G. Dauguvietytės urna palaidota šalia vyro - abiejų pelenai ilsėsis viename kape. Toks buvo jų abiejų noras.
Keturiasdešimt trejus metus Lietuvos televizijoje pradirbęs Vygintas Grigonis G. Dauguvietytę globojo ilgiau nei dešimt metų.
„Kai Galinos vyras mirė, mes suartėjom. Ji prašė manęs ją pagloboti", - sakė V. Grigonis, kuris aktorę ir režisierę pažinojo daugiau nei pusę amžiaus.
„Viskas čia tik pagal ją - visas scenarijus, nuo A iki Ž. Labai dažnai atvažiuodavau pas Galiną. Prie kavos puodelio vykdavo dialogai apie kūrybą, apie darbą, prisiminimus. Išmokau visą jos gyvenimą atmintinai", - pasakojo vyras.
V. Grigonis kartu su G. Dauguvietyte buvo iki paskutinės minutės, net ir tuo metu, kai ją išvežė į ligoninę, po to - reanimaciją.
„Kai vežėm iš namų į ligoninę, daktarė ruošėsi uždėti deguonies kaukę. Galina pažiūrėjo ir pasakė: „Kokį čia maskaradą dabar darot?", - sakė V. Grigonis.
G. Dauguvietytė mirė nuo plaučių trombozės, liga moterį pakirto staigiai.
Su Galina ne karta bendravusi biržietė Zita pasakojo, kad būdama su G. Dauguvietyte pasikraudavo energijos.
„Aš ne vampyrė, bet būdama su Galina pasikraudavau energijos. Su ja buvo labai gera. Atrodo, nėra jokių problemų, tik gyvenk ir džiaukis. Ją mylėjo ir jauni, ir seni. Ji ir su Stasiu Povilaičiu gerai sutarė. Pagalvojau, gal ji labai susinervino, kad S. Povilaitis mirė ir jai negera paliko?
Galina nugyveno gražų amžių. Nepaprastai pavydžiu jai šviesaus proto. Jei daugiau tokių žmonių būtų, gyvenimas būtų lengvas ir paprastas. Visad buvo pasitempusi, pasigražinusi, auskarai įsegti. Jei čia kas verktų per laidotuves, Galina duotų per nosį.
Ji net nustebtų, kad čia tiek daug žmonių susirinkę. Jei būtų arčiau - būtų pusę Biržų suėję", - sakė Zita.
Biržietė Audra Ambrazevičienė B. Dauguviečio sodybą įsigijo pries pusantrų metų. Moteris neprieštaravo, kad G. Dauguvietytė būtų palaidota jos valdose.
„Net neturėjau minčių prieštarauti. Tai buvo jos paskutinis noras", - teigė moteris.
Deja, su Galina jai bendrauti neteko.
G. Dauguvietytė palaidota tėvų ir senelių sodyboje Dauguviečiuose, po klevu, kur kadaise stovėjo jos senelio sodyba.
Tai buvo jos pačios pageidavimas - aktorė ir režisierė pati išsirinko ir vietą. Į paskutinę kelionę sekmadienį susirinko keli šimtai gerbėjų, bičiulių, giminaičių. Palydėtuvėse dalyvavo ir Biržų meras, taip pat artima G. Dauguvietytės bičiulė Nijolė Narmontaitė.
„Mes visi šioje moteryje, šiame žmoguje suradome labai daug. Ji buvo pavyzdys, kaip reikia gyventi, džiaugtis. Galina pati surežisavo šią dieną, parašė savąjį scenarijų. Paliepė neliūdėti - juk mes turime džiaugtis gyvenimu. Galina, esi ir visada būsi mano širdyje", - teigė N. Narmontaitė.
Teatro žmonių – Boriso Dauguviečio ir Petronėlės Vosyliūtės – dukra buvo teatro publikos numylėtinė, televizijos veidas ir balsas, senųjų animacinių filmų įgarsintoja, kelis dešimtmečius režisavo televizijos laidas, kūrė pirmųjų populiarių serialų scenarijus. Kitais metais būtumę šventę šios charizmatiškos asmenybės 90-metį.
„Pragyvenau gražų ir laimingą gyvenimą, manau, man jau laikas po truputį ruoštis anapus. Nenoriu būti palaidota. Todėl žinau, kad būsiu kremuota. Kiekvienas iš mūsų turi teisę gyventi taip, kaip nori, kad gyvenimo saulėlydyje nesigailėtų, kad kažko nepadarė”, – yra sakiusi G. Dauguvietytė.
Režisierė mirė ketvirtadienį Vilniuje, eidama 89-uosius metus.
Gimusi 1926 m. lapkričio 25 d. G. Dauguvietytė 1943–1944 m. jau vaidino Žemaičių teatre Telšiuose. 1947–1949 m. lankė Lietuvos dramos teatro vaidybos studiją, 1948–1952 m. vaidino šiame teatre. 1951–1958 m. studijavo Lietuvos konservatorijoje. 1952–1958 m. ansamblio „Lietuva“ artistė. 1960–1989 m. Lietuvos radijo ir televizijos režisierė.
G. Dauguvietytė - TV serialų, pirmosios lietuvių situacijų komedijos „Petraičių šeimoje“ (1964–1972 m., nuo 1969 m. su Kaziu Bagdonavičiumi), „Sveika, Irena“ (1984–1985 m., su K. Bagdonavičiumi) ir TV laidų „Mudu abudu“ (1992–1993 m.), „Mudu abudu ir kiti“ (1993–1997 m.) scenarijų autorė, režisierė. Įgarsino daugiau kaip 50 animaciniu filmų.
2004 m. buvo apdovanota Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi. Populiarumo susilaukė ir G. Dauguvietytės prisiminimų knygos – „Perpetuum mobile“ (2002), „Post scriptum“ (2006), „Dialogai su savimi“ (2010 m.).