„Neturėtų net kilti minčių, kad 2017 metais knygos su požiūriu, kuriam kai kas nepritaria, yra neleidžiamos vien dėl politinių priežasčių, (tai) primena kur kas tamsesnius laikus, – teigė EŽK pirmininkas daktaras Moshe Kantoras. – Rūta – drąsi moteris, kurios balsas reikalingas Lietuvai, kad ši pripažintų savo praeitį, ypač per Holokaustą, ją (R. Vanagaitę) reikėtų girti, o ne pulti.“
R. Vanagaitės knygas leidusi „Alma Littera“ leidykla išėmė iš prekybos visas jos knygas ir nutraukė bendradarbiavimą, kai ji iškėlė klausimų dėl Lietuvos Parlamento sprendimo pagerbti Adolfą Ramanauską. Kaip rašo eurojewcong.org, Simono Wiesenthalio centras rado įrodymų, kad jis veikiausiai prisidėjo prie Holokausto nusikaltimų Druskininkuose pirmomis nacių invazijos savaitėmis.
„Po Alma Litteros“ sprendimo sulaukiau piktų įvairių politinių figūrų išpuolių, iš kurių pavojingiausias buvo straipsnis Lietuvos populiariausiame ir įtakingiausiame naujienų portale DELFI, parašytas pirmo šalies aukščiausiojo vadovo, (Lietuvai) atkūrus nepriklausomybę – Vytauto Landsbergio, – teigė R. Vanagaitė. – Šokiruojamai grubiame straipsnyje jis gana aiškiai davė suprasti, kad po Lietuvos išdavimo man belieka vienintelis dalykas – nusižudyti.“
EŽC ragina Lietuvos vyriausybę ir politikus iš pagrindų peržiūrėti lietuvių vaidmenį per nacių okupaciją, nustoti gerbti tuos, kurie bendradarbiavo su okupantais naciais ir aktyviai prisidėjo, žudant Lietuvos žydus. Be abejo, neturėtų būti pamiršti ir tie lietuviai, kurie rizikuodami gyvybe gelbėjo žydus.
EŽC taip pat ragina leidėją permąstyti savo sprendimą nebeleisti garsios lietuvių autorės knygų tokiomis svarbiomis temomis, kaip šalies vaidmuo naikinant šalies žydus Antrojo pasaulinio karo metais. Riba tarp trukdymo medžiagai pasiekti visuomenę ir faktinės cenzūros draudimo yra plona, o knygų naikinimas primena mums tamsius laikotarpius Europos istorijoje.
DELFI atkreipia dėmesį, kad pats M. Kantoras, kuris jau 9 metus vadovauja EŽK, vertinamas prieštaringai. Siejamas ne tik su nelegalia ginklų prekyba, bet ir su Kremlium, konkrečiai su Vladimiru Putinu, šis oligarchas EŽK vadovo rinkimus pernai laimėjo be jokios konkurencijos.
Kaip rašoma Izraelio leidinyje www.haaretz.com, M. Kantoras buvo vėl išrinktas (Europos žydų kongreso pirmininku) tokiu laikotarpiu, kai Europos žydų laukė nauji iššūkiai ir kilo nerimo dėl saugumo.
Ksenofobijos ir radikalizmo bangai šluojant žemyną, atsinaujinus įtampai tarp Rusijos ir Vakarų, sustiprėjo nerimas dėl oligarcho, garsėjančio ryšiais su Rusijos prezidento Vladimiro Putino režimu, kuris yra EŽK pirmininkas, taip pat kyla klausimų dėl pačios organizacijos aktualumo šiuo metu.
Iki 2007 m., kai buvo išrinktas EŽK pirmininku, 62 m. Viačeslavas Kantoras (kaip jis vis dar vadinamas Rusijos žiniasklaidoje) buvo žinomas tik Rusijos verslo aplinkoje. Jis buvo iš tos rusų verslininkų bangos, kurie pirmaisiais metais po Sovietų Sąjungos žlugimo susikrovė turtus, pigiai supirkdami valstybei priklausiusias monopolijas ir per naktį sukurdami verslo imperijas.
Tiesa, dauguma oligarchų išgarsėjo, pasirinkę labai pelningus – naftos, bankininkystės ir žiniasklaidos leidinių – sektorius, taip pat prašmatniu gyvenimo būdu, o M. Kantoras, pasirinkęs mažiau prašmatnią, bet labai pelningą trąšų rinką, vengė viešumo.
Priešingai nei kiti verslininkai, kurie įsigijo futbolo komandas, laikraščius ir gyrėsi, kieno didesnė jachta, M. Kantorui arčiau širdies buvo aristokratiškesnis pirkinys – jis įsigijo didelę avangardistų meno kūrinių kolekciją.
Vedęs, auginantis penkis vaikus M. Kantoras priklausė grupei oligarchų, kurie sudarė taiką su nauju Kremliaus vadovu, kai ambicingas, tuo metu jaunesnis prezidentas V. Putinas puolė į politiką nukrypusius milijardierius, įkalino jų lyderį Michailą Chodorkovskį, o kitus privertė išvykti iš šalies.
Rusų ir žydų kilmės oligarchai arba tapatinosi su antiputiniška „Jukos“ grupe (visi jie dabar išvykę iš Rusijos), arba – su vadinamąja „Alfa grupe“ (su ja siejamas ir M. Kantoras), kurios nariai turi verslą Rusijoje ir stengiasi neperžengti V. Putinui kelio.