Garsių Kauno medikų sūnus kalėjo su „bachūrais“: žiauri egzekucija ir kaip „pupytės“ mylimasis neteko valdžios

Dėl daugiau kaip pusę milijono eurų vertų narkotinių ir psichotropinių medžiagų laikymo į Pravieniškių pataisos namus pakliuvęs garsių Kauno medikų sūnus Vitalijus Tokeris (gim. 1985 m.) sako, kad zonoje daugybę metų galiojančioms nuteistųjų nerašytoms taisyklėms pritardavo čia dirbantys pareigūnai.

„Be jų žinios tokių dalykų Pravieniškėse nebūtų buvę, bet turbūt be subkultūros įkalinimo įstaigose būtų tik blogiau gyventi, Lietuvoje to neįmanoma išgyvendinti – tai egzistuoja visuose pataisos namuose“, – trečiadienį Vilniaus apygardos teisme pareiškė V. Tokeris. Jis – svarbus liudytojas „Pravieniškių mafijos“ byloje, ikiteisminio tyrimo metu ir jam buvo pareikšti įtarimai dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje. Tačiau vėliau jie buvo panaikinti, nes buvęs nuteistasis sutiko bendradarbiauti su teisėsauga – pareigūnams padėjo atskleisti įkalinimo įstaigoje nuteistųjų galimai padarytus nusikaltimus.

Garsių Kauno medikų sūnus į Pravieniškių pataisos namus pateko dar 2005 m. ir iš karto buvo įkalintas vadinamajame Kauno „bachūrų“ sektoriuje, nors, kaip pats sakė, niekada nepriklausė organizuotoms grupuotėms.

„Mane administracija ten paskyrė gyventi, niekam už tai nemokėjau“. – aiškino jis.

Tačiau, kaip išsiaiškino pareigūnai, į laisvėje buvusio V. Tokerio draugo atidarytą banko sąskaitą buvo pervedamos didelės sumos pinigų – pavedimus atlikdavo naujai į zoną atvykusių nuteistųjų artimieji, už įkalintuosius mokėję vadinamąjį mokestį į „obščiaką“, taip pat buvo pervedami pinigai už V. Tokerio zonoje parduotus mobiliojo ryšio telefonus, kuriuos jam padėdavo įnešti ir čia dirbantys pareigūnai. V. Tokerio draugo sąskaita pasinaudojo ir vienas „Pravieniškių mafijos“ lyderių Artūras Račkelis – įtariama, kad jam buvo pervedami iš nusikalstamų veikų gauti pinigai.

„A. Račkelis manimi pasitikėjo“, – sakė 12 metų laisvės atėmimo bausme nuteistas, bet jau į laisvę išėjęs V. Tokeris.

Vyras neslepia, kad pataisos namuose galiojančioms nerašytoms taisyklėms paklūsta visi nuteistieji – ir net nesvarbu, kuriame lokaliniame sektoriuje jie atlieka bausmę ar kuriai nuteistųjų kastai priklauso.

„Administracija tai žinojo, neįmanoma to nežinoti, – sakė jis. – Bet pareigūnams tai yra patogu, nes nuteistieji palaiko tvarką. Tokios taisyklės visais laikais galiojo – net skelbimų lentoje būdavo parašyta, koks nuteistasis yra budintis ar atsakingas už kitus kalinius.“

Valdžia – „kamoros“ gyventojų rankose

Į pataisos namus V. Tokeris pateko tuomet, kai vadinamajam „bachūrų“ sektoriui vadovavo ir aukščiausio rango nusikaltėlių patalpose, pavadintose „kamora“, gyveno su Kauno „Agurkinių“ grupuote siejami Vidmantas Grigaliūnas, pravarde Vidma, ir Deimantas Bugavičius, kurį nuteistieji vadindavo tiesiog Deima. Jis – skandalingai pagarsėjusios „pupytės“ Vitos Jakutienės mylimasis, 2015 m. pabaigoje nušautas Kaune.

Pasak buvusio nuteistojo, jie „kamoroje“ apsigyveno perėmę valdžią iš kitų „bachūrų“: „Dabar tiksliai neprisimenu, bet kai buvau įkalintas, jie jau gyveno „kamoroje“, nes prieš tai kiti lyderiai buvo sumušti.“

Sumušti „vierchus“ ir perimti valdžią – pats lengviausias būdas, tačiau tam gali ryžtis tik daugelio nuteistųjų palaikymą turintys nusikaltėliai. Taip ir buvo, kai iš V. Grigaliūno ir D. Bugavičiaus buvo perimta „kamora“ – kai pastarasis su kitais nuteistaisiais buvo išėjęs apsipirkti į parduotuvę, į V. Grigaliūno gyvenamąsias patalpas įsiveržė grupė nuteistųjų ir šį taip sužalojo, kad teko išvežti į ligoninę.

„Girdėjau, kad šiame užpuolime dalyvavo apie dešimt žmonių, visi jie palaikė A. Kupčiūną“, – sakė liudytojas.

A. Kupčiūnas neseniai buvo atvykęs į Pravieniškes atlikti jam teismo skirtos bausmės ir jau nuo pirmos dienos bandė įsitvirtinti kaip lyderis. Kadangi su „agurkiniais“ susijęs V. Grigaliūnas buvo išvežtas į ligoninę, pagal nerašytas taisykles turėjo būti išrinkta nauja valdžia.

„Daugelio nuteistųjų prašymu tuomet į „kamorą“ nuėjo gyventi Ruslanas Laško (jis taip pat atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės), Andrius Obelienius ir Aidas Kupčiūnas, – pasakojo V. Tokeris. – Tuo metu daugelis palaikė R. Laško, nes jis su visais rasdavo bendrą kalbą, daug kas tikėjo, jog jis įves tvarką ir nebus įvairiausių muštynių. Nes kai vadovavo V. Grigaliūnas ir D. Bugavičius, daug kas buvo nepatenkinti, kad daug buvo sumuštų nuteistųjų“.

Nors „kamorai“ ėmė vadovauti R. Laško, realiai valdžia priklausė kartu gyvenančiam A. Kupčiūnui. Šiuos taip pat pasikėsinta „nuversti“ – vyrai naktį buvo užpulti ir sumušti, galią zonoje demonstravęs A. Kupčiūnas dėl patirtų sužalojimų buvo išvežtas į gydymo įstaigą.

Bet „kamoroje“ valdžia nepasikeitė – tik oficialiai pasitraukė R. Laško, kuris esą nenorėjo veltis į kitų nusteistųjų daromus nusikaltimus. „A. Kupčiūnas liko toje pačioje „kamoroje“ ir toliau pataisos namuose rodė savo įtaką, o apie keturiasdešimt nuteistųjų buvo nepatenkinti, kad nepasikeitė „vierchai“ – visi laukė, kada įvyks muštynės“, – pasakojo su teisėsauga bendradarbiaujantis liudytojas.

Paryčiais – kruvina egzekucija

Jo teigimu, „kamora“ užbėgo įvykiams už akių – vieną naktį savo brigadoje buvo užpulti ir sumušti trys nuteistieji: Mantvydas Janulis, Mindaugas Murauskas ir Kęstutis Vosylius. Jie palaikė „portugalus“ – nuteistuosius iš Vilniaus regiono.

„Miegojau, kai koridoriuje išgirdau triukšmą, o pakėlęs galvą pamačiau, kaip atsidarė durys ir įėjo gal penki ar septyni nuteistieji, – pasakojo V. Tokeris. – Jie M. Januliui, K. Vosyliui ir M. Murauskui surišo rankas, lipnia juosta apvyniojo akis ir ėmė mušti. Nemačiau, nes buvau nusisukęs, tačiau girdėjau smūgius, aimanas iš skausmo, mačiau, kaip M. Murauskas gulėjo prie kolonos – jis buvo patrauktas nuo tų kitų dviejų mušamų, jis beveik nebuvo mušamas. Kažkuriuo metu A. Račkelis sušuko: „Kam mušat į galvą?“ O tada kažkas atnešė vandens ir užpylė M. Januliui ant galvos – jis ėmė gargaliuoti, nes prieš tai buvo praradęs sąmonę. Jau baigus mušti K. Vosyliui į išangę buvo įkišta morka – didelė, ne mažiau kaip 25 cm, supratau, kad ji iš anksto buvo paruošta. Nežinau, kas ją įkišo, prisimenu, kaip girdėjau, kaip kažkas sakė, kad tu kišk, suprantu, nemalonus dalykas ir niekas to nenorėjo daryti, tačiau paskui, pamenu, A. Račkelis šią morką įspyrė, kad ji būtų kuo giliau išangėje.“

Po egzekucijos iš lovų buvo pakelti tame pačiame būryje gyvenę nuteistieji, tarp jų ir V. Tokeris, kuriems A. Račkelis nurodė K. Vosylių nunešti prie vadinamojo „gaidyno“ (brigados, kurioje gyveno nuskriaustieji), o M. Janulį – pas medikus.

„A. Račkelis buvo brigados atsakingasis, turėjome vykdyti jo nurodymus, bet nešdamas M. Janulį pas medikus galvojau, kad jam padėsiu“, – sakė V. Tokeris.

V. Tokeris tikino, kad M. Janulis ir K. Vosylius buvo užpulti ir sumušti dėl to, kad „elgėsi neadekvačiai ir kišosi visur“, be to, K. Vosylius yra buvęs apsaugininkas, todėl išvis negalėjo gyventi su „bachūrais“, tuo metu M. Murauskas nukentėjo tik dėl to, jog su jais bendravo.

Praėjus maždaug metams po šio nuteistųjų sumušimo V. Tokeris buvo išleistas į laisvę – tuo metu Palangos reabilitacijos ligoninėje mirė sunkias traumas patyręs M. Janulis.

Už tai, kad buvo nužudytas pataisos namuose, M. Janulio šeimai Lietuvos valstybė privalėjo išmokėti tūkstantinę kompensaciją.

Pareigūnas galėjo atnešti ir narkotikų

Pasakodamas apie gyvenimą Pravieniškių pataisos namuose V. Tokeris pažymėjo, kad čia nuolat buvo prekiaujama narkotikais.

„Už jų patekimą į zoną buvo atsakinga „kamora“ – pagal nerašytas taisykles be čia gyvenančių „vierchų“ leidimo niekas iš laisvės negalėjo gauti narkotikų, nes kitaip būtų sumušti arba pažeminti iki žemesnių kastų, – sakė liudytojas. – Tokios taisyklės visada galiojo ir buvo privalu jų laikytis. Narkotikais prekiavo „barygos“, pas kuriuos nuteistieji galėjo nueiti ir paprašyti, o paskui už gautas dozes turėdavo pervesti pinigus į nurodytas sąskaitas.“

V. Tokeris narkotinių medžiagų nevartojo, tačiau zonoje užsiimdavo mobiliojo ryšio telefonų prekyba – jų laisvėje jam parūpindavo draugas, kuris vėliau juos perduodavo kitam bičiuliui, o šis – savo pažįstamam pareigūnui, dirbančiam Pravieniškių pataisos namuose.

„Jis turėjo galimybę prasinešti, vieno telefono įnešimas tuo metu kainavo 130-150 litų“, – V. Tokeris prisipažino, kad jeigu būtų norėjęs, iš laisvės jam esą būtų įnešta ir narkotinių ar psichotropinių medžiagų.

O narkotikais, anot jo, buvo prekiaujama visuose sektoriuose ir tai puikiai žinojo įkalinimo įstaigoje dirbantys pareigūnai – nuteistieji net apsvaigę nebijodavo eiti „atsižymėti“.

Baudžiamosios atsakomybės išvengęs V. Tokeris prisipažino, kad kontroliavo savo būrio „obščiaką“ – bendrą kasą, į kurią naujai atvykę nuteistieji pervesdavo „nario mokestį“. Už šiuos pinigus nuteistieji ne tik remontuodavosi savo gyvenamąsias patalpas, bet ir švęsdavo įvairias šventes.

Negalėjo nepritarti nerašytoms taisyklėms

„Visą laiką buvau „bachūrų“ kastoje, jokių darbų nedirbau, pripažinau kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles ir jų laikiausi – žinojau kad įkalinimo įstaigoje daromi nusikaltimai, kuriuos dažniausiai organizuodavo „vierchai“, esantys „kamoroje“, tačiau apie juos niekam nepranešdavau, [ats visada dalyvaudavau vadinamosiose „schodkėse“, kuriose būdavo sprendžiami įvairūs klausimai, – sakė V. Tokeris. – „Bachūrų“ valdomame sektoriuje gyvenantis nuteistasis negalėjo nepritarti nerašytoms taisyklėms, nes kitaip jam grėsė pažeminimas arba susidorojimas.“

Visą V. Tokerio pasakojimą apie nerašytas zonos taisykles, kaip iš narkotikų buvo gaunamas įspūdingas pelnas ir kaip Kauno organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausę nusikaltėliai vadovavo pataisos namams, skaitykite knygoje „Pravieniškių mafija“ – ją galima įsigyti knygynuose, prekybos centruose ir internetu.

„Pravieniškių mafija“ – daugiau kaip šešerius metus pataisos namuose veikęs itin pavojingas nusikalstamas susivienijimas, kurį sudarė teisėsaugai gerai žinomi organizuotoms nusikalstamoms grupuotėms priklausantys asmenys. Pagal kriminalinio pasaulio subkultūros elgesio taisykles gyvenantys grupuotės nariai zonoje perėmė valdžią – jiems pakluso ne tik kiti kaliniai, bet ir pataisos namų darbuotojai.

Knygoje pateikiamos iki šiol niekur neskelbtos garsių kalinių išpažintys – šie prabilo ne tik apie tai, kaip jų gyvenimą paveikė „Pravieniškių mafijos“ skandalas, bet ir atskleidė, kodėl įvykdė baisius nusikaltimus, dėl kurių yra įkalinti. Apie tai, ką patiria prižiūrėdami pavojingus nusikaltėlius, pasakojo ir pataisos namų darbuotojai, kurie dėl to sulaukė nemalonumų.

„Pravieniškių mafijoje“ taip pat publikuojamos istorijos apie pramogų pasaulio atstoves ir jų mylimuosius, kurie dėl valdžios zonoje net buvo pasiryžę įvykdyti pačius sunkiausius nusikaltimus, o pataisos namų vadovybė pavojingų nusikaltėlių daromus nusikaltimus dangstė – tuo metu, kai buvo terorizuojami ir net žudomi nuteistieji, netvarka įkalinimo įstaigoje buvo slepiama prisidengiant vienu itin garsiu televizijos dainų projektu.

Apie „Pravieniškių mafiją“ taip pat yra sukurtas dokumentinis filmas.