Naujienų portalas Tiesa.com ir laikraštis „Tiesa“ su šiuo metu Australijoje įsikūrusia profesore pasikalbėjo apie emigracijos procesus, tautinio identiteto svarbą gyvenant svetur bei tai, ką tikimasi atskleisti vykdant plataus masto tyrimą „Lietuvos kultūra ir identitetas“.
– Papasakokite savo emigracijos istoriją. Gimėte JAV, bet nuvykote į Lietuvą vedama smalsumo ir ten praleidote dvylika metų. Kodėl vėl išvykote ir kaip tuomet jautėtės?
– Taip, gimiau JAV ir užaugau Čikagoje. Baigiau Ilinojaus universitetą, kuriame studijavau politologiją, sociologiją, istoriją ir panašiai, mokiausi rusų kalbos ir ekonomikos.
Dar būdama studente išvykau pagal mainų programą į Maskvą iš karto po pučo. Iš tikrųjų mano kelionė buvo šiek tiek atidėta dėl pučo. Galite įsivaizduoti, kaip tuo metu viskas jaunai studentei iš JAV atrodė kitoniška, įdomu. Nors laisvai kalbėjau rusiškai, vis tiek buvo visokių kuriozų dėl to, kad buvau užsienietė.
Paskui pusmečiui vykau į Vilnių ir nusprendžiau po studijų sugrįžti. Atvykome su šokių grupe į Dainų šventę ir aš pasilikau.
Mano planas buvo įgyti šiek tiek patirties, kad galėčiau įstoti į tolesnes tarptautinių santykių studijas JAV. Bet taip išėjo, kad pasilikau Lietuvoje ilgesniam laikui.
Per tą laiką mokiausi Danijoje ir Olandijoje, įgijau magistro ir daktaro laipsnius Lietuvoje. Savo disertaciją apgyniau Vilniaus universitete. Tačiau greitai supratau, kad nebus lengva daryti karjerą Lietuvoje. Aš nenorėjau visą savo laiką ir energiją atiduoti dėstymui – man mokslas buvo ir tebėra daug įdomesnis ir svarbesnis. O Lietuvoje tuo metu buvo neįmanoma to siekti, nes universitetų prioritetai buvo kitokie – nebuvo tai vertinama, bent jau socialinių mokslų srityje. Be to, mokslininkų atlyginimai Lietuvoje buvo ir tebėra neadekvačiai maži. Būtų tekę atsisakyti tokio darbo norint pragyventi. Arba griebtis dėstymo siekiant užsidirbti. Tada laiko būtų nelikę mokslui, būtų buvę neįmanoma tobulėti, pildyti žinias. Niekam iš to nebūtų buvę naudos, ypač studentams.
Užsienyje universitetai yra ranguojami būtent pagal mokslo pasiekimus. Tai yra pagrindinis kriterijus, pagal kurį yra vertinami ir skatinami mokslininkai. Dabartiniame savo universitete galiu daryti tą, kas man iš tikrųjų įdomu, be suvaržymų. Turiu visišką laisvę išreikšti idėjas, kelti įdomius man klausimus, ieškoti į juos atsakymų ir dar už tai gauti atlyginimą. Dėl to jaučiuosi gerai.
Išvykau iš Lietuvos, nes gavau darbą Viktorijos Velingtono universitete Naujojoje Zelandijoje. Ten praleidau penkerius metus, paskui perėjau į Monasho universitetą Melburne, Australijoje, kuriame dirbu jau septynerius metus. Iki šiol palaikau ryšį su Lietuva ir lietuviais mokslininkais.
– Koks jūsų asmeninis santykis su lietuvybe? Kaip ji puoselėjama jūsų šeimoje, aplinkoje?
– Sunku tai nusakyti. Aš tiesiog esu lietuvė. Mano seneliai gimė ir augo Lietuvoje, pasitraukė karo metu. Tėvai gimė Lietuvoje, nors nuo ankstyvos vaikystės augo JAV. Aš gimiau JAV, o mano dukra gimė Naujojoje Zelandijoje. Tačiau esame lietuviai. Ir mano, ir mano dukros pirmoji kalba lietuvių. Nors aš, galima sakyti, esu jau trečios kartos (pirmosios kartos gimusios ne Lietuvoje), o dukra – ketvirtos nuo Lietuvos, mes puikiai kalbame lietuviškai. Iš mūsų to niekas neatims.
Gimiau JAV, bet pirmiausia laikau save lietuve ir tik paskui amerikiete. Po tiek metų gyvenimo ne gimtinėje nelabai sieju save ir su JAV.
Aplankome Lietuvą, kiek pajėgiame, nors gyvename labai toli.
Aš vaikystėje lankiau šeštadieninę Maironio lituanistinę mokyklą, vėliau Pedagoginį lituanistikos institutą Čikagoje, dalyvaudavau visokioje lietuviškoje veikloje – net sunku būtų viską išvardyti. Geriausi draugai visuomet buvo lietuviai.
Nebuvome kažkokie lietuvybės fanatikai – tiesiog buvo ir yra svarbu nepamiršti savo šaknų, nepamiršti kalbos, kultūros, tradicijų. Jeigu nebūtų to buvę, jeigu būtume apleidę lietuvių kalbą, kažin ar jausčiausi šiandien visaverte žinodama, jog turiu dalį identiteto, apie kurį mažai suprantu.
Atvykę į Melburną mes su vyru Irmantu ir tuo metu čia gyvenusia drauge Amerikos lietuve Teresa Rukšėniene įsteigėme lietuviškai kalbančių mažylių ratelį, kuris po kelerių metų peraugo į mokyklą. 2014 metų pabaigoje įsteigėme Melburno Baltijos lituanistinę mokyklą, kurios vadove esu iki šiol. Buvo svarbu, atvykus čia, kad mūsų vaikai irgi neprarastų kalbos, o geriausias būdas tai užtikrinti yra per socializaciją, lietuviškos aplinkos sukūrimą.
Šiuo metu mokykloje turime tris klases – dvi kalbančiųjų ir viena silpniau kalbančiųjų, tačiau visi noriai lanko ir nuolatos stipriname ryšį su Lietuvą. Lietuvių bendruomenė čia labai maža – ne tokia, prie kurios aš buvau pratusi, ir, turiu pripažinti, nutautėjimas yra labai pastebimas. Nedaug yra likę lietuviškai kalbančių Australijos lietuvių, o vaikų itin mažai. Tik kelios australų lietuvių šeimos lanko mūsų mokyklą. Todėl manau, kad šiame gyvenimo tarpsnyje mano santykis su lietuvybe yra dar svarbesnis, nes siekiama išlaikyti ir perduoti ją naujajai kartai. Namuose tai nėra sunku – mes kalbame tik lietuviškai. Tačiau, manau, vien to neužtenka. Vaikai turi matyti, girdėti ir jausti lietuviškumą platesnėje aplinkoje, o tos aplinkos sukūrimas ir vaikų švietimas tikrai reikalauja nemažai pastangų.
– Jus drąsiai galima vadinti pasaulio piliete. Kaip manote, atsižvelgdama į savo patirtį, ką gyvenimas užsienyje, emigracija suteikia žmogui, kaip formuoja asmeninį bei tautos identitetą?
– Kiekvienas žmogus yra kitoks. Manau, kad identiteto formavimąsi lemia gyvenimo patyrimai, žmogaus charakteris (psichologiniai aspektai), aplinka ir daugelis kitų veiksnių.
Neseniai pradėjau labiau skaityti literatūrą apie tai, kad asmens patirtos traumos, susijusios su prigimtine kultūra, iš dalies lemia, ar žmogus emigravęs atsisakys savo identiteto – įskaitant kalbą, – ar ne.
Tarpkultūrinės psichologijos srityje laikoma, kad tą lemia asmens pasirinkta akultūrizacijos strategija bei naujoje aplinkoje vyraujantis požiūris į imigraciją ir žmogaus imlumas aplinkos įtakai.
Emigrantai renkasi tarp dviejų polių: arba visai atsiskiria nuo naujos šalies ir bendrauja tik su savos kultūros atstovais, gali ir atmesti savąją ir svetimą kultūrą, arba visiškai asimiliuojasi atsisakydami savo kultūros šaknų. Tarp šių dviejų kraštutinumų yra integracija, kai aktyviai stengiamasi išlaikyti savo šaknis ir kartu tapti naujosios kultūros nariu.
Naujoje visuomenėje vyraujantis požiūris į imigraciją ir politika irgi daro įtaką. Pavyzdžiui, kiek visuomenėje yra skatinamas daugiakultūriškumas ir vertinama kultūrinė įvairovė.
Įvardijau tik keletą veiksnių. Šį klausimą bandau daugiapusiškiau panagrinėti mano atliekamame tyrime.
Gyvenimas užsienyje galbūt tik sustiprino mano lietuviškas šaknis, praplėtė pasaulėžiūrą. Esu gyvenusi ilgesnį laiką šešiose, o dirbusi dar trijose šalyse, kalbu nemažai kalbų, esu susidūrusi su daugybe kultūrų, skirtingų gyvenimo būdų. Ši asmeninė patirtis yra glaudžiai susijusi su mano karjeros pasirinkimu, moksliniais pomėgiais – tarpkultūriniu valdymu ir tarptautiniu verslu.
Gyvenant skirtingose šalyse teko daug kartų giliau panagrinėti ir apmąstyti patirtus sunkumus, iššūkius, savo ir kitų poelgius ir požiūrius, jų skirtumus ir panašumus. Gyvenimas svetimoje šalyje nėra lengvas.
Retas emigrantas gali pasijusti tikrai savas joje. Sakoma, kad perprasti svetimą kultūrą vidutiniškai trunka septynerius metus. Aš jau septynetą metų gyvenu Australijoje ir nesijaučiu sava.
Galima lengvai prarasti savąjį identitetą gyvenant svetur, tačiau kartu ir niekados visiškai nepritapti svetimoje šalyje. Tada iškyla įvairių identiteto krizių. Todėl, mano manymu, svarbu yra neapleisti savo tikrųjų šaknų.
– Minėjote, jog panašų tyrimą esate atlikusi prieš dvidešimt metų. Kokie rezultatai buvo tuomet? Kas nustebino?
– Tai buvo pirmasis tyrimas, nustatantis Lietuvos nacionalinės kultūros ypatumus remiantis viena – garsaus mokslininko Geerto Hofstede – metodologija. Aš stažavausi jo įkurtame institute Olandijoje, kur turėjau priėjimą prie gausios mokslo literatūros. Kadangi šioje gausioje duomenų bazėje Lietuvos tuo metu dar nebuvo, aš šį tyrimą atlikau Lietuvoje ir Danijoje. Tai leido Lietuvą lyginti su visomis kitomis pasaulio šalimis pagal nacionalinius ypatumus.
Tyrimo metu dar panagrinėjau šių kultūrinių veiksnių įtaką darbuotojų Lietuvoje, Lenkijoje ir Estijoje požiūriui į įvairius aspektus, susijusius su darbu. Vienas įdomus pastebėjimas buvo tas, kad, nepaisant pusšimčio metų priverstinės ideologijos, nacionaliniai ypatumai šiose šalyse išliko ir smarkiai skyrėsi. Lenkai labiau vertina autoritetą nei lietuviai ir estai. Lenkams svarbesnės buvo vertybės, susijusios su saugumu. Estams labiau nei lietuviams buvo svarbūs santykiai darbe ir bendradarbiavimas, o lietuviams – konkurencija.
– Ar šįkart tikitės kitokių rezultatų? Jei taip, tai kodėl? Kas galbūt daro įtaką prognozuojamiems pokyčiams?
– Taip. Pirmas tyrimas buvo susijęs su Lietuvos nacionaliniais ypatumais, lyginant su kitomis šalimis. Šį kartą aš nagrinėju lietuvių diasporą. Nors yra tų pačių klausimų, kaip ir ankstesniame darbe, šį kartą labiau bus nagrinėjamos žmonių asmeninės vertybės ir jų sąsaja su identiteto formavimusi bei požiūriais į įvairius aspektus, susijusiais su gyvenimu užsienyje.
Į anketą jau atsakė ir nemažai Lietuvoje gyvenančiųjų, todėl gal bus galima palyginti išvykusius lietuvius su Lietuvoje esančiais. Tačiau manau, kad įdomiau bus panagrinėti lietuvių vertybes pagal kartas, emigracijos laikotarpį. Taip pat siesiu vertybes su dvikalbystės, kultūrinės asimiliacijos, psichologiniais aspektais. Bus įdomu pamatyti, ar skirtingos emigrantų bangos skirtingai vertina tam tikrus aspektus ir kodėl.
Tikiuosi, kad bus galima panagrinėti identiteto klausimą įvairiais aspektais, tačiau daugiausia – vertybių atžvilgiu.
– Kodėl gi taip svarbu yra suvokti savo šalies identitetą net visą gyvenimą gyvenant užsienyje?
– Iš savo patirties žinau, kad būtų sunku turėti šaknis, bet jų nepažinti. Neseniai Vilniaus universiteto Filologijos katedros mokslininkų, vadovaujamų profesorės Meilutės Ramonienės, buvo atliktas tyrimas „Emigrantų kalba“. Aš su malonumu paskaičiau jų išleistą kolektyvinę monografiją. Įdomus buvo pastebėjimas, jog tarp ne Lietuvoje augusių kartų – tokių kaip mano – su kiekviena karta vyksta didelis nutautėjimas. Vadinasi, užsienyje gimusieji jau mažiau kalba ir sieja save su Lietuva nei jų tėvai, o jų vaikai jau beveik visai nebekalba lietuviškai. (Jie tyrė daugiausia JAV lietuvius.)
Tačiau mano asmeninė patirtis ir pastebėjimai kitokie. Aš matau šį nutautėjimą jau dabartinėje – naujųjų emigrantų bangoje. Kadangi emigracijos priežastys skiriasi tarp įvairių bangų – politinės, ekonominės, – manau, kad skiriasi ir svarba, teikiama lietuviškam identitetui. Tarp neseniai Lietuvą palikusių šeimų matau sąmoningą pasirinkimą atsisakyti savo šaknų, nekalbėti su savo vaikais, dažnai gimusiais Lietuvoje, lietuviškai. Tarsi nukirsti šaką nuo medžio ir palikti be šaknų.
Man labai įdomu įsigilinti į šiuos skirtumus ir jų priežastis.
– Ką gero lietuvių emigracija gali atnešti pačiai Lietuvai?
– Tai sudėtingas klausimas. Emigracijos procesas yra natūralus ir nepristabdomas reiškinys. Lietuvoje matome jau daug tokių emigracijos bangų – praeito šimtmečio pradžioje, pokario metais, po 90-ųjų metų, Lietuvai įstojus į ES. Ir dabar vyksta nauja banga. Vienose matome stiprų nutautėjimą, kitose, kaip kad dipukų kartos, – ne.
Aš nemanau, kad reikia panikuoti, jog šiuo metu iš Lietuvos išvyksta žmonės. Tegul vyksta. Tegul patiria kitokį gyvenimą svetur, susiduria su kitomis mąstysenomis, kitokiais žmonėmis, tegul įsikuria, kuria naujas bendruomenes, tegul tampa tolerantiškesni. Dalis šių naujų patyrimų gal sugrįš Lietuvon, tačiau nemanau, kad reikia visokių dabar vykstančių sugrįžimo programų. Nemanau, kad reikia kažką duoti emigrantams, kad jie sugrįžtų. Kas iš to? Tai tik skaido visuomenę į „mes“ ir „jie“.
Gal dabar būtų pats metas Lietuvoje susitvarkyti viduje, o ne panikuoti dėl išvykusiųjų. Pamąstyti, ko Lietuvoje trūksta, ir tai atkurti. Tačiau pilietybės atėmimas iš išvykusiųjų tik atstums lietuvius. Galbūt reikėtų pradėti nuo to, kad būtų leidžiama, o ne draudžiama išvykusiems lietuviams tapatintis su Lietuva?
Dalyvauti tyrime „Lietuvos kultūra ir identitetas“ galite apsilankę čia.