Taip H. E. Malinowski kalbėjo susitikęs su Baltijos šalių žurnalistais.
Paėmė vaikus, kai dukra pasiskundė mokykloje
Savo pasisakymą H. E. Malinowski pradėjo nuo atvejo, kada vaiką prarado lenkų pora. Ši istorija rutuliojosi nuo praėjusių metų spalio, kai tėvai apkaltinti smurtu prieš aštuonmetę dukrą.
„Mergaitę policija paėmė tiesiai iš mokyklos, tėvai pristatyti į policiją, policija tuo pat metu iš šeimos paėmė pusantrų metukų sūnų. Priežastis buvo ta, kad mergaitė turėjo sumušimą virš antakio, kaip vėliau paaiškėjo, mažasis brolis į sesutę metė žaislą“, – pasakojo H. E. Malinowski.
Pasirodo, mergaitė mokykloje dėl atsiradusios žymės apkaltino vieną iš tėvų. Tai buvo įvertinta kaip galimas smurto šeimoje atvejis. Tačiau vėliau tyrimas parodė, kad tai netiesa – tėvų smurto nebuvo.
H. E. Malinowski tvirtinimu, procesas, kai tyrimo metu vaikai paimami iš šeimos, o po kelių mėnesių grąžinami, traumuoja ir vaikus, ir tėvus. Jis stebisi, kad pirmiausia vaikas paimamas iš šeimos ir tik tada vyksta tyrimas. Žurnalistas sako žinantis ir daugiau panašių atvejų.
„Barnevernet“ reikalinga, tačiau veikia netobulai
„Tai vyksta ne tik su lenkų vaikais – ir švedų vaikai paimami, ir daugybė norvegų“, – pasakoja panašiais atvejais besidomintis H. E. Malinowski. Švedai, lenkai ir lietuviai – didžiausios imigrantų grupės Norvegijoje.
Žurnalisto teigimu, į viešumą iškilus tokioms istorijoms, oficialūs Norvegijos pareigūnai dažniausiai kaltina pačius imigrantus. Tačiau problemų kyla ir norvegams. Todėl dabar šalyje bandoma keisti galiojančius įstatymus.
Pasak H. E. Malinowski, daugiausia problemų kyla su „Barnevernet“. Jo nuomone, ši institucija būtina, tačiau, švelniai tariant, dirba netobulai. Gera žinia pašnekovas vadina tai, kad pareigūnai dėl „Barnevernet“ sulaukia kritikos signalų iš įvairių visuomenės grupių.
H. E. Malinowski demonstravo norvegų dienraščio publikacijas apie „Barnevernet“. Vienoje jų teisininkai nerimauja, kad „Barnevernet“ iš šeimų paima per daug vaikų.
H. E. Malinowski teigimu, gera žinia, kad norvegų pareigūnai bando spręsti esamas problemas. Prieš kurį laiką įsteigta tarptautinė komisija, kuriai priklauso jis pats. Žurnalistas komisijoje atstovauja lenkų mažumai. 25 asmenų grupė reguliariai susitinka ir bando rasti būdus „Barnevernet“ veiklai patobulinti. Visoje Norvegijoje „Barnevernet“ turi per 400 padalinių.
Vaikų globą vertina kaip verslą
Problemas su „Barnevernet“ H. E. Malinowski vadina kompleksinėmis. Jo teigimu, daugybė „Barnevernet“ padalinių atlieka puikų darbą apsaugodami vaikus nuo smurto, išnaudojimo, tačiau yra ir antra pusė. Žinoma atvejų, kai pas globėjus patekę vaikai kentė smurtą. H. E. Malinowski cituoja duomenis, pagal kuriuos 2011 m. 42 vaikai globėjų šeimose susidūrė su prievarta.
Taip pat pasitaikė atvejų, kai vaikai atsidūrė pas globėjus su kriminaline praeiti. Tai, sakė žurnalistas, rodo silpną globėjų atrankos kontrolę. H. E. Malinowski čia įžvelgia korupcijos apraiškų: esą globėjų ieškantys asmenys kartais pažįsta globėjus. Be to, socialiniai darbuotojai nėra gerai apmokami, kartais jie turi daug įtakos, tačiau nepakankamą išsilavinimą.
Žurnalistas priminė atvejį, kai Norvegijoje gyvenantys lenkai pasisamdė privatų detektyvą, kad šis iš globėjų naktį pagrobtų jų dukrą. Dabar mergaitė laiminga, gyvena Lenkijoje, o šeima dažnai dalija interviu. H. E. Malinowski teigimu, yra atvejų, kai lenkų šeimos apsisprendžia palikti Norvegiją.
Tą padarė ir anksčiau minėta lenkų šeima, įtarta smurtu prieš dukrą. Minėta šeima prarado pasitikėjimą Norvegija ir čia jautėsi nesaugi.
Pasak H. E. Malinowski, „Barnevernet“ dažnai kaltinama verslo darymu: esą nedirbančios globėjų šeimos gyvena iš valstybės už globą mokamų pinigų. Kiek galima gauti už globą, ataskaitos kalba skirtingai. Oficialiais duomenimis, vidutiniškai šeima už globojamą vaiką gauna 7000 Norvegijos kronų per mėnesį (apie 770 EUR).
Be to, esą 60 proc. „Barnevernet“ sutelkta privačiose rankose: privačios įmonės uždirba valdydamos namus, centrus, kuriuose apgyvendinami globėjų laukiantys iš tėvų paimti vaikai. Vaikais besirūpinančios sveikatos priežiūros įstaigos taip pat privačios. H. E. Malinowski aiškinimu, logika paprasta: jei nebus klientų, verslas bankrutuos, o nuo to nukentės daug žmonių.
„Pastaraisiais metais vis daugiau įmonių iš to pelnosi. Pasigirsta kaltinimų, kad poreikis dirbtinai sukuriamas“, – sakė „Telewizja Polska“ žurnalistas. Jo manymu, į sistemą pumpuojami didžiuliai pinigai, tad kai kurios šeimos vietoje darbo renkasi globą. Pašnekovo teigimu, nuo „Barnevarnet“ priklauso ir organizacijos samdomi psichologai. Jie ne tik teikia išvadas „Barnevarnet“, tačiau iš šios organizacijos ima atlyginimą.
Apie paimtus vaikus nepraneša
H. E. Malinowski Norvegijos sistemą kritikuoja ir už tai, kad vaikus praradusios šeimos neturi tinkamo juridinio atstovavimo. Kaip pavyzdį jis pateikė anksčiau minėtą lenkų šeimą – esą vaikus praradusi šeima susidūrė su maždaug 2000 puslapių teksto sudėtinga teisine norvegų kalba ir nė vienas puslapis nebuvo išverstas į lenkų kalbą. Vienas puslapio vertimas gali kainuoti 800-1000 Norvegijos kronų. Vis dėlto įstatymai numato, kad dokumentai turi būti išversti į gimtąją kalbą. Pasak H. E. Malinowski, taip pat pasitaiko atvejų, kai vaikai apklausiami norvegiškai, nors šios kalbos deramai nemoka.
Pašnekovas pamini 1971 m. Vienos konvenciją, pagal kurią užsienietį sulaikiusi Norvegija turi apie tai informuoti kitą valstybę. Taigi Lenkijos ambasada turėtų sužinoti apie visus lenų vaikų paėmimo iš šeimos atvejus. Deja, sakė H. E. Malinowski, taip nevyksta.
Šiandien Lenkija žino tik apie 50 vaikų paėmimo iš šeimos atvejų, tačiau apie juos sužinojo iš pačių į ambasadą besikreipusių žmonių. „Lenkų pareigūnai negali padaryti nieko. Tai didžiausia problema“, – konstatuoja H. E. Malinowski, „Barnevernet“ sistemą vertinantis kaip autoritarišką ir uždarą.
Sunerimę ir ekspertai
DELFI jau rašė, kad daugiau nei šimtas Norvegijos specialistų, susirūpinusių vaikų teisių apsaugos tarnybomis, prieš keletą savaičių pasirašė kreipimąsi į Vyriausybę. Jų teigimu, dažnai sistema neveikia vaiko gerovei ir jai reikalingi reikšmingi pakeitimai.
„Mes žinome, kad yra daug atvejų, kai yra būtina, kad valdžios organai įsikištų į šeimos gyvenimą ir perimtų vaikų priežiūrą. Daug vaiko teisių apsaugos tarnybų susidoroja su šia nepakeliamai sunkia užduotimi kuo geriausiu būdu. Tačiau taip pat nuolat matome pavyzdžius, kad ši institucija pasireiškia kaip nepakankamai funkcionuojanti ir priimanti labai reikšmingus, bet neteisingus sprendimus, turinčius rimtas pasekmes“, – skelbiama pareiškime.
Kaip pagrindinės problemos įvardijamos autoritarinė ir uždara sistema, dialogo trūkumas, per glaudūs psichologų–ekspertų ryšiai su tarnybomis bylose.