– Ar istorija Jums patinka?
– Istorija man nepaprastai patinka.
– O kuris laikotarpis Jus žavi?
– Šiaip stengiuosi domėtis laikotarpiu iki Pirmojo pasaulinio karo, XX a. pradžia. Paties Pirmojo pasaulinio karo istorija, kaip karas vyko...
– Visos Europos istorija domina, ar Lietuvos?
– Gal Europos ir pasaulio turbūt. Stengiausi dar nuo mokyklos laikų vaizdą matyti bendrą, kontekste. Norėčiau, kad švietimo sistema leistų suprasti, jog Lietuva yra pasaulio dalis. Pats tą supratau gan vėlai. Man atrodo, kad mes mokomės dvi skirtingas istorijas: vieną Lietuvos, o kitą – viso kito pasaulio istorijos vagą. Manau, reikia suprasti, kad turėjom bendrą istorija ir esam tos istorijos dalis.
– Gerai, dabar užduosiu kelis klausimus apie istoriją. Su kokia istorine Lietuvos asmenybe norėtumėte susikeisti vietomis?
– Labai geras klausimas. Ir gan sudėtingas. Todėl, kad pirmiausia, jei jį sau užduodi, tai turi atsakyti, kad nori susikeisti vietomis su žmogumi, kuris padarė kažką gera Lietuvai...
– Na, tikriausiai nesinori su tuo, kuris žalos pridarė...
– Tai va, būtent – jei padarė naudingai, tai gal jį ir reikėtų palikti toje istorijoje? Aš kitaip į šitą klausimą pažiūrėčiau, kad jei galėtumėme nusikelti į praeitį ir būti kažkurio istorinio asmens vietoje, pakeisti sprendimą, padaryti tai, kas Lietuvai būtų naudingiau – va taip pažiūrėčiau į šį klausimą.
– Dar bus toks klausimas – dėl sprendimo pakeitimo...
– Būtent apie šį klausimą galvojau, kad pavyzdžiui, kai buvo paskutinis 1940 m. vyriausybės posėdis, būti kažkuriuo nariu, pavyzdžiui, Merkiu ir palaikyti Prezidentą Smetoną ir nepriimti sovietų ultimatumo – priešintis.
– Šitą vis tiek apsuksiu kitaip – kuri istorinė asmenybė Jums labiausiai imponuoja? Senelis?
– Žinoma, čia aš esu stipriai subjektyvus...
– Kai uždaviau šį klausimą Benediktui Vanagui, jis pasakė, kad norėtų susikeisti vietomis su Landsbergiu.
– Matot, aš irgi sau užduodu šitą klausimą ir galvoju, kad jis viską padarė gerai. Jei turėtumėm laiko mašiną, tai reikėtų jam tiesiog netrukdyti, kad jisai darytų savo istoriją. Jeigu imponuojanti asmenybė – Jogaila man yra toks simbolis: vakarietiškos Lietuvos. Dažnai gal ne iki galo suprastas. Istorijos pamokose man buvo akcentuojama tokia lituanocentristinė vizija, kur centre buvo Vytautas...
– Taip, Jogaila išdavė Lietuvą... Lenkams parsidavė...
– Taip, bet iš principo Jogaila užtvirtino Lietuvos vakarietiškumą. Šiandien esame Vakarų civilizacijos dalis dėl Jogailos. Tai yra kritinio požiūrio į Lietuvos istoriją dalis. Noriu, kad mes šiandien pagalvotumėme – kas šiandien garantavo, kad mes esame Vakaruose? Kodėl mes šiandien esame Europos Sąjungoje? NATO?
– O kuriame amžiuje norėtumėte būti gimęs? Šis amžius netinka...
– Tada pasirinksiu tą, nuo ko pradėjau – XX a. pradžia – tai man pats įdomiausias laikotarpis...
– Kodėl? Nebuvo kanalizacijos, patogumų...
– Kanalizacija išvis ne taip seniai galime džiaugtis...
– Taip, šituo civilizacijos privalumu...
– Esu sau uždavęs klausimą, kodėl mane žavi tas laikmetis, kodėl man įdomi ta kultūra, artdeco ir visa kita – todėl, kad daugelis dalykų man primena šiandieninį pasaulį. Pasaulis keitėsi, vyko įvairūs lūžiai, proveržis. Pasaulis iš to priešindustrinio virto į poindustrinį pasaulį – aišku, tas ne visai gerai baigėsi, bet būti toje kaitoje yra įdomu. Tai primena, ką dabar patiriame – ir technologiniai pokyčiai, ir išbandymai demokratijai.
– Duok Dieve, kad tai nepasibaigtų pasauliniu karu...
– Manau, kad mes esame išmokę tas pamokas.
– Nesu toks įsitikinęs, bet tikiuosi. O kuris Lietuvos istorijos epizodas jus labiausiai įkvepia?
– Grįžčiau prie savo giminės. Šitą klausimą esu sau uždavęs besiruošdamas kalbai, kodėl reikia drąsos politikoje. Varčiau senas knygas, albumus ir atsiminiau prof. Landsbergio kalbą Maskvoje SSRS AT, kad Lietuva ruošiasi atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos. Tą kalbą galima rasti internete, „YouTube“ – tai tikrai efektingai atrodė. Prieš minią, prieš milžinišką auditoriją piktų žmonių, ūsuotų bebrų, iš kurių spinduliavo neapykanta... Dabar lengva kalbėti palankioms auditorijoms – ten nieko panašaus nebuvo: pikčiausia auditorija, kokia gali būti. Ir tu savo kalba dedi tašką – pasakai, kad Sovietų Sąjunga griūna. Baigi kalbą, padedi pieštuką ir sėdi į savo vietą – man tai yra tikroji politika. Politinė drąsa. Aš priskiriu istorijai, tai – jau istorijos puslapiuose.
– Be abejo, istorija, mes darėm ne vieną reportažą apie tai...
– Tai toks mane labiausiai įkvepiantis epizodas. Tai, kodėl dabar čia esu – tai vienas tų žmonių, kuris mane įkvepia.
– Senelis kaltas.
– Tai žinoma, Landsbergis kaltas.
– Kuris Lietuvos istorijos epizodas Jums pats juokingiausias?
– Čia labai sudėtingas klausimas.
– Aš net pats galvoju, ką atsakyčiau.
– Jei aš diskutuočiau su savo vaikais, kurie dabar domisi politika ir istorija... Kartais būna juokingai pasibaigusių rinkimų, na, pavyzdžiui, dabar vykstanti diskusija dėl trijų raidžių – ar jas galime naudoti? Tai pažiūrėkime šimtą metų atgal...
– Buvo daug įvairiausių raidžių ir niekas nesuko galvos...
– Taip. Na, mano giminaitis Jonas Jablonskis, savo apraše, gramatikos vadovėlyje, yra parašęs išlygą, kad jis naudoja čekišką alfabetą lietuviškame raidyne. Jis uždėjęs pastabą, kad papildomos raidės, tokios kaip X, Q, W, gali būti naudojamos pavardėms rašyti. Tai jei mano protėviui tinka, tai tinka ir man. Na ir tai kelia šypseną – ta milžiniška kova prieš tas raides...
– O jūs žinot, ką Jonas Jablonskis yra padaręs? Jis supiršo Smetoną ir Chodakauskaitę.
– Na va, nebuvau girdėjęs.
– Kaip manot, geras darbas?
– Na, jausmai visada gražu.
– Kurį mūsų valstybės vadovo sprendimą norėtumėte pakeisti – jūs jau atsakėt, kad tai 1940 m. tas lemtingas posėdis – o ką tas sprendimas būtų pakeitęs?
– Paralelė nuo Lietuvos istorijos. 1914 m. Vokietija pateikė ultimatumą Belgijai, prašydama praleisti kariuomenę per Belgiją einant į Prancūziją. Karalius Albertas, turėdamas dešimtis kartų mažesnę kariuomenę negu Vokietija, nesutiko. Uždarė sieną ir nepraleido Vokietijos kariuomenės. Žinoma, vokiečiai sutriuškino Belgiją, sudegino Antverpeno biblioteką, Antverpeną, įvyko milžiniška tragedija, bet šiandien tas įvykis yra atsimenamas kaip heroizmo aktas, o Albertas – kaip vienas didvyrių. Būtų gerai, kad Lietuvos istorija irgi būtų tokia. Ačiū partizanams, kad jie nuplovė tą gėdą, kurią leido valdžia, turėjusi žmonių pasitikėjimą, bet nepadariusi to, ką turėjo padaryti. Kartais reikėtų vieno žmogaus aiškaus pasakymo. Smetona bandė, bet kiti nubalsavo pasiduoti... Nemanau, kad tai teisinga.
– O kuris Lietuvos istorijos momentas Jums yra pats gėdingiausias?
– Tai susiję su tais pačiais laikais. Jei bandyčiau rasti paaiškinimą, kodėl nepasipriešinome sovietams, tai manau, kad tos išdavystės mūsų istorijoje buvo įrašytos neištrinamu rašalu. Tas saulės parvežimas ir visa kita... Man tai yra gėdinga. Teko domėtis Suomijos pasipriešinimo istorija, tai galėjom rasti įkvėpimo... Esu linkęs atsispirti nuo praeities į ateitį, kad nekartotumėme tų klaidų.
– Tam ir reikalinga istorija, kad galėtumėm teisingesnius sprendimus priimti šiandien...
– Visiškai. Ir norėčiau, kad atsimintumėme tą saulės parvežimo gėdą ir darytumėm geresnius sprendimus ateityje...
– Pabaigai, linksmesnis klausimas. Kuri moteris Lietuvos istorijoje Jums labiausiai imponuoja?
– Na, daug kas sakytų, kad karalienė Morta... Bet aš norėčiau paminėti kitą asmenybę – Nijolę Lukšienę. Ištikimybės savo šaliai ir savo kovai pavyzdys. Teko bendrauti – ji darė filmą apie Juozą Lukšą, kalbėjome apie Ukrainos kovą, apie galimybes padėti Ukrainai – labai šviesaus proto žmogus, nepaprastai drąsios, tvirtos širdies – pavyzdys man. Ir kaip istorijos asmenybės, ir jos gyvenimo istorija man yra įkvepianti.
– Ačiū už pokalbį.