Judėjimo lyderė ir ideologė Ana Gucol interviu DELFI tvirtina, jog sekstremistės pasirengusios peržiūrėti ir patenkinti pareiškimus, jeigu tokių sulauks. Vilniaus Viršūnių susitikimo dienomis šiam judėjimui dėmesio netrūko. Beje, Lietuvoje surengtą akciją dėl precedento neturinčių saugumo priemonių pačios aktyvistės priskiria prie ypač sudėtingų kategorijos.
„Su tokiomis mums dar neteko susidurti“, - prisipažįsta judėjimo „Femen“ įkūrėja ir lyderė A. Gucol. Vis dėlto, judėjimas pretenzijų Lietuvai neturi, nes pas mus „tikra demokratija“ ir „įstatymo diktatūra“.
Šiame interviu A. Gucol aiškina, kodėl informacija apie „Femen“ narių skaičių laikoma paslaptyje, kokios aplinkybės priverstų moteris nustoti demonstravus krūtines ir ko imsis aktyvistė, jeigu susidurs akis į akį su niekšu lyderiu.
Ukrainietės iš „Femen“, jei tik turėtų galimybę, mielai dabar vyktų į Maidaną, nes nepripažįsta jokių kompromisų nei vertindamos valdžią, nei opozicijos lyderius. Kritikos jos negaili ir Vladimirui Kličko, ir Arsenijui Jaceniukui, ir Olegui Tiagnibokui, ir Julijai Timošenko. Žinoma, apie Viktorą Janukovyčių nėra net ką kalbėti. Su juo Ukraina europietiška niekada netaps, įsitikinusi A. Gucol. Bet pradėkime nuo Lietuvos.
- Lietuvoje iškilo klausimas, kodėl atvažiavo tik viena „Femen“ atstovė?
- Visa tai susiję su taktine schema. Dalyvių skaičius priklauso nuo to, koks renginio formatas – tai yra, koks saugumo lygmuo, kokia šalis, ar turime mes toje šalyje atstovų. Pavyzdžiui, šioje situacijoje, kuri buvo susijusi su Vilniaus Viršūnių susitikimu, mes supratome, jog ten bus labai sunku prasmukti, patekti mūsų dalyviams, todėl pasirinkome monoprotesto formatą.
Paprastai mes renkamės vieno-trijų ar daugiau žmonių formatą. Daugiau – tai jau mitingai ir demonstracijos.
- Tai reiškia, kad Lietuvoje savo atstovų, judėjimo „Femen“ aktyvisčių, neturite?
- Kol kas ne.
- O buvo paraiškų?
- Ne, aš neatsimenu. Mes dirbame pagal tokią schemą: nepasirodome, jeigu, žinoma, nėra šalyje kokių keliančių pasipiktinimą atvejų, kur moterys kol kas nepareiškė noro vystyti moterų judėjimą „Femen“. Visos mūsų atstovybės, visos nacionalinės grupės egzistuoja šalies, kuriai moterys atstovauja, ir interesų, kuriems jos atstovauja, sąskaita.
- O jeigu Lietuvoje tokių moterų atsirastų...
- Taip, žinoma. Mes palaikytume. Mes išmokytume savo taktikos, mes atskleistume savo ideologiją ir visaip padėtume, vystytume šį filialą.
- Kaip Jus vertinate akciją mūsų šalyje: situaciją, reakciją?
- Tai buvo sudėtinga akcija, nes saugumo priemonės buvo beprecedentės. Su tokiomis mums dar neteko susidurti. Nusiminėme, nes kažkas iš anksto įspėjo saugumo tarnybą.
Pavyzdžiui, Jana pasakojo, kad ten jau sklandė gandai, jog Ukrainos specialiosios tarnybos paprašė Viršūnių susitikimo saugumo tarnybą atkreipti ypatingą dėmesį į tai, kad gali būti „Femen“, jos gali surengti protestus. Gaila, tačiau kai Jana atvyko į akcijos vietą, jos jau laukė.
Žinojo tiksliai mašiną, žinojo tiksliai, su kuo ji bus, kaip ji atrodys. Buvo sudėtinga netgi iki pastato prasibrauti.
Išnagrinėję visą situaciją mes supratome, kad mums patekti į forumą tą dieną praktiškai nerealu, tačiau mums nepavyko netgi priartėti prie pastato arčiau nei 10-20 metrų. Todėl Janai teko suktis iš situacijos tiesiog vietoje.
Kai vyksta vienas žmogus be kuratoriaus, tai paprastai būna stipri kovotoja, profesionalė. Tai ne šiaip sau aktyvistė, tai žmogus-organizatorius. Žmogus, kuris gali vietoje susiorientuoti situacijoje ir priimti savarankiškus sprendimus kaip veikti.
- Judėjimo dalyves ne kartą sulaikė įvairių šalių policijos pareigūnai, jos atsidurdavo teisiamųjų suole. Tokia veikla susijusi su nuolatine rizika atsidurti nepavydėtinoje ir sudėtingoje situacijoje? Iš kur judėjimo dalyvės turi tiek drąsos ir ištvermės?
- Žinote, aš manau, kad tai tėra tikėjimas tiesa. Tikėjimas reikalo teisingumu ir nieko daugiau. Niekas kitas negali sukelti tokios žmogaus drąsos, narsumo. Dar labai svarbu, kad mūsų merginos, „Femen“ aktyvistės, turi tą padidėjusį svetimo skausmo jausmą. Jos pasirengusios pasiaukoti, rizikuoti dėl kitų žmonių laisvės ir gerovės.
Atrodytų, labai dažnai temos nesusijusios asmeniškai su mumis, mūsų šalimi ar kitomis šalimis, kuriose mes esame, tačiau atsakomybės ir pareigos jausmas neleidžia mums tyliai sėdėti ir nieko neveikti.
- Kai klausiau Jūsų, iš kur tiek drąsos, iš pradžių norėjau pasakyti „vyriškumo“, tačiau kažkaip nesąmoningai pasitaisiau. Ar dažnai bendraudami su Jumis vyrai pradeda „redaguoti“ savo kalbą, rinktis kitus žodžius?
- Pasitaiko, tačiau labai dažnai būna, kad nesirenka išsireiškimų. Priešingai, jeigu mes atsiduriame diktatūros šalyse, tai ten, žinoma, į toleranciją ar lyčių jautrumą išsireiškimuose niekas nekreipia dėmesio. Mes nereikalaujame ypatingo požiūrio, ypatingo žodžių rinkimosi. Nuo žodžių niekas nepriklauso, viskas priklauso nuo veiksmų.
- Ar skiriasi požiūris į Jus priklausomai nuo šalių ar regionų – baudų, elgesio ir t.t. prasme? Kokia vieta šioje skalėje tektų Lietuvai?
- Mes pamatėme, kad Lietuvoje tikra demokratija. Lietuva tikra demokratinė šalis ir esmė ne tame, kad atsipirko bauda ar sulaikymu. Esmė tame, kad, pasakysiu taip: pas jus šalyje įstatymo diktatūra. Nepaisant teisėjo asmeninės simpatijos Janai, mūsų judėjimui, kurią jis išreiškė žodžiais, jis, atsižvelgdamas į tai, kad Jana pažeidė eilę įstatymų, paskyrė baudą ir paskelbė bausmę. Taip ir turi būti.
Žinoma, mes galime nesutikti su įstatymu, kuris draudžia moterims būti nuogomis krūtinėmis, ir kuris draudžia moterims rengti protestus, tačiau tai, kad jis egzistuoja ir jis vykdomas normaliame kontekste be jokių represijų – tai negali nedžiuginti. Jūsų šalyje viršenybė tenka įstatymui.
O kalbant apie skirtingą požiūrį skirtingose šalyse, tai mes tokiais atvejais sakome, kad mūsų akcijos – demokratijos testas. Jeigu šalyje nuoga moteris apmėtoma akmenimis, sodinama į kalėjimą, tai ten nėra laisvės, ten nėra demokratijos. Jeigu tokį protestą saugo policija ir niekaip nereaguoja, nesuima, tai šalyje moterys turi labai daug laisvių. Pavyzdžiui, tokia šalis yra Prancūzija. Tokiu miestu dabar tapo Niujorkas, nes ten policija leidžia moterims vaikščioti nuoga krūtine.
- Kokias akcijas laikote sėkmingomis? Ar yra kokie tai kriterijai – žurnalistų skaičius, kaip arti pavyko prieiti prie akcijos objekto, diskusija visuomenėje, represinės priemonės Jūsų atžvilgiu?
- Viskas, ką išvardijote, kaip tik atitinka geros akcijos kriterijus. Tačiau noriu dar pažymėti, jog mūsų taktika „sekstremizmas“, ta naujovė, kurią mes pateikėme pasauliniame feministiniame akcionizme. Trumpai tariant, tai moteriškas seksualumas, pažeidžiantis patriarchalinį protokolą, patriarchalinį įvykį.
Šioje taktikoje, žinoma, maksimalus mūsų rezultatas – maksimaliai priartėti prie priešo, maksimaliai arti. Kad viename kadre būtų priešas ir mūsų aktyvistė su šūkiu ar raginimu. Tai maksimali užduotis. Kaip aš vadinu, mūsų veiksmo tiesios akimirka.
Tokiu chrestomatiniu atveju galima pavadinti Hanoveryje prieš Vladimirą Putiną surengtą akciją, mūsų sekstremistinį išpuolį prieš patriarchą Kirilą Kijevo mieste, oro uoste „Borispol“, palaikant „Pussy Riot“. Tai patys ryškiausi labiausiai pasisekusių mūsų protesto akcijų pavyzdžiai.
- Judėjimo tinklalapyje parašyta, kad aktyvistės apmokomos, yra psichologinis ir fizinis parengimas. Įsivaizduokime, aktyvistei pavyksta prasibrauti visai arti, vienas prieš vieną prie lyderio, apsauga liko už nugaros – kas tada?
- Esmė tame, kokia aktyvistei iškelta užduotis. Žinoma, pulti, žinoma, trenkti. Nemanau, kad tai skamba radikaliai, juk iš principo mes puolame tik niekšus ir menkystas, tačiau svarbiausia – išrėkti į veidą ir trenkti. Dar norėtųsi, kad toks žmogus sulauktų pelnyto antausio.
- Sprendžiant pagal viską, vertėtų ruoštis griežtiems apsaugos veiksmams, labai griežtiems...
- Taip, vertėtų. Tačiau noriu pažymėti, kad viskas priklauso nuo to, kas tas žmogus ir kiek jis pavojingas pasauliui, ar didelis jis niekšas ir nedorėlis. Gal pakanka atsirasti priešais žmogų ir išsakyti savo reikalavimus. Jeigu tai atvejis su diktatoriumi, tai, žinoma, užpulti.