Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakultete jau antrą kartą besisvečiuojantis profesorius taip pat yra vienas iš geriausių pasaulyje ekspertų kalbos teisių klausimais ir yra išleidęs du fundamentalius darbus šia tematika: „Kalba, mažumos ir žmogaus teisės“ (1996 m.) bei „Mažumų teisės ir kalbos vadovas“ (2001 m). Už šiuos leidinius 2004 metais Ispanijoje profesorius buvo apdovanotas „Linguapax“ apdovanojimu. F.Varennes taip pat yra gavęs prestižinę O‘Neillo taikos premiją INCORE, Šiaurės Airijoje.
- Šiuo metu Lietuvoje susiduriama su konkrečia – dvigubos pilietybės – problema. Kol kas, remiantis bendra tvarka, Lietuvoje neleidžiama turėti dvigubos pilietybės, taigi norėčiau, kad bendrai pakomentuotumėte dvigubos pilietybės sampratą. Ar tai žmogaus teisė? Ar šio klausimo sprendimas paliekamas išimtinai valstybėms?
- Tiesą sakant, nei viena, nei kita. Visų pirma, tarptautiniame lygmenyje priimta nemažai sprendimų, leidžiančių aiškiai suprasti, kad pilietybę valstybės suteikia savo nuožiūra, todėl kiekviena šalis, jos valdžia sprendžia, ar leisti dvigubą pilietybę. Tačiau taip yra tik tol, kol laikomasi tarptautinės teisės nuostatų. Būtent pastarasis veiksnys yra lemiamas. Taigi, valdžia sprendžia dėl pilietybės suteikimo tvarkos, tačiau tai neturi pažeisti pagrindinių žmogaus teisių. Tai reiškia, kad Lietuvos sprendimas pripažinti tik vieną pilietybę nėra prieštaraujantis teisei, kol pilietybė suteikiama nediskriminuojant kitų asmenų. Tai ir yra tikroji problema, o diskriminacijos atvejų taip pat yra buvę. Jei kai kuriems asmenims leidžiama suteikti dvigubą pilietybę, o tokia galimybė yra ir Lietuvoje, tuomet dviguba pilietybė turi būti suteikiama nediskriminuojant. Jei asmenys diskriminuojami, gali būti taikomos tarptautinės žmogaus teisių nuostatos, pakeičiančios taikomus diskriminacinius reikalavimus. Pavyzdžiui, negalima diskriminuoti ir leisti įgyti Lietuvos pilietybę tik baltiesiems asmenims. Tai būtų rasinė diskriminacija, dėl kurios valdžia būtų labai greitai sudrausminta tarptautinės teisės lygmenyje.
Taigi, svarbu užduoti klausimą, ar Lietuvoje leidžiama tik viena pilietybė? Taip nėra, nes taikomos tam tikros išimtys. Sekantis klausimas, ar tokios išimtys yra diskriminacinio pobūdžio, ir ar jos pažeidžia kokias nors žmogaus teises tarptautinės teisės kontekste. Kitaip tariant, valstybėms paliekama teisė spręsti dėl pilietybės suteikimo, tačiau būtina gerbti tarptautines žmogaus teises.
Kitas reiškinys, stebimas pastaruosius kelis dešimtmečius, yra tai, kad tikrovėje vis daugiau šalių plečia galimybes įgyti jų pilietybę. Tai yra, vis daugiau šalių leidžia asmenims įgyti dvi ar daugiau pilietybių. Manau, kad leidimas asmenims būti tik vienos valstybės piliečiams yra ribotas požiūris. Pasaulyje vykstant globalizacijos procesams, žmonės vis dažniau keliauja, gyvena, dirba, tuokiasi nepaisydami valstybių sienų. Manau, kad dėl tokio žmonių judėjimo valstybės atveria savo sienas – net Kinija jau ne tokia uždara, kokia buvo anksčiau. Vis daugiau valstybių leidžia asmenims turėti dvigubą pilietybę. Šiuo metu kai kurios šalys, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos, šiuo atžvilgiu yra lankstesnės, nei prieš dvidešimt metų. Australijoje leidžiama turėti dvigubą pilietybę, nors yra manančių, kad taip nėra.
Aš pats esu Australijos ir Kanados pilietis. Šalyje taikomi tam tikri apribojimai – jei esi gimęs (-usi) Australijoje, gali turėti tik Australijos pilietybę. Aš imigravau į Australiją, taigi jau turėjau Kanados pilietybę, o tai reiškė, kad galiu būti abiejų valstybių pilietis. Tai, mano manymu, ir yra kryptis, kuria einama daugelyje valstybių. Todėl, nenorėdamas per daug diskutuoti apie esamą padėtį Lietuvoje – be to, nežinau visų smulkmenų, todėl negalėčiau išsamiau pakomentuoti šios situacijos – manau, kad šį klausimą derėtų analizuoti platesniame kontekste. Šiuo metu tarptautiniame lygmenyje laikomasi nuomonės, kad leidimas įgyti tik vieną pilietybę yra ribojančio pobūdžio ir vis daugiau šalių leidžia asmenims įgyti dvi ar daugiau pilietybių.
- Kokią naudą šiuo atveju gauna valstybės? Tendencijos yra akivaizdžios, o kokia iš to nauda?
- Iš tiesų, yra nemažai privalumų. Kalbant apie kvalifikuotus, išsilavinusius ir daug keliaujančius žmones, derėtų pagalvoti apie tai, kad jie neretai gali gyventi ir dirbti įvairiose šalyse. Todėl nenorint prarasti šių žmonių, ryšio su jais, gali tekti pripažinti tikrovę, nes tokie kvalifikuoti, išsilavinę ir užsienyje dirbantys asmenys neretai turi ryšių su keliomis valstybėmis. Taigi, norint išlaikyti tokią padėtį, tenka būti lankstesniems ir pilietybės atžvilgiu.
- Kalbant apie Lietuvą ir čia sprendžiamas problemas, šioje šalyje gyvena nemaža lenkų bendruomenė. Be to, dauguma jų gyvena vienoje srityje – Lietuvos sostinės Vilniaus rajone. Problema, su kuria šiuo atveju susiduriama, yra ta, kad šios bendruomenės, kurios iš tikrųjų gali sudaryti tam tikro miestelio ar kaimelio daugumą – virš 50 procentų, nori, kad gatvių pavadinimai ant pastatų būtų rašomi lietuvių ir lenkų kalbomis. Ar galėtumėte pakomentuoti šią situaciją tautinių mažumų teisių ir žmogaus teisių kontekste?
- Pažvelkime į šį klausimą globalizacijos kontekste. Kaip jau minėjote, tai lėmė didelį žmonių judėjimą. Rytų Europos šalims įstojus į Europos Sąjungą, daug lenkų, lietuvių, kitų Rytų Europos šalių piliečių iškeliavo, pavyzdžiui, į Angliją ir gyvena Londone. Kalbant apie žmonių migraciją, jų persikėlimą dirbti į kitas šalis, kuomet jie užsienio šalyse sudaro savas bendruomenes, ar tie patys principai galioja ir šiuo atveju?
- Čia susiduriama su šiokia tokia problema. Aš minėjau konkrečią Europos sutartį – Pagrindų konvenciją, o joje kalbama tik apie tautines mažumas. Šiuo klausimu vis dar diskutuojama, tačiau panašu, kad Europos – ir tik Europos – kontekste, kaip ir minėtoje sutartyje, tautinės mažumos yra istorinės ir tradicinės žmonių grupės. Taigi, lenkų mažuma čia, rusų mažuma Estijoje galėtų teigti, kad jos yra istorinės tautinės mažumos šiose šalyse. Kalbant apie lietuvius Londone arba lenkus Airijoje, jie nelaikomi tautinėmis mažumomis. Taigi, ši sutartis nesuteikia galimybės lenkų bendruomenei Airijoje, o čia ji pakankamai didelė, reikalauti rašyti gatvių pavadinimus ir lenkų kalba. Sutartis yra labai aiški – joje kalbama tik apie tautines mažumas. Be to, nepaisant to, ką jūs minėjote, jei pažiūrėtume į procentinę lenkų dalį Airijoje, pamatytume, kad jie nėra susitelkę kuriame nors konkrečiame mieste. Lenkijos piliečiai gyvena visoje Airijoje, galbūt šiek tiek daugiau jų gyvena Dubline. Bet ar jie sudaro dešimt procentų Dublino gyventojų? Atsakymas yra neigiamas. Todėl, net teigiant, kad jie yra tautinė mažuma, būtina taikyti skaitinę ribą, t. y. mažumos atstovų procentinę dalį tam tikroje vietovėje. Ši procentinė dalis nėra griežtai apibrėžta, ją neretai vertina specialistų komisijos. Tačiau, norint reikalauti aptariamos teisės įgyvendinimo, tautinės mažumos atstovai, manau, turėtų sudaryti bent daugiau nei dešimt procentų vietos gyventojų. Taigi, remiantis Pagrindų konvencija, jūsų iškelta problema Europoje neegzistuoja, nes emigrantai nesudaro reikiamos procentinės dalies ir jie nelaikytini tautinėmis mažumomis.
Norėčiau pridurti, kad tai nereiškia, jog jie neturi teisių kaip emigrantai. Būdami emigrantai jie turi žmogaus teises. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, remiantis specialiu Civilinių teisių įstatymu, jei neklystu, šeštuoju ar septintuoju skyriumi, vietovėse, kuriose imigrantų bendruomenės yra pakankamai gausios, siekiant išvengti diskriminacijos, federalinės institucijos turi teikti šiems imigrantams paslaugas jų vartojama kalba. Mažai kas tai žino, tačiau tai reiškia, kad federaliniuose rinkimuose, pavyzdžiui, kai kuriose Kalifornijos dalyse, galima balsuoti ispanų kalba. Tiesą sakant, Kalifornijoje yra miestas, kuriame galima balsuoti persų (farsi) kalba, nes jame gyvena daug imigrantų iš Irano. Jie sudaro daugiau nei penkis procentus vietos gyventojų ir, pagal federalinius įstatymus, siekiant išvengti diskriminacijos, iraniečių bendruomenei suteikiama teisė į paslaugas jų kalba, įskaitant teisę gauti rinkimų medžiagą farsi kalba. Manau, kad tai yra pagrįsta. Kai šalyje gyvena pakankamai didelė imigrantų bendruomenė, kai kurios paslaugos jiems turėtų būti teikiamos jų kalba, jei tai įmanoma ir realiai įgyvendinama. Būtent taip elgiamasi JAV ir kai kuriose kitose šalyse.
- O kaip yra su žmogaus teisėmis bendrai ir „žmogaus teisių infliacijos“ samprata? Į žmogaus teisių sąrašą įtraukiama vis daugiau punktų. Ar gali būti per daug žmogaus teisių? Ar įžvelgiate tame kokių nors pavojų?
- Manau, kad apie žmogaus teisių infliaciją derėtų kalbėti atsargiai. Nežinau, ar tokia samprata egzistuoja tarptautinėje žmogaus teisių teisėje. Būtina atskirti žmogaus teises, egzistuojančias tarptautinėje teisėje, nuo tų, kurios įgyvendinamos atskirose šalyse. Žmogaus teisės nacionalinėje šalių teisėje nebūtinai sutampa su tomis, kurios yra tarptautinėje teisėje. Tarptautinėje teisėje kalbama apie pagrindines, pamatines žmogaus teises ir šioje srityje, mano nuomone, nėra pasiektas probleminis infliacijos lygis. Tiesą sakant, manau, kad atskirų šalių vadovams gana sunku sutikti net su pagrindinėmis žmogaus teisėmis tarptautinėje teisėje. Todėl tarptautiniame – tarptautinės žmogaus teisių teisės – lygmenyje suteikiama minimali pagrindinių žmogaus teisių garantija. Tačiau net ir tokiu atveju susiduriame su labai silpna sistema, trukdančia realiai įgyvendinti šias žmogaus teises. Vėlgi, kalbėdami apie žmogaus teises tarptautinės teisės požiūriu, kalbame apie žmogaus teises prieš šalių valdžią. Gali pasirodyti keista, tačiau pagrindiniai žmogaus teisių pažeidėjai tarptautinėje teisėje yra valstybės, jų valdžia. O tikrovė yra tokia, kad valstybių vadovai sutinka tik su žmogaus teisių sutartimis, kuriose numatomos pagrindinės žmogaus teisės ir palyginti nesudėtingi tų teisių įgyvendinimo mechanizmai. Todėl, kalbant apie mano vadinamas realias žmogaus teises tarptautinėje teisėje, infliacijos lygis nėra didelis, nes šiame lygmenyje įgyvendinamos tik pamatinės žmogaus teisės. Taigi, nemanau, kad tarptautiniame lygmenyje susiduriama su žmogaus teisių infliacijos problema.
Apie profesorių Fernandą de Varennesą:
F. Varennesas yra įsteigęs Australijos teisės mokykloje nuolatinį kursą Azijos–Ramiojo vandenyno žmogaus teisių klausimais bei pirmąjį LL.M. žmogaus teisių srityje (LL.M. – angl. Master of Laws, tarptautiniu mastu pripažįstamas teisės magistro laipsnis). Jo dėstomi dalykai: tarptautinė viešoji teisė, mažumos ir žmogaus teisės Azijos–Ramiojo vandenyno regione, žmogaus teisės ir etniniai konfliktai Azijoje ir kt.
Mokslininkas yra dėstęs įvairių kultūrų studentams Europoje, Azijoje, Šiaurės Amerikoje ir Australijoje. Jis yra pripažintas specialistas tarptautiniu lygmeniu dėl mokslo darbų tarptautinės teisės, žmogaus teisių, mažumų ir etninių konfliktų klausimais ir yra dirbęs su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis (pavyzdžiui, JT darbo grupėje mažumų teisėms, UNESCO ir kt.).
Fernandas de Varennesas yra patariamasis narys įvairiuose pasaulio tyrimų centruose ir žurnaluose, yra dėstęs įvairiuose pasaulio universitetuose, tokiose šalyse kaip Japonija, Nepalas, Pietų Korėja, Pietų Afrika, Italija, Vengrija, Prancūzija, Suomija, Bosnija.
Mokslininkas yra daugiau kaip 150 įvairių mokslinių straipsnių ir knygų autorius. Svarbiausi jo mokslo darbai – tai dviejų tomų dokumentų rinkinys apie žmogaus teises Azijoje ir UNESCO ataskaita migrantų teisių klausimais. Šiuo metu mokslininkas rašo naują knygą apie kalbos teises ir trijų tomų knygų seriją etninių ir tarptautinių konfliktų klausimais pasaulyje. Jo darbai yra išleisti 24 kalbomis (įskaitant albanų, armėnų, anglų, prancūzų, japonų, airių, latvių, makedoniečių, rusų, švedų, turkų kalbas).