yra žmonių, kurie išvykę jaučia didelę nostalgiją. Tačiau ne tiek kraštui, tautai, kiek įprastam savo gyvenimo būdui. Net iš kaimo į miestą gyventi atvažiavęs žmogus gali ilgai keiktis, kaip tas miestas jį vargina – triukšmas, judėjimas, daug žmonių. Net nereikia iš šalies išvykti, kad tai patirtum.
Išvykus į kitą šalį, viskas dar akivaizdžiau, nes skiriasi ne tik aplinka, bet ir kalba, papročiai, žmonių bendravimo būdas. Paklausi ko nors lietuvio, jis sakys „taip“ ar „ne“, o airis – šypsosis, kalbės aptakiai. Airiai tai vadina mandagumu, o lietuvis sako: „sukčius“. Airiams lietuviai atrodo stačiokai, lietuviams airiai – nenuoširdūs.
Žmonės, kurie nenori keistis, emigracijoje jaučia žiaurią nostalgiją. Tačiau Lietuvoje gyvenimas irgi kinta, išvykus neužsikonservuoja.
– Kokie pokyčiai krito į akis dabar grįžus?
– Mažiau liko susivaržymo. Bent jau Vilniuje žmonės – laisvesnis. Jeigu anksčiau prieidavai prie žmogaus norėdamas jį užkalbinti, pirma jo reakcija būdavo gynybinė: „ko iš manęs nori“. Dabar to gynybiškumo yra mažiau. Užėjęs į parduotuvę irgi jautiesi ne taip agresyviai puolamas.
Savu laiku pardavėjoms vadovybė iš viršaus nuleido reikalavimą sveikintis su klientais. Iš pradžių taip ir matydavosi, kaip per sukąstus dantis tą „labas“ sakydavo. Dabar daug natūraliau skamba. Manau, tas prievartinis liepimas sveikintis išmokė bent vieno gero dalyko: kad sutikus žmogų nebūtina ruoštis muštis – galima tiesiog pasisveikinti.
Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nebijojimas pasisveikinti yra smulkmena. Tačiau iš to rutuliojasi, kad galbūt ir darbdaviai nebijos gerbti darbuotojų ir darbuotojai neapgaudinės savo darbdavių.
Lietuvai ne tiek atlyginimais reikia vytis Vakarų šalis, kiek bendravimu, supratimu, jog būdamas viršininkas niekuo nesi pranašesnis už samdomą žmogų, iš kurio leidi sau tyčiotis. Darbuotojas nėra toks prastas prieš viršininką, kad negalėtų pasakyti savo nuomonės, pasiūlymo.
Daug kalbama apie estų pasiekimus. Daug bendrauju su estais ir galiu pasakyti, kad jų sėkmės raktas ne pinigais uždirbtas. Jie greičiau pakeitė mąstymą – pradėjo mažiau vienas kito bijoti, suvokė, kad baimė nėra pagarba.
– Dėstėte Vilniaus universitete, šiuo metu – seniausiame Dublino universitete Airijoje. Kaip skiriasi Lietuvos studentų ir airių požiūris į mokslą?
– Skirtumų yra ir tikrai didelių. Visų pirma, labai skiriasi bendravimas tarp studentų ir dėstytojų. Lietuvoje seni, sustabarėję dėstytojai palaiko griežtą hierarchiją. Airijoje labai jaučiasi, kad studentas nebijo prie tavęs prieiti ir kažko paklausti, niekas jų ir neskatina bijoti.
Pas mus dar yra likusio supratimo „bijo, vadinasi gerbia“. Ten toks dalykas nesuvokiamas. Baimė yra baimė, o ne pagarba.
– Ne tik studijų kokybei, bet ir pačiam elementariausiam bendravimui. Kaip tu studentą motyvuosi mokytis, jei jis tau lenkiasi, o apsisukęs už nugaros visokius negražius ženklus rodo ar kuo tik nori vadina?
Kiekvienas baimę skatinantis žmogus turi atminti, kad ta pagarba pasireiškia tik viešai ir matant, o už akių virsta neapykanta.
Airijoje galbūt studentai yra daugiau atpalaiduoti nuo atsakomybių, jiems nepasakysi, kad turėtų daugiau padirbėti. Kas norės klausys, kas nenorės – ne. Kita vertus, tai suponuoja didesnę motyvaciją pačiam stengtis ir dirbti. Sau, o ne pažymiui.
– Lietuvoje linkstama prie minimalaus balo įvedimo stojantiems į universitetus, nes į valstybės finansuojamas vietas dabar gali patekti beveik kas nori. Kaip yra Airijoje?
– Visų pirma Airijoje nėra diplomo fetišo – nusilenkimo popieriui. Ten tave labiau vertina pagal tai, ką tu padarai. Gali turėti geriausius diplomus, bet jei tave priėmė į darbą kartu su nediplomuotu ir per pusmetį paaiškėjo, kad jis dirba geriau, diplomai nepadės, gali lėkti lauk.
– Stojančiųjų į universitetus Airijoje – taip pat daug, kaip ir Lietuvoje?
– Skaičiuojant šimtui gyventojų, Airijoje dvigubai mažiau studentų, nei stojančiųjų į aukštąsias mokyklas Lietuvoje. Airijoje populiariau baigti profesines, kitas mokyklas, įgyti darbinės patirties. Čia neįsivaizduojama, kad iš sekretorės reikalautų universitetinio išsilavinimo. Kam to reikia? Juk tokiam darbuotojui galbūt pakanka buhalterijos, administravimo kursų.
Tačiau, jeigu pats darbuotojas pageidauja, darbdavys skatina jį mokytis toliau. Labai išvystytas mokymasis visą gyvenimą, daug žmonių kvalifikaciją tobulina nuotoliniu būdu ir nebūtinai tik Airijos universitetuose. Įprastas dalykas persikvalifikavimas. Jei vyresnė nei 40 metų moteris su universitetiniu išsilavinimu ateina sakydama, kad nori į sekretorių kursus, nes mato, jog stokoja tokio darbo patirties, ji netampa pajuokos objektu.
– Jūs pats dirbate ne tik universitete, bet ir Dublino Keturių vėjų lituanistinėje mokykloje. Ką konkrečiai?
– Formaliai, direktoriaus pavaduotoju. Mano funkcijos – ilgalaikis planavimas ir mokytojų paieška.
Dublino lituanistinėje mokykloje mokosi 4-18 metų vaikai ir jos svarba stiprėja: Airija tikriausiai vienintelė šalis Europos Sąjungoje organizuoja lietuvių kalbos egzaminą, kuris vertinamas, kaip užsienio kalbos egzaminas europinio bakalauriato programoje. Lietuvių kalba nėra dėstoma Airijos mokyklose, tačiau egzaminui mokiniai gali ruoštis savarankiškai, nuotoliniu būdu arba tokiose mokyklose kaip mūsų.
Naujausių duomenų neturiu, tačiau 2012 metais lietuvių kalbos egzaminą laikė net 270 Lietuvos piliečių moksleivių. Taigi, galite įsivaizduoti, kokie skaičiai Airijoje gyvenančių mokinių iš Lietuvos, o juk ne visi renkasi laikyti šį egzaminą.
Pastebime, kad pastaruoju metu tėvai į lituanistines mokyklas atveda itin daug mažų vaikų. Jų argumentas labai paprastas: „Norime, kad mūsų vaikai susikalbėtų su seneliais“.
– O akademinėje Airijos bendruomenėje turite kolegų iš Lietuvos?
– Taip. Turiu kolegą fiziką, yra socialinių mokslų atstovų, ekonomistų. Pažįstu, nors tokių žmonių nėra daug. Airija nėra ta šalis į kurią mokslininkai masiškai veržtųsi. Tiksliųjų mokslų atstovams iš Lietuvos daug populiariau vykti į Skandinavijos šalis, didžiausias traukos objektas, žinoma, JAV, kur mokslo lygis aukščiausias.