F. Kukliansky: pas žydus viskas – ne taip, kaip pas „normalius žmones“

Šana Tova u metuka (gerų ir saldžių metų)! Taip sveikinosi žydai pirmadienio rytą, pasitikdami 5776 metus nuo biblinio pasaulio sukūrimo. Aukščiausiasis kasmet rašo naują knygą, todėl, prieš pasitinkant Naujuosius metus, žydai kasmet apgalvoja nuveiktus darbus, prisimena savo klaidas, atgailauja už klaidas ir prašo Viešpaties atleidimo bei taikos, sutarimo ir sveikatos, atsiprašo visų, kuriuos nuskriaudė arba įžeidė.

„Matot, pas žydus viskas – ne taip, kaip pas „normalius žmones“, – linksmai pradėjo pokalbį su LRT.lt Naujųjų metų proga Lietuvos žydų bendruomenės vadovė Faina Kukliansky, prisipažindama, jog pirmąją Naujųjų metų dieną pasitiko pasaulietiškai – darbe. – Bet daugelis mūsų bendruomenės narių švenčia namuose, o tikintieji eis į sinagogą.“

– O kokie Naujieji metai būdavo jūsų vaikystėje? Ar tėvai irgi juos pasitikdavo pasaulietiškai, ar stengėsi išmokyti žydiško gyvenimo tradicijų?

– Seneliai iš mamos pusės laikėsi visų žydiškų tradicijų, gamindavo košerinį maistą, nors to ir nedemonstruodavo. Seneliai iš tėvo pusės dar ir prieš karą buvo ateistai.

Kai pati tapau protingesnė, pastudijavau tokius veikalus kaip „Judėjų religijos kritika“, kurie turėjo įtakos mano pasaulėžiūros susiformavimui.

Nepaisant to, mano, kaip ir kitų Lietuvos žydų namuose, praėjusį sekmadienį, temstant, buvo šventinė vakarienė pagal visas tradicijas, su per Naujuosius metus valgomais patiekalais – farširuota žuvimi, obuoliais su medumi, pyragu.

Juk Naujieji metai pirmiausia – proga pabūti su savo šeimos nariais ir artimais žmonėmis.

– Kaip jums atrodo, kokių Naujųjų metų ir kokio Aukščiausiojo nuosprendžio galėtų tikėtis ne Lietuvos, bet ir viso pasaulio žydai, o ypač – gyvenantys savo istorinėje tėvynėje Izraelyje?

– Visada reikia taikos, sveikatos ir kad nekiltų naujas karas. Ko gi daugiau reikia žmonėms?

Lietuvos žydų bendruomenė stengiasi, kad sektųsi ne tik žydams, bet ir tiems žmonėms, su kuriais mes sugyvename ir kurie mums padeda. Tikiuosi, kad kitų metų Dievo knyga mums visiems bus gera.

– Kokie svarbūs renginiai ar įvykiai laukia Lietuvos žydų bendruomenės prasidedant 5776 metams?

– Vieni svarbiausių mūsų šių metų renginių vyks prieš Žydų Genocido dieną rugsėjo 23 d. Rugsėjo 18-22 d. Vilniuje bus paminėtas Žydų mokslinių tyrimų instituto (YIVO), įkurto Vilniuje 1925 m., devyniasdešimtmetis.

1940 m. YIVO buvo perkeltas į Niujorką. Pirmą kartą nuo to laiko instituto jubiliejus bus švenčiamas Vilniuje. Ta proga sulauksime instituto vadovų iš Niujorko, vyks konferencija Seime, o taip pat – pasaulinio garso klezmerių koncertas. Be to, konferencija ir kiti jubiliejui skirti renginiai vyks gimtąja Lietuvos žydų litvakų jidiš kalba. Mums tai – labai reikšmingas dalykas.

– Kokios įtakos Lietuvos žydų bendruomenės veiklai turi tai, kad Vilniuje pagaliau buvo atidaryta Izraelio ambasada?

– Vilniuje reziduojantis ambasadorius Amiras Maimonas. man dažnai sako: „Nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis“. Bet kol kas mes labai mylime vienas kitą (juokiasi). Ir, apskritai, visi bendruomenės nariai jį per trumpą laiką jau suspėjo pamilti.

Ambasada – ne tik labai iniciatyvi, bet sugeba mums patarti įvairiais klausimais. Juk kartais Izraelyje vienos problemos atrodo vienaip, o Lietuvoje – kitaip. O mūsų vienas pagrindinių tikslų – geri Lietuvos ir Izraelio santykiai ir kad jų nesugadintų kokios nors smulkmenos.

– Bet, ko gero, nesuklysiu sakydama, kad Lietuvos žydų bendruomenei labai reikia savo rabino?

– Mums jo iš tikrųjų labai trūksta. Ieškome. Tačiau rasti tokį, kokio reikia, itin sudėtinga, nors kandidatų daug.

Vilniaus rabinas – nepaprastai garbingas postas ir pareigos.

– Kaip vyksta rabinų atranka?

– Kol kas šioje srityje turiu mažai patirties. Tačiau, pirmiausia, rabinas turėtų patenkinti Lietuvos žydų bendruomenės lūkesčius. Mes norėtumėme žinoti, ar jis tik moka gražiai vesti apeigas, ar ir yra išmintingas, išsilavinęs bei tiesiog – geras žmogus? Kitaip tariant, jis turėtų būti mūsų visų dvasinis vadovas ir savas rabinas visomis prasmėmis.

Be to, mes norėtumėm, kad jis būtų litvakas, mokėtų jidiš, hebrajų, anglų ir lietuvių kalbas, o taip pat, kad jo žvilgsnis būtų nukreiptas į Vakarus, o ne į Rytus. Kai suminiu visus reikalavimus, neretai išgirstu atsakymą, kad toks žmogus dar negimė (juokiasi).

– Kodėl likote be rabino?

– Baigėsi buvusio rabino sutartis, todėl teko su juo atsisveikinti.

– Ką darysite, jei prireiks rabino vestuvėms arba kitoms apeigoms?

– Šiuo požiūriu mums sunku, nes ir buvęs rabinas tai darydavo tik retkarčiais. Taigi, ir vestuvės, ir apipjaustymai galėdavo vykti tik tuo metu, kai rabinas būdavo Vilniuje.

Lenkai turi puikų rabiną, todėl, kol neturime savo, bandysim prašyti jo pagalbos, o gal jis ryšis pas mus atvažiuoti padirbėt.

– Ar plečiasi Lietuvos žydų bendruomenė?

– Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 5 tūkstančius žydų. Specialiai sumažinome narystės mokesnį, kad tiksliau sužinotumėm, kiek iš tikrųjų yra žydų. Aktyviai veikia Šiaulių, Klaipėdos, Panevėžio, Kauno, Ukmergės, Švenčionių bendruomenės, tik gal kiek mažiau žydų yra Pietų Lietuvoje arba jie – ne tokie aktyvūs.

Atvykstančių iš kitų šalių į Lietuvą žydų beveik nėra. Tačiau žydai sugrįžta iš Izraelio. Džiugu ir tai, kad mūsų bendruomenei talkina nemažai savanorių ne žydų. Apskritai, visus Lietuvoje gyvenančius žmones kviečiame į savo bendruomenę. Manau, kad toks bendravimas sumažins įvairias įtampas ir nepasitikėjimą ir atsiras daugiau tarpusavio pasitikėjimo.

– Kas lemia, kad žydai sugrįžta iš Izraelio atgal į Lietuvą?

Matyt, tokius sprendimus lemia žmogiški dalykai – sava, suprantama aplinka Lietuvoje, geras klimatas. Apskritai, pastebiu, kad į Lietuvą sugrįžta daugiau žydų, nei išvažiuoja.