Kuklus impotentas per 12 metų nužudė 52 moteris ir vaikus
Vienas iš garsiausių pasaulio žudikų – rusas Andrei Chikatilo. Jis buvo pramintas Rostovo, gimtojo miesto, serijiniu žudiku. A. Chikatilo vykdė seksualinio pobūdžio nusikaltimus. Savo aukas jis kankindavo, o po to jas nužudydavo. Pripažinta, kad nuo jo per 12 metų nukentėjo mažiausiai 52 moterys ir vaikai. Pats jis prisipažino įvykdęs 56 žmogžudystes, buvo teisiamas dėl 53, dėl 52 – pripažintas kaltu.
Jo artimieji pamena, kad A. Chikatilo buvo labai aktyvus vaikas. Paauglystėje jis labai žavėjosi Sovietų Sąjungoje propaguojamomis komunistinėmis idėjomis, organizavo gatvių maršus. Du metus jis buvo mokyklos laikraščio redaktoriumi, buvo išrinktas klasės seniūnu, o 16-os tapo mokyklos komunistų draugijos vedliu.
Tiesa, paauglystėje jis suprato, kad yra impotentas. Gydytojai nustatė, kad jam – chroniška impotencija. A. Chikatilo pradėjo savęs nekęsti, buvo labai drovus moterų draugijoje. Nors vaikinas mokėsi gerai, neįstojo į Maskvos universitetą. Mokytis šioje aukštojoje mokykloje buvo jo svajonė. Tuomet jis manė, kad jo kandidatūra buvo atmesta dėl jo tėvo. Jis dalyvavo kare, tačiau priešai jį suėmė, tad jis buvo paskelbtas Sovietų Sąjungos išdaviku. Tačiau tiesa ta, kad A. Chakatilo mokymosi rezultatai buvo nebuvo tokie geri, kaip kad jam atrodė, bet jis to nenorėjo pripažinti. Neįstojęs į universitetą jis pradėjo dirbti darbininku, vėliau įsidarbino komunikacijų techniku profesinėje mokykloje. Tais pačiais metais jis susirado jaunesnę merginą, kelis kartus bandė su ja suartėti, bet jiems to padaryti nepavyko.
Vėliau jis įsimylėjo kitą merginą, tačiau buvo pernelyg drovus ją užkalbinti. Tais pačiais metais jis užpuolė ir išžagino savo sesers vienuolikmetę draugę. Nuo to laiko jis pradėjo ieškoti jaunų mergaičių, kurias melu įviliodavo į atokias vietas, kuriose jas žagindavo. A. Chikatilo buvo sučiuptas tik praėjus dvylikai metų nuo pirmojo nusikaltimo.
Nuo smurtaujančio tėvo slėpdavosi kapinėse
Amerikoje išgarsėjęs Richardas Ramirezas, kuris mirė tik praėjusiais metais, buvo universalus nusikaltėlis – savo aukas jis apvogdavo, kankindavo, išprievartaudavo ir nužudydavo. Norėdamas jas įbauginti jis naudodavo įvairius įrankius: mačetes, laužtuvus, plaktukus, gąsdindavo šaunamaisiais ginklais. Jis nužudė 14 moterų.
R. Ramirezas gimė penkių vaikų šeimoje. Kai jam buvo dveji, ant jo nukrito komoda, kurį praskėlė berniuko galvą taip, kad jai susiūti prireikė 30-ies siūlių. Būdamas penkerių jis nukrito nuo sūpynių parke, tai išprovokavo pasikartojančius epilepsijos priepuolius.
R. Ramirezui didelę įtaką darė jo pusbrolis, kuris buvo Vietnamo karo veteranas. Jis dažnai pasakodavo R. Ramirezui apie savo žiaurius žygius, rodė jo paties nužudytų ir išprievartautų moterų nuotraukas, mokė jį karinių įgūdžių, aiškino, kaip reikia žudyti iš pasalų, kartu jie rūkė žolę. R. Ramirezas matė, ir kaip jo pusbrolis paprasto buitinio konflikto metu nušovė savo žmoną. Po to jo pusbrolis buvo pripažintas psichiškai nesveiku.
R. Ramirezo tėvas smurtavo, todėl jis rado išeitį, kaip išvengti smūgių – laisvą laiką leisdavo ir miegodavo kapinėse. Paauglystėje jis pradėjo svajoti apie žiaurias seksualines patirtis, prievartavimus, sumušimus. Kiek vėliau pradėjo vartoti LSD narkotikus, pripažino esantis satanistas. Tačiau tai nesutrukdė jam įsidarbinti viešbutyje, kur jis tvarkydavo klientų kambarius, o kartu ir vogdavo jų daiktus. Iš darbo jis buvo išmestas tuomet, kai vienas viešbučio klientas užklupo R. Ramirezą prievartaujantį jo žmoną. Vyras jį sumušė kone iki mirties, tačiau po kelių teismų jie su žmona nusprendė išvykti iš JAV, todėl R. Ramirezas buvo išteisintas. Tiesa, ši patirtis jo nesustabdė.
Dėl savo nusikaltimų jis niekada nesigailėjo ir neatsiprašė. R. Ramirezas mirė dėl ligos laukdamas teismo.
Įsimylėjusią moterį pavertė nusikaltimų bendrininke – grobė ir prievartavo vaikus
Ian Brady's ir Myra Hindley per dvejus metus nužudė 5 vaikus nuo 10 iki 17 metų. Pirmą kartą jie susitiko darbe. I. Brady's dirbo cheminių medžiagų paskirstymo firmoje ir tuo metu labai domėjosi Hitlerio filosofija, mintimis, kalbomis. Jis kolekcionavo beveik viską, kas buvo susiję su šiuo nacių lyderiu. Darbe jis susipažino su ką tik pilnamete tapusia M. Hindley, kuri jį iš karto įsimylėjo taip, kad kiti įtarė, jog penkiais metais vyresnis vyras ją tiesiog apsėdo.
I. Brandžiui labai patiko būti garbinamu, todėl jis ir toliau provokavo merginą, kol galų gale nusprendė ją įtraukti į baisius savo planus. Nuo pat mažumės jis svajojo įvykdyti tobulą nusikaltimą.
M. Hindley jis nupirko automobilį, išmokė ją šaudyti ir įkalbėjo jam paklusti. Iš pradžių porelė pildė vienas kito seksualines fantazijas, fotografuodavo vienas kitą intymiausiose pozose. Ilgainiui to nepakako, todėl jie pradėjo kalbėti apie kitų asmenų įtraukimą į savo seksualinius nuotykius. Labai greitai po to, kai jie kartu apsigyveno, įvykdė ir pirmąjį savo nusikaltimą – nužudė M. Hindley sesers draugę.
Porelė veikdavo pagal tokią schemą: I. Brandy's sėsdavo ant motociklo, o M. Hindley – už furgono vairo. Kai jis pamatydavo tinkamą auką, lempomis sublyksėdavo savo merginai, kuri prie vaiko sustodavo, jį užkalbindavo ir pasiūlydavo pavežėti.
M. Hindley mirė kalėjime 2002 metais, I. Bradžiui šiuo metu yra 76 metai, tačiau jis niekada neparodė jokios empatijos savo aukoms.
Prostitutės sūnus per savaitę nužudydavo po 3 mergaites
Pedro Rodrigues Filho – Kolumbijoje gimęs žudikas psichopatas. Jis nužudė 240 mergaičių, kurioms buvo nuo 9 iki 12 metų.
P. R. Filho buvo prostitutės sūnus, jis augo trylikos vaikų šeimoje. Kai jam buvo 8 metai, motina jį užtiko seksualiai bežaidžiantį su savo jaunesne seserimi. Supykusi ji išvarė jį iš namų, kur vieną klaidžiojantį vaiką pamatęs nepažįstamas vyras jį įviliojo į atokią fermą, kurioje berniuką stipriai kankino. Dvylikos metų jį įsivaikino Amerikoje gyvenantys sutuoktiniai, tačiau jis iš ten pabėgo, nes mokykloje susilaukė seksualinio pobūdžio priekabių iš mokytojo.
Aštuoniolikmetis P. R. Filho norėdamas išgyventi vogė automobilius, tačiau netrukus buvo suimtas ir uždarytas į kalėjimą. Kaip pats pasakojo, ten jį žiauriai prievartavo, todėl dar būdamas kalėjime jis kiekvieną prievartautoją žiauriai nužudė, tačiau jo darbai nebuvo išaiškinti. Išėjęs iš kalėjimo jis ėmė puldinėti jaunas mergaites.
Kai jau buvo užmušęs apie 100 mergaičių, viena Ekvadoro gentis jį buvo sučiupusi ir norėjo jam įvykdyti mirties bausmę, tačiau jį apgynė amerikietis misionierius, kuris įtikino P. R. Filho atiduoti į teisėsaugos rankas. Tačiau P. R. Filho policininkai paleido. Iki pats suėmimo valandos jis žudydavo po 3 mergaites per savaitę. Kaip pats jis sakė: „Man patinka Ekvadoro mergaitės. Jos – tokios malonios, naivios ir nekaltos“.
Charizmatiškas maniakas savo aukas prievartaudavo ir po mirties
Tedas Bundy's vadinamas charizmatiškiausiu maniaku. Aukos jį apibūdino kaip labai vyrišką, žavų, autoritetingą. Būtent šie bruožai jam ir padėdavo pelnyti jų palankumą. T. Bundy's aukas sutikdavo viešose vietose. Jis apsimesdavo sužeistu arba turinčiu negalią ir paprašydavo jam padėti – palydėti iki tam tikros vietos. Kai jie paeidavo atokiau, aukas jis užpuldavo, išprievartaudavo ir nužudydavo.
Žinoma, kad jis dažnai grįždavo į tas vietas, kur būdavo padaręs nusikaltimą ir užsiimdavo seksu su jau irstančiais kūnais tol, kol tai būdavo fiziškai įmanoma. Žinoma ir tai, kad jis bent 12-ai aukų nukirto galvas ir jas laikė savo namuose kaip prisiminimą apie savo nuotykius.
Kartais T. Bundy įsilauždavo į namus ir visus šeimos narius nužudydavo dar jiems nespėjus pabusti. Net ir jo advokatė pripažino, kad T. Bundy – beširdis. Pats jis save vadino „šalčiausios širdies kalės vaiku, kurį kada esi sutikęs“. Jo aukomis tapo daugiau nei 30 žmonių.
Pastatė visą kankinimų tvirtovę – organus ir skeletus pardavinėjo medikams
Hermanas Websteris Mudgettas nustebintų net ir geriausią vaizduotę turinčius asmenis. 19 a. viduryje jis pastatė visą kankinimų viešbutį, kurio viduje buvo labirintas su niekur nevedančiais laiptais, tik iš išorės atsidarančiomis durimis, maždaug 100 tamsių garsui nepralaidžių kambarių, kuriose buvo įvairiausių kankinimo priemonių. Pavyzdžiui, įrankis, kuris rankas ir kojas temdavo į skirtingas puses.
Kadangi statydamas viešbutį jis dažnai keitė statybininkus, apie slaptą labirintą niekas nežinojo. Be to, pastatas įtarimo nekėlė ir iš išorės. Pirmame jo aukšte buvo parduotuvės, vaistinė, viršutiniame aukšte H. W. Mudgettas gyveno pats.
Pirmosiomis jo aukomis tapo jo darbuotojos, kurias prieš priimdamas į darbą jis įkalbėdavo apsidrausti didele pinigų sumą. Po jų mirties pinigai atitekdavo viešbučio savininkui. Paslaptinguose kambariuose jis kankino ir savo meilužes, ir visai nepažįstamus žmones, kurie būdavo jo viešbučio svečiai. Jam labai patiko šviesiaplaukės moteris.
Vienuose vešbučio kambariuose buvo slaptos angos, pro kurias H. W. Mudgettas galėdavo į juos patekti, kituose – vamzdžiai, kurie vesdavo tiesiai į rūsį. Dar kiti slapti kambariai buvo su garso izoliacija ir angomis, pro kurias į juos būdavo leidžiamos dujos ir žmonės paprasčiausiai uždusdavo. Jo aukos būdavo supjaustomos gabalais, kartais jis joms nudirdavo odą, aukų organus ir skeletus pardavinėdavo medikų mokyklose, kūnus kremuodavo arba dar gyvus žmones įmesdavo į rūgšties duobes.
H. W. Mudgetto darbai buvo išaiškinti, kai jo sargas pranešė policijai, kad viešbučio savininkas niekada jam neleidžia apžiūrėti viršutinių viešbučio aukštų. Atvykusi policija rado paslaptingą labirintą ir daugybę kūnų liekanų. Jų buvo tiek daug, kad nebuvo įmanoma išsiaiškinti, kiek žmonių nuo H. W. Mudgetto nukentėjo.
Pats jis prisipažino dėl 27 asmenų mirčių, dėl 9 iš jų – nubaustas, tačiau įtariama, kad tikrasis aukų kiekis gali būti didesnis nei 200.