Vilniaus vicemeras pripažįsta socialdemokratų krizę Lietuvoje bei Europoje: jo teigimu, Europoje žmonės neremia tradicinių kairiųjų noro įsileisti imigrantus, o Lietuvoje jie nenori regėti skurdo ir nelygybės.
G. Paluckas kritikuoja pernelyg verslui palankų buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus požiūrį, bet neatsisako Algirdo Brazausko palikimo: interviu DELFI jis dukart pasirėmė A. Brazausko žodžiais – vienąkart įvertindamas kritiškai, antrąkart – paremdamas savo žodžius.
Jis pripažįsta turintis vieną politinį neįgalumą, nes yra nuteistas dėl piktnaudžiavimo tarnyba, bet sako savo trūkumus bestengiantis kompensuoti gabumais ir darbu.
Pirmininko rinkimuose G. Paluckas susirungs su ūkio ministru Mindaugu Sinkevičiumi. Šie du kandidatai laikomi stipriausiais.
Dar rinkimuose dalyvauja Seimo narys Artūras Skardžius, parlamentaras Andrius Palionis ir Mantas Varaška.
- Socialdemokratai šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, nors tai gana keista, nes, remiantis politologų tyrimais, Lietuvos rinkėjai kaip tik yra linkę į ekonominę kairę: tai reiškia, kad jiems svarbu pajamų nelygybė, teisingumo klausimai, nedarbas, kainos – tai labai socialdemokratinės temos. Kitaip tariant, potencialas – ypač didelis, o realūs pasiekimai gana maži. Kodėl taip yra?
- Kaip aš juokavau, pagal šalies socialinę ir ūkinę padėtį, kurią apžvelgė Europos Komisija, akivaizdu, sakyčiau, kad reikia socialdemokratų Vyriausybės, jeigu nebūtume buvę Vyriausybėje pastaruosius ketverius metus. Tai tam tikras humoras, bet yra ir tiesos.
Politologai sako, kad tai atstovavimo krizė. Jos esmė pasekmė yra ta, kad žmonės nemano, jog Socialdemokratų partija atstovauja kairiosioms vertybėms, todėl negali spręsti problemų, su kuriomis žmonės susiduria – tai yra skurdo, atskirties klausimų.
Kaip taip atsitiko? Aišku, ne per vieną dieną. Tai, matyt, pasirinktos partijos strategijos arba jos nebuvimo pasekmė. Rezultatas buvo gana lengvai nuspėjamas, nes signalų gavome dar per Europos Parlamento rinkimus. Mūsų atotrūkis nuo elektorato, atstovaujamųjų vis didėja: tai ir įvaizdžio problemos, vertybių, tapatybės išskydimas, modernumo stoka apskritai, trūksta net vidinės vadybos. Tai esminės priežastys, kurios atvedė į tokią situaciją.
Galima tai vadinti akligatviu, nuosmukiu, bet nepakeitus įvaizdžio nieko nebus. Nepakeitus pirmojo ešelono, tai yra tų asmenų, kurie dvidešimt penkerius metus atstovauja Socialdemokratų partijai ir jos vardu šneka pirmose gretose, nepakeitus vidinės kultūros, tai yra neįvedus daugiau skaidrumo ir demokratijos vidiniuose procesuose, neapibrėžus labai aiškiai, kas yra socialdemokratija šiandien, neišlipsime iš tos atstovavimo krizės.
- Kiek įtakos turi tai, kad Rytų Europoje ir plačiau kairiosios partijos išgyvena ne pačius geriausius laikus?
- Mes įsipaišome į šį scenarijų puikiausiai. Apskritai klasikinės partijos susiduria su milžiniška konkurencija. Tradicinės partinės struktūros – uždaros, hierarchinės – trupa ir plyšta per siūles, nes jas labai efektyviai keičia kitos struktūros: visokie visuomeniniai judėjimai, tinklinės struktūros. Žiūrint per visą Europą nuo Ispanijos „Podemos“ iki Lietuvos, kur per paskutinius savivaldos rinkimus pakilo visuomeniniai judėjimai (jiems gerai sekėsi miestuose, išskyrus gal Vilnių ir Klaipėdą), iššūkis yra milžiniškas.
Tradicinės partijos susiduria ne tik su vadybos problema, bet ir su ideologine krize. Šiandien mes – turiu mintyse Europos Sąjungą – patiriame imigrantų krizę. Ką į tai gali atsakyti socialdemokratai?
Visą laiką atsakymas buvo: visus turime priimti ir integruoti. Bet, panašu, kad Europos visuomenė to nenori dėl per didelės naštos, dėl kultūrinių visuomenės grupių susiskirstymų. Galų gale, ne visos integracinės priemonės buvo sėkmingos. Čia atsiranda nacionalizmo augimas, dalis visuomenės jau atrėžta.
Kitas dalykas – Europos Sąjunga yra atvira ekonomika, bet globalizacijos pasekmė yra nelygybė, skurdas, migracija. Kokį atsakymą čia turi socialdemokratai? Nėra tokio atsakymo, todėl kairėje irgi atsiranda radikalių judėjimų, kurie siūlo ekonominį nacionalizmą.
- Lietuvoje socialdemokratai ilga laiką atrodė kaip partija su dviem sparnais – LDDP ir socialdemokratiniu. Buvo tikėtasi, kad laikui bėgant tie sparnai susimaišys, suaugs, bet taip nenutiko: regis, socialdemokratinis matmuo kaip tik nyko, buvo pastebimas didesnis šios partijos kontaktas su verslo atstovais. Kodėl?
- Pas mus ir dabar yra skirtingų srovių. Nepaisant to, kad po susijungimo praėjo šešiolika metų, veikiantys asmenys yra tie patys, kaip ir prieš šešiolika metų. Yra buvusi LDDP grupė, yra senoji LSDP grupė, yra atotrūkis ir kitu pjūviu – elitistinis centras prieš periferiją, yra jaunimo sparnas, taip pat yra ideologiniai sparnai – vieni labiau remia neolibealią politiką ekonominėje socialinėje srityje, kiti – atvirkščiai, šneka apie skandinavišką socialdemokratiją.
Dėl sąsajų su verslu staigaus posūkio neįvyko, jis tik labiau akcentuojamas. Kažkada dar Algirdas Brazauskas yra sakęs, kad socialdemokratija yra toks liberalizmas iki tam tikro laipsnio. Būtent toks ekonominės ir socialinės politikos suvokimas intensyvėjo, intensyvėjo ir pastaraisiais metais įgavo kitą mastą. Buvo ir keli politiniai projektai, kurie labai aiškiai nurodė politines spalvas.
- Kokie tie projektai?
- Pavyzdžiui, Darbo kodeksas. Savaime Darbo kodeksas labai gerai parodo pažiūras. Šiandien net pasaulinio lygio ekonomistai, kaip Josephas Stiglitzas ar Paulas Krugmanas, labai diskutuoja apie tai, kas yra efektyviau valstybės ekonomikos mastu. Paprastai tariant, ar tu remi verslą ir viskas persilieja į visuomenę, tai yra kuriamos darbo vietos, ar remi visuomenės narius viešosiomis paslaugomis, kūrybiškumo skatinimu ir įgūdžių formavimu, ir tuomet viskas persilieja į verslą – auga produktyvumas ir panašiai.
Šiandien pas mus dominuoja pinigų lietus verslui: padėkime verslui, lengvatos verslui, verslas kažką išspręs. Bet atsiranda problema, kad pinigai nenusileidžia – naujos darbo vietos nekuriamos, darbo užmokestis nekyla, kaip galėtų, pajamos iš verslo yra apmokestinamos mažiau nei darbo užmokestis.
Jei pažiūrėtume į sukuriamos vertės perskirstymą apskritai (buvo profesoriaus Romo Lazutkos tyrimai), pamatytume, kad dalis, skiriama darbo užmokesčiui, mažėja. Vis didesnę dalį pasiima verslas. Todėl pinigų lietus iš viršaus konceptualiai yra neteisinga strategija.
- Na, paprastai ekonomistai sako, kad pirmiausia reikia sugalvoti, kaip iškepti didesnį pyragą (tai yra, kaip pakelti ekonomiką), ir paskui susitarti, kaip ir kam jį padalinti.
- Verslas yra veiklos organizavimo forma. Tu ją gali organizuoti, jeigu yra visos sąlygos: teisingas teisinis reguliavimas, bet svarbiausia yra darbo jėga, dirbantieji, kurie kuria produktą. Šiandien visi skundžiasi: mažas produktyvumas, našumas, trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, didelė emigracija.
Tai ar visame kontekste matomi šie dalykai, ar nematomi? Jeigu matomi, tai reikia investuoti būtent į šiuos dalykus. Atitinkamai, jeigu bus kvalifikuotos darbo jėgos, bus ir tiesioginės užsienio investicijos.
Ilgą laiką buvo šnekėta, kad trūksta tiesioginių užsienio investicijų arba apskritai investicijų, nes Lietuvoje blogas reguliavimas, blogas Darbo kodeksas. Bet pasižiūrime į „Doing Business“ ar „World Economic Forum“ apklausas, kuriose aiškinamasi, kada nusprendžiama investuoti? Atsakymas: verslo teisinė apsauga ir kvalifikuotos darbo jėgos prieinamumas.
- Tai kodėl socialdemokratų Vyriausybė vis to nepadarė? Kokie buvo trukdžiai?
- Šiuo atveju reiktų kalbėti tikriausiai ne apie trukdžius, o apie suvokimą. Kadangi egzistuoja du požiūriai – kelti visuomenės kokybę per socialines investicijas arba vis lengvinti sąlygas verslui – tai yra prioritetų klausimas, kuriuos pasirenki.
– Vadinasi, socialdemokratams būtų nelabai paranku, jeigu Valstiečių ir žaliųjų sąjunga veiklos imtųsi iš kairiosios perspektyvos?
Šnekant apie valstiečius, jeigu jie teisingai viską darytų, tai mes, be jokios abejonės, palaikytume. Šiuo atveju problemos tikrai nėra. Bet aš dabar matau, kad atsiranda tam tikrų problemų.
- Kokios tos problemos?
- Valstybės gyvenime labai svarbus institucijų vaidmuo, kalbu plačiąja prasme, ne tik apie valstybės tarnybą, bet ir mokyklas, policiją – visą viešąjį sektorių. Ką aš dabar matau, tai siūloma viešojo sektoriaus mažinimo arba silpninimo programa, daug socialinių paslaugų, socialinio sektoriaus yra siūloma perduoti nevyriausybinėms organizacijoms, siūloma „sutraukti“ daugybę įvairiausių institucijų siekiant ekonominio efektyvumo – tiesiog siekiama sutaupyti pinigų.
Viešųjų paslaugų tinklo ar finansavimo mažinimas lems, kad bus neišspręstas atskirties klausimas. Pavyzdžiui, neformalus ugdymas finansuojamas krepšelio principu, sprendžia rinka, socialinės paslaugos – į nevyriausybines organizacijas. Jos yra geros kalbant apie eksperimentinių paslaugų plėtrą, bet negalės užtikrinti universalią kokybę ir prieinamumą. Mane tai šiek tiek neramina. Žiūrint į skandinavišką praktiką, būtent valstybės institucijų, viešojo sektoriaus stiprinimas yra sprendimas.
Valstybės užduotis yra pakelti viešųjų paslaugų kokybę iki tokio lygmens ir taip išvystyti tinklą, kad visi galėtų turėti prieigą ir gautų kokybiškas paslaugas.
- Socialdemokratų partijoje buvo pakeista partijos pirmininko rinkimų sistema: dabar rinkimai bus tiesioginiai. Kas tai lėmė: visuotinis nepasitenkinimas vadovais?
- Aš manau, lėmė praktiškai atsitiktinumas. Sprendimas buvo priimtas prieš dvejus metus, tuo metu nebuvo kalbama apie socialdemokratų krizę. Tai buvo kaip galimybė, kaip alternatyva. Ir, tiesą sakant, atėjus šiam periodui susiformavo kritinė žmonų masė, kuri priėmė tokį sprendimą.
Bet tai nutiko atsitiktinumo dėka: neva gal kada nors pasinaudosime. Paskui atėjo laikas tuo naudotis, pamatėme, kokia yra partijos skyrių būklė, kokia yra apatija, entuziazmo stoka politinei veiklai.
- Tikimasi, kad tai lems didesnį entuziazmą?
- Taip. Vienas iš iššūkių yra įveikti partijos susiskaidymą į eltinį „viršų“ ir skyrių „apačias“. Nėra geresnio būdo kaip įtraukinėti žmones į tiesioginę demokratiją. Tiesioginiai rinkimai yra tiesioginės demokratijos išraiška, kiekvienas gali pasakyti savo žodį ir jaučiasi svarbus. Aišku, skyriai turės būti įtraukti į sprendimų priėmimą, bet tai atskiras klausimas, to irgi reikia siekti.
Bet iš tikrųjų atsirado interesas dalyvauti partinėje veikloje. Aš važiuoju per skyrius ir matau: tiesioginiai rinkimai sujudino partiją, nes nebeužtenka susitarti, atvežti delegatus ir nuspręsti, kas bus partijos pirmininkas. Dabar balsuos žmonės, su jais reikia šnekėtis, reikia įdėti gerokai daugiau pastangų ir tikimybė susitarti „po kilimu“ yra gerokai mažesnė.
- Jūs dalyvaujate partijos pirmininko rinkimuose, bet prieš jus veikia bent trys neigiami faktoriai. Pirma, Vilniuje per tiesioginius mero rinkimus nesurinkote daug balsų. Antra, jums primenamas teistumas vadinamojoje „žiurkių naikinimo“ byloje. Trečia, atrodo, kad jumis žavisi labiau konservatoriai ir liberalai nei socialdemokratai. Kyla klausimas, ar esant tokioms aplinkybėms yra realu tikėtis pergalės?
- Pradėsiu nuo paskutinio pastebėjimo. Manimi žavisi, jeigu taip galima pasakyti, tikrai ne konservatoriai ir liberalai. Mane iškėlė daugiausiai skyrių partijoje kandidatu į pirmininkus ir, galiu pasakyti, kad manimi gerokai labiau žavisi socialdemokratai. Aišku, konservatoriai ir liberalai gali matyti tam tikrą mano iškritimą iš konteksto: aš gal aiškiau ir raiškiau reiškiu savo nuomonę įvairiais klausimais. Galima sakyti, esu kažkiek modernesnis, nes naudojuosi socialiniais tinklais, bet, tiesą sakant, iš liberalų ir konservatorių jokios paramos nei tikiuosi, nei sulaukiu.
Aš sulaukiu dažniau savo kartos žmonių paramos, o kartais taip susiklosto, kad jie būna prodešinieji. Tokia tendencija susiformavo didžiuosiuose miestuose. Vienas iš uždavinių šią tendenciją pakreipti kita linkme, parodyti, kad socialdemokratija yra graži ideologija vertybine prasme ir nusipelno žmonių meilės.
Kalbant apie teistumą, taip – tai mano didžiausias politinis trūkumas ir tam tikras neįgalumas. Bet, kaip dažnai būna, gamta neįgalumą kompensuoja kitais išvystytais gebėjimais. Kaip aš sakau, turiu kiekvieną dieną būti dešimt kartų protingesnis, išmintingesnis, greitesnis, kad kompensuočiau savo trūkumą ir stočiau į bendrą starto liniją su kitais.
O šiaip dar A. Brazauskas 2007 m. TSPMI studentams yra pasakęs: jeigu jūs mane matysite tokį, koks buvau 1988 m., galbūt nesusikalbėsime, bet jeigu matysite tokį, koks esu dabar, viskas bus gerai.
Taip ir aš: prašau mane matyti tokį, koks esu dabar. Nieko neslepiu, nieko nenutyliu, visos aplinkybės yra mano biografijoje. Nesu šventas, bet esu atviras.
- Kaip dėl meno balsuojančiųjų skaičiaus už jus per 2015 m. merų rinkimus? Jūsų oponentai mėgsta sakyti, kad „sėkmės istorija nesusiformavo“.
- Dėl balsų rinkimo yra keletas aplinkybių: pirmas dalykas, į pastaruosius merų rinkimus aš atėjau po politinės veiklos pertraukos, taigi mano žinomumas ir palaikymas man tuo metu Vilniaus mieste buvo nepakankamas kovai su turinčiais didesnį politinį kapitalą. Bet šiuo metu situacija iš esmės yra pasikeitusi.
Kita aplinkybė, ką dabar parodė ir Seimo rinkimai, kad jeigu partija nepopuliari, tendencija žemėjanti, tai pralošia labai įvairūs žmonės. Vilniuje per Seimo rinkimus visi vienodai pralošėme, skirtumas buvo labai nedidelis.
Tuo tarpu kandidatų sąraše daugiamandatėje apygardoje iš naujų ar jaunų veidų aš ir Linas Jonauskas vieninteliai pakilome.
- Jūsų nuomone, partijai labiau padėjo ar pakenkė aplinkybė, jog po nesėkmingų Seimo rinkimų buvęs premjeras Algirdas Butkevičius nepasitraukė iš pirmininko pozicijų ir šias pareigas eina iki šiol, nors ir nedalyvaus kituose pirmininko rinkimuose?
- Tai tikrai pakenkė ir įkaitu paliko patį A. Butkevičių. Šiuo atveju buvo padaryta viena klaida, bet vienas dalykas negalėjo būti pakeistas.
Pirmas dalykas, mūsų statutas labai nelankstus ir sako, kad rinkimai turi įvykti likus šešiems mėnesiams iki suvažiavimo. Ši taisyklė palieka partiją dreifuoti lyderystės krizėje per visą politinį chaosą, per koalicijos formavimą, per Vyriausybės formavimo darbo pradžią.
A. Butkevičius taryboje iš tiesų pasakė, aš nebebūsiu pirmininku, nebenoriu būti pirmininku, bet taryba išsigando naujo neapibrėžtumo, galimų įtakų ir kovų, nes būtų reikėję paskirti laikinąjį pirmininką, mes neturime pirmojo pavaduotojo. Visos baimės lėmė, kad mes nepriėmėme jokio sprendimo. Tai buvo politinė klaida. Ir dabar einame per šešių mėnesių rinkimų laikotarpį, nors partijai tai žalinga.