Ilgiausią distanciją kaitaliodamas parlamentines frakcijas nubėgo Respublikonų partijos pirmininkas Valdemaras Valkiūnas. Kadenciją pradėjęs su LiCS parlamentaras frakcijas keitė 7 kartus. Penktoje, TS-LKD, frakcijoje atsidūrė Rokas Žilinskas. Tačiau politines pažiūras kaitalioję tautos išrinktieji nenori užleisti šiltos vietos parlamente.
Po keturis perbėgėlius į rinkimus vedasi Liberalų ir centro sąjunga (LiCS), "Sąjunga TAIP" bei "Drąsos kelias". Du Seimo frakcijas keitę parlamentarai atsidūrė Socialdemokratų partijos, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), Liberalų sąjūdžio (LS) ir Nacionalinio susivienijimo "Už Lietuvą Lietuvoje" rinkimų sąrašuose. Po vieną tokį seimūną į parlamentą brausis su Respublikonų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir Krikščionių partijos vėliavomis.
Pasak politologo Algio Krupavičiaus, nors tikslinių tyrimų neatlikta, akivaizdu, kad it pirštines frakcijas keičiančių politikų rinkėjai neturėtų pernelyg mėgti.
"Tokie perbėgimai liudija, kad šie parlamentarai neturi nei tvirtų ideologinių, nei partinių nuostatų ir eina į tą pusę, kur juos veda asmeniniai interesai arba tiesiog papučia vėjas", - LŽ teigė jis. Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus teigimu, daugiausia perbėgėlių atsiranda naujai susikūrusiose politinėse jėgose, kurioms tai tapę savotišku vėžiu. "Kuo daugiau parlamente naujų partijų, tuo didesnė tikimybė, kad perbėgėlių bus daugiau. Tai iliustruoja du pastarieji pavyzdžiai: 2004-2008 metų Seimo kadencijoje perbėgimų židiniu buvo tuometė Darbo partija, dabartinėje - Tautos prisikėlimo partija (TPP). Tačiau antroji yra unikali - pagal proporcinę formulę į Seimą patekusi partija nesugebėjo išbūti net vienos kadencijos", - sakė A. Krupavičius. "Perbėgėliai matuojasi naujus batus".