Dar penkios avys, bandydamos gelbėtis, iš išgąsčio puolė į upę. Ryte ūkininkai jas rado kitame Nevėžio krante – dvi buvo jau negyvos, o trys lakstė išsigandusios. Ūkininkė Daiva Morkūnienė skaičiuoja maždaug 3 000 eurų nuostolį ir nesitiki, kad valstybė visą jį padengs. „Visada tie vilkai toliau būdavo, neateidavo iki mūsų“, – guodėsi bandos avių netekusi ūkininkė. Iš viso jos šeima laiko 310 avių.
Jos buvo atitvertos trijuose garduose: ėriavedžių, avinų ir pirmamečių avių. Pastarųjų gardas jungiasi su ėriavedžių, kurių buvo 130, tačiau vilkai pataikė į pirmųjų gardą. Vilkai į elektriniu piemeniu aptvertą ganyklą atsėlino perplaukę upę. Pasak ūkininkės, toje upės pusėje, kur ganosi avys, net arti nėra miško, o kitame krante auga siauras miško ruožas, o už jo vėl plyti laukai. Tačiau, pasak D. Morkūnienės, ir tame nedideliame miškelyje vilkai negyvena. Greičiausiai iki Nevėžio upės jie atklydo sukorę nemažą kelią – iš Raguvos miško ar net Žaliosios girios.
Likimo ironija – ūkininkų avis vilkai išpjovė paskutinę jų naktį ganykloje. Jau kitą dieną šeimininkai planavo augintines suvežti į fermą. Nors, anot D. Morkūnienės, teorijų, kas galėtų apsaugoti gyvulius nuo vilkų, yra įvairių – išmokyti šunys, garsinės dujinės patrankos, elektriniai piemenys, ūkininkė abejoja, ar kuris šių būdų iš tiesų veiksmingas. „Vilkas – per daug protingas gyvūnas. Jis jaučia, stebi aplinką“, – sako ūkio šeimininkė. Pasak ūkininkės, vilkai aktyviausi rugsėjį–spalį, kai veikia vilkiukų mokykla – jaunikliai mokomi medžioti, tad iki kito rudens didelio pavojaus tikimasi išvengti.
Stebi žmogų
Vilkų puotos vietoje dirbęs veterinarijos gydytojas Algimantas Lūža pagal plėšrūnų paliktus pėdsakus skaičiuoja, kad čia apsilankė visa šeima. Ganykloje medžiojo mažiausiai trys vilkai – du suaugę ir jauniklis. Kadangi žvėrys darbavosi gana ilgai, paliko daug pėdsakų, juos tiksliai suskaičiuoti sudėtinga. Pasak A. Lūžos, matyti, kur pulta suaugusio plėšrūno, o kur – jauniklio. Pastarajam dar trūksta medžioklės įgūdžių, tad nepataikęs avies iš karto sugriebti.
„Vilkai yra stebėtojai, analizatoriai, psichologai. Jie tiksliai apskaičiavo, kada, kokiu metu ir kiek laiko ūkininkai būna atvažiavę prie avių. Naktį jokio judėjimo nėra ir jie sukūrė savo strategiją“, – pasakojo veterinarijos gydytojas ir gamtos tyrinėtojas. Pasak jo, vilkai nuo seno yra žmonių stebėtojai ir turi labai gerą atmintį. Toje pačioje vietoje jie gali apsilankyti ir po metų ar dvejų. A. Lūžos giminaičiai Ignalinos rajone turi didžiulį avių ūkį. Šeimoje yra ne vienas medžiotojas, augina specialiai išmokytus šunis. „Jei tik žmonės pasitraukia iš sodybos – išvyksta kur nors su reikalais, nors ir paliekami šunys, vilkai puola. Jie protingai strateguoja: vieni vilioja, kiti atakuoja, treti žudo ir padaro savo darbą“, – pasakojo veterinarijos gydytojas.
Plėšrūnai suaktyvėjo
Ilgą laiką Panevėžio rajone gyvulių augintojai gyveno ramiai. Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjo Vyto Jakubonio teigimu, po vieną tokį atvejį fiksuota tik 2013 ir 2015 metais. Tačiau šiemet vien per rugsėjį–spalį Panevėžio rajone jau buvo šeši atvejai, kai vilkai išpjovė gyvulius.
Iš viso jie šiemet rajone jau papjovė 38 avis. Paskutinis atvejis Krekenavos seniūnijoje – didžiausias. Tokias skerdynes V. Jakubonis sako matęs pirmą kartą per savo 37 metų darbo istoriją. „Negera buvo vaikščioti ir žiūrėti – išdraskyta. Tikros skerdynės“, – grįžęs iš ūkininkų Morkūnų ganyklos kalbėjo V. Jakubonis.
Šiemet vilkai avis pjovė ir Nibragalio, Tumagalio, Vėžiškių, Maženių, Stipruolių kaimuose. „Kaip medžiotojai sako, vilkui per naktį nubėgti 100 kilometrų nesunku“, – pažymi V. Jakubonis. Anot jo, sunku pasakyti, kiek plėšrūnų šeimų siaučia Panevėžio rajono ganyklose – viena ar dvi. Už vilkų padarytus nuostolius ūkininkams kompensuojama – sumokama pagal tuo laiku galiojančią vidutinę gyvo svorio supirkimo kainą.
Mato ne vieną
Panevėžio medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Rimantas Misevičius spėja, kad sukrečiantis vilkų išpuolis Krekenavos seniūnijoje – ne paskutinis. Rudenį tokių atvejų dažnėja, mat vilkai moko jauniklius medžioti.
O ir šių plėšrūnų, pasak R. Misevičiaus, padaugėjo. „Patį pirmąjį šeštadienį, kai pradėtas medžioklių su varovais sezonas, per Lietuvą nušauti devyni vilkai. Ką tai sako? Jų skaičius tikrai didelis. Aš pats rugsėjį–spalį plotuose, kur medžioju, jau mačiau tris vilkus. Tikrai tų vilkų mūsų miškuose yra ir jų šiuo metu per daug“, – sako draugijos vadovas.
Vien miškuose aplink Vadoklius, Ramygalą medžiotojai skaičiuoja gyvenant per 20 vilkų. Pasak R. Misevičiaus, vilkas – ganėtinai gudrus žvėris ir ne taip paprasta jį sumedžioti. Nors dabar gyvulius greičiausiai pjauna ne dėl maisto, o mokydami jauniklius, medžiotojai pastebi, kad miškuose smarkiai sumažėjus šernų, alkis verčia vilkus maisto ieškoti 60–70 kilometrų spinduliu. „Jie miške pjauna usūrinius šunis, stirnas, netgi turiu informacijos, kad komerciniuose medžioklės plotuose papjovė septynis elnius“, – sako R. Misevičius. Gyventojams jis pataria pastebėjus vilką pranešti medžiotojams.
Medžioklės kvotos ne išeitis
Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius paklaustas, ar Lietuvos miškuose daugėja vilkų, pripažįsta, jog kontaktų su jais iš tiesų yra daugiau. Turimais duomenimis, dabar šalyje yra 34 vilkų šeimos. Vieną šeimą reikėtų padauginti vidutiniškai iš aštuonių. Pasak A. Laurinavičiaus, atitinkamai šiemet padidintos ir medžioklės kvotos. Dabar galima sumedžioti 60 šių plėšrūnų o vėliau bus sprendžiama dar dėl 50.
„Mes, kaip organizacija, vis bandome pasakyti, kad kvotos vilkų daromos žalos problemos neišspręs. Tam tikra dalis vilkų sumedžiojama, bet į jų vietą ateina kiti. Jeigu gyvuliai palaidi, neapsaugoti, žalos bus“, – tvirtina A. Laurinavičius. Jo teigimu, derėtų labiau saugoti gyvulius, tačiau tam nepasirengę nei gamintojai, nei patys ūkininkai. „Ta linkme nebuvo judama – geriau duoti kažkam kažką pašaudyti ir neva kažkas kažką sprendžia, bet dėl to ir stovime vietoje. Visa Europa stebisi, kas čia atsitiko, jog vilkai pradėjo pjauti. Iš tiesų nesame pasiruošę tam, kad sugyventume kartu“, – sako A. Laurinavičius. Asociacijos tarybos pirmininkas mano, kad vilkas natūraliai atlieka jam užprogramuotą vaidmenį – reguliuoja kitas populiacijas. „Tai gamtos reiškinys. Juk prie kitų gamtos reiškinių bandome prisitaikyti, nepaliekame, pavyzdžiui, neapsaugotų grūdų, ir čia turėtume pagalvoti, kuria linkme judėti, kad konflikto su vilkais neliktų“, – mano „Baltijos vilko“ vadovas.
Ragina pasirūpinti apsauga
A. Laurinavičiaus teigimu, viename Vokietijos regione daug investavus į apsaugą nuo plėšrūnų, vilkų daroma žala sumažėjo vos ne per pusę. Nors neretai apsaugos nuo vilkų priemonės vertinamos skeptiškai, asociacijos nuomonė kitokia. Ji prieš keletą metų yra ir pati įrengusi aptvarą gyvuliams.
„Dabar ūkininkai jau trečią tokį aptvarą pas save rengia“, – sako A. Laurinavičius. Pasak jo, nors ir aptvaras neapsaugo nuo netikėtumų – gali dingti elektra, persigandę gyvuliai išlaužti tvorą, tačiau yra didžiulis skirtumas tarp to, kad bandei apsaugoti gyvulius, ir to, kad absoliučiai nieko nesiėmei. A. Laurinavičiaus nuomone, ūkininkai turėtų būti išradingesni saugodami turtą. Išanalizavus ne vieną vilkų užpuolimo atvejį, paaiškėjo, kad buvo paliktas plyšys aptvare ar atviros tvarto durys. „Sako, tvėrėmės elektriniu piemeniu.
Jis tik sulaiko gyvulius viduje, bet nesaugo nuo vilko“, – įspėja asociacijos vadovas. Jis svarsto, kad ir valstybei kur kas veiksmingiau būtų ne atlyginti žalą už vilkų papjautus gyvulius, bet didžiausią žalą patiriantiems ūkiams skirti paramą ilgalaikėms apsaugos priemonėms įsirengti.