Rusija Baltijos jūros regione sukūrė A2/AD (prieigos ir regiono blokavimo priemonių (angl. anti access/area denial, A2/AD) burbulus – zonas, kurios konflikto atveju gali būti blokuojamos rusiškais priešlaiviniais ir priešlėktuviniais kompleksais, sukeliančiais pavojų NATO ir sąjungininkų pajėgoms judėti Baltijos jūros regione.
Tokią grėsmę ne vienus metus pabrėžė buvę ir esami aukščiausi Aljanso pareigūnai, kariškiai bei nepriklausomi ekspertai. Ir nors tikrosios Rusijos galimybės bei pajėgumai kėlė nemažai abejonių, o regiono valstybėms siūlyta taikyti kontrpriemones, jos, regis, renkasi įprastai taikomas atgrasymo priemones – stiprina savus pajėgumus.
Švedija atkūrė gynybinius pajėgumus strategiškai svarbioje Gotlando saloje, be to, išlaidas gynybai per artimiausius 4 metus padidins net 40 proc. Be naujų įsigijimų bei skylių lopymo, bus didinama ir pati kariuomenė – ginkluotųjų pajėgų personalas padidėtų nuo 60 tūkst. iki 90 tūkst. Net ir to, kritikų teigimu, nepakanka.
Suomija pastaraisiais metais taip pat stiprino savo gynybinius pajėgumus – įsigijo sparnuotųjų raketų, o dabar rimtai svarsto JAV pasiūlymą įsigyti 5-os kartos naikintuvus „F-35“. Kartu su Suomija strategiškai svarbioje Baltijos jūros vietoje savo pasirinkimus gynybos srityje galiausiai priėmė ir viena iš mažiausių NATO valstybių – Estija.
Šiemet jos gynybos biudžetas turėtų siekti 760 mln. eurų, arba beveik 2,3 proc. BVP, o dalis bus skirta svarbiausiems įsigijimams, vieną kurių šią savaitę pristatė šalies ginkluotųjų pajėgų vadas, generolas Martinas Heremas.
Pasak generolo, Estija norėtų, kad Baltijos šalys drauge įsigytų priešlaivinių raketų, kurių nuotolis gali siekti iki 350 km. Kam reikia tokio pajėgumo ir ką jis reikštų?
Nuo pabūklų prie raketų
Gen. M. Heremo pareiškimas – ypač savalaikis, o kartu ir istorinis. Estijoje jau kurį laiką virė diskusijos dėl didžiųjų investicinių projektų gynybos srityje. Ir nors Estija, kitaip nei Latvija ir ypač Lietuva, pavėlavo laiku suplanuoti išlaidas ir įsigyti vidutinio nuotolio priešlėktuvines gynybos sistemas (Lietuva ir Latvija pasirinko NASAMS), vienas prioritetų buvo pakrančių gynyba.
Dar pernai tuometinės vyriausybės sudėtyje esanti EKRE partija neslėpė ambicingų tikslų pasiskolinti pinigų – iki 300 mln. eurų ir dalį jų, apie 60 mln., numatyti būtent priešlaiviniams pajėgumams vystyti. Ir nors tuomet gynybos ministras ir vyriausybė atvėsino populistų pareiškimus, panašu, kad realūs planai vystyti būtent tokius pajėgumus nėra vien svaičiojimai.
Kitaip nei kuklų 90 km pakrantės ruožą sauganti Lietuva, Estija turi 1242 km, kuriuos skalauja Baltijos jūros vandenys. Krizės atveju ginti kiekvieną iš daugiau nei 2,2 tūkst. salų Estija tiesiog neturi galimybių ir pajėgumų. Tai nėra naujiena estams.
Kaip ir tarpukariu, Estija, regis, pasiryžusi turėti pajėgumą, kuris pirmiausia atgraso bet kurį potencialų priešininką iš didelio atstumo. Tarpukariu Estija pratęsė dar cariniais laikais pradėtą vystyti pakrančių baterijų tinklą ir sukoncentravo jį aplink Taliną, kurio prieigose įrengtos pakrančių apsaugos baterijos tapo tvirtovėmis.
Baterijose buvo įrengti galingiausi iš Baltijos šalių turėti pabūklai – nuo 234 mm iki 305 mm kalibro, kurie galėjo pasiekti taikinius, esančius už keliasdešimt kilometrų. Kartu su Suomijos pakrančių apsaugos baterijomis teoriškai estai galėjo ne tik atbaidyti, bet ir prireikus suduoti rimtą smūgį sovietų laivynui, blokuoti jį tuometinio Leningrado prieigose.
Žinoma, taip nenutiko, mat 1939-aisiais užpulta Suomija pasipriešino Kremliui ir išsaugojo savo nepriklausomybę, nors ir prarado dalį teritorijų, o Estija, kaip ir kitos Baltijos šalys, buvo beveik be šūvių okupuotos Sovietų Sąjungos. Visas pakrančių baterijas ir pabūklus perėmė sovietai, vėliau vokiečiai, o dabar daugelyje buvusių baterijų tebėra betoninių bunkerių griuvėsiai ar surūdijusios pabūklų konstrukcijų liekanos.
Šiais laikais stacionarūs pabūklai nebėra tokie efektyvūs, nors Suomija iki šiol keliose šalyse išlaiko kovinę parengtį didelio kalibro pabūklų baterijose. Efektyvesnėmis priemonėmis, kuriomis galima stabdyti priešininko laivybą, laikomos valdomos priešlaivinės raketos. Kitaip nei pabūklų sviediniai, jos yra taiklesnės ir gali būti paleidžiamos iš gerokai didesnio atstumo.
Estijos ginkluotųjų pajėgų vado nurodytas maksimalus 350 km šūvio nuotolis yra šiuo metu dar tik kuriamų vakarietiškų priešlaivinių raketų šūvio siekis. Daugelis Vakarų šalyse naudojamų priešlaivinių raketų gali pasiekti taikinius, esančius už 100–200 km.
Atgrasymas – jau ne tik teorija
Būtent pastarasis skaičius estams yra pageidautinas, mat, kitaip nei pabūklai, priešlaivinės raketos gali būti dislokuojamos ypač greitai, o paleidus iš įvairių vietovių, norint ginti vieną didesnių Estijos salų ar atgrasyti priešininko laivus nuo jų, Estijai atsiranda galimybė dislokuoti savus priešlaivinius pajėgumus žemyninėje dalyje.
Be to, būtent atgrasymas, o ne noras žvanginti ginklais ar erzinimas yra Estijos siekis pamokyti Rusiją. Pastaroji šalis nuo 2014 m. agresijos prieš Ukrainą Baltijos jūroje taip pat ėmė elgtis agresyviai – apie Rusijos karo lėktuvų vykdomus oro erdvės pažeidimus ne kartą skelbė tiek Estija, tiek Suomija ir Latvija. O Rusijos Baltijos jūros laivyno manevrai išskirtinėse Baltijos šalių ekonominėse zonose vertinami kaip provokacija.
Iki šiol Rusija puikiai žinojo, kad nė viena Baltijos šalis neturi tokių pajėgumų, kuriais iš daugiau nei keliasdešimt kilometrų galėtų kelti nors menkiausią grėsmę rusų karo laivams. Tačiau priešlaiviniai pajėgumai – raketos – viską keičia.
Žinodamas, kad nedidelėje, Kremliaus nuolat niekinamoje ir kitaip pašaipiai vertinamoje NATO šalyje staiga atsirado mobili sunkiai susekama priešlaivinių raketų sistema, kuri gali naikinti taikinius iš už kelių šimtų kilometrų, nori nenori esi priverstas imtis papildomų atsargumo priemonių, net jei tu – sparnuotomis raketomis ginkluoto Rusijos karo laivo kapitonas.
Žvilgsniai į Lenkiją
„Nežinau, kurį gamintoją pasirinksime, bet kartu su kolegomis iš Latvijos aplankysime Lenkiją, ji turi tokias sistemas“, – Estijos dienraščiui „Postimees“ pareiškė šalies kariuomenės vadas.
Toks jo pasakymas – daugiau nei iškalbingas, kaip ir siekis kartu su latviais, o ir lietuviais svarstyti priešlaivinių raketų įsigijimą. Estija, net ir procentine išraiška skirdama daugiau šalies gynybai, šiuo metu jau nebeprilygsta didesnei Lietuvai ir vos lenkia Latviją pagal gynybos finansavimą, nors dar prieš dešimtmetį Estija gynybai skyrė netgi daugiau lėšų eurais negu Lietuva.
Finansinės „lubos“ reiškia, kad net ir 60 mln. eurų suma priešlaivinėms raketoms leistų įsigyti ribotą skaičių pajėgumų. Tačiau Lenkija ir dvi Baltijos šalys paminėtos neatsitiktinai. Būtent Lenkijos kariškiai dar 2019-aisiais į Estiją buvo atsigabenę savo naujausias priešlaivines raketas NSM (Naval strike missile) su mobiliais paleidimo įrenginiais.
Tokias norvegiškas raketas naudoja pati Norvegija, užsisakė JAV laivynas, Rumunija, Kanada ir Vokietija. Tai yra vienos moderniausių didelio šūvio nuotolio galimybę turinčių priešlaivinių raketų pasaulyje. Į vieną paleidimo sunkvežimį telpa po keturias tokias raketas, kurių šūvių nuotolis siekia mažiausiai 185 km, o tai reiškia, kad iš Saremos dislokuoto priešlaivinio dalinio galima kontroliuoti ir blokuoti bet kokių laivų judėjimą siaura Suomijos įlanka – vieninteliu jūros susisiekimo keliu tarp strategiškai svarbaus Kaliningrado ir Sankt Peterburgo.
12 mobilių paleidimo įrenginių su 50 tokių raketų už 82 mln. eurų įsigijęs Lenkijos laivynas liko patenkintas šiomis raketomis, o pati Lenkija tradiciškai siekė ir papildomos naudos – būtent Lenkijoje sutarta įkurti NSM raketų priežiūros, gamybos ir sertifikavimo centrą. Tad svarstant papildomus įsigijimus, bendradarbiaujant su kitomis Baltijos šalimis, potencialiomis šių sistemų naudotojomis, Lenkijos vaidmuo gali būti ne mažiau svarbus nei Norvegijos.
Be to, bet kuris didesnis įsigijimas teoriškai gali lemti geresnę kainą bei didesnį užsakymą. Tiesa, tokios kalbos apie bendrų ginkluotės įsigijimų potencialą ypač Baltijos šalyse sklando jau kelis dešimtmečius, tačiau retai baigiasi konkrečiais susitarimais: kiekvienos šalies specifiniai reikalavimai, specifikacijos bei ambicijos dažniausiai sutrukdo pasiekti susitarimą.