Socialinių tinklų grupėse, kur žmonės domisi darbo rinkos aktualijomis, galima pamatyti ir asmenų, kurie teiraujasi, kokiais atvejais neprivaloma atidirbti už savivaldybės skiriamą socialinę paramą.
„Gėda, kad pamatys buvę mokytojai, jog dabar šluoju gatves“, – rašė vienas iš grupės sekėjų. Nors ir kiti vaikiną bandė guosti, kad tai daryti nėra gėdinga, o bet koks darbas žmogų puošia, bet tai jo neįtikino.
Šia sistema suabejojo ir SADM, kuri rugpjūčio 3 d. vėl svarstė klausimą, ar reikia ją tobulinti, bet kaip „Delfi“ sakė ekonomistas Romas Lazutka, tai jau daroma kone dešimtmeti, bet visada nugali neprofesionalumas.
Adomavičienė: už darbą žmogus turi gauti atlyginimą
Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė (NSMOT) Aistė Adomavičienė pateikė pagrindinius argumentus, kodėl nevyriausybinės organizacijos ragina pagaliau atsisakyti šios sistemos.
„Mes vienareikšmiškai manome, kad ši priemonė nepadeda. Taip, kaip dabar yra organizuojama, tai tėra aplinkos tvarkymo darbai, bet niekaip nėra stengiamasi tų žmonių integruoti į darbo rinką, pritaikyti pagal jų jau turimas kvalifikaciją darbus arba gilintis į jų gebėjimus dirbti tam tikrą darbą“, – teigė ji.
Pasak direktorės, tai yra nuolatinio pobūdžio darbai kaip aplinkos tvarkymas, gatvių šlavimas, sniego kasimas, ravėjimas ir pan.
„Taigi, tai yra nuolatinio pobūdžio darbai, o už darbą žmogus turi gauti atlyginimą. Jeigu tai yra parama, tai yra parama, o atlyginimas už darbą yra visai kita sistema. Dabar viskas vyksta taip, kad nepaisant to, kad apraše tai visuomenei naudinga veikla, bet turinys yra darbinis“, – sakė ji.
Pasak A. Adomavičienės, tai nėra nei mokymai, nei savanorystė, nei laisvalaikio praleidimo būdas.
„Tiesiog yra veikla, kuri yra labai panaši į darbo santykius, bet jie neįforminti. Todėl mes ir sakome, kad tai tėra mokesčių vengimas savivaldybėse ir moderni vergystė. Ar tai žmonėms padeda? Tikrai nepadeda tiek, kiek turėtų padėti pats tas įtraukimas į visuomenei naudingas veiklas.“
Jos įsitikinimu, pirmiausia turėtų būti aiškinamasi individualūs tų žmonių poreikiai ir gebėjimai, ką jie galėtų dirbti.
„Turi būti teikiamos paslaugos, 30 savivaldybių veikia atvejo vadybos modelis, tai ten per metus įtraukiama tik 100 paramos gavėjų, tai tikrai nėra dideli skaičiai, ir tokia pagalba labiau padėtų žmonėms integruotis į visuomenę ir darbo rinką.“
A. Adomavičienė taip pat nurodė, kad patys žmonės supranta, jog jie yra išnaudojami ir kad tai yra darbo santykiai, mat dirba šluodami arba klodami trinkeles, bet negauna nei užmokesčio, nei kaupiasi stažas, nei numatytos kitos socialinės garantijos.
„Jie puikiai suvokia, kad dirbant 40 val. per mėnesį, tas jų stažas niekur nesikaupia.“
Sinkevičius: nuo ryto iki vakaro dirbti neprašo
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Mindaugas Sinkevičius neslepia, kad girdi nevyriausybinių organizacijų nuomonę, kad tai neva yra baudžiava arba lažas ir jie verčia neva žmonės atidirbti.
„Girdime, kad jeigu yra darbas, vadinasi, iš to darbo kyla darbo santykiai ir reikia už tai atitinkamai mokėti. Visko mes girdime, bet, kita vertus, žinome, kokia yra praktiškai egzistuojanti sistema. <...>. Visų pirma, turime suprasti su kuo mes susiduriame.
Mes susiduriame su tuo, kad tie Lietuvos piliečiai dažniausiai yra ilgalaikiai bedarbiai, kitaip tariant, jie nėra Užimtumo tarnybos (UŽT) nedarbo išmokos gavėjai ir jau yra pro tą sistemą praėję ir nebėra tarnyboje registruoti.“
M. Sinkevičius nenorėjo suabsoliutinti, bet paminėjo, kad socialinės paramos gavėjai neretai turi žalingų įpročių ir paprastai yra įnikę į alkoholio vartojimą.
„Taip, yra išimčių, bet aš kalbu apie vidurkį arba statistinį tokį pilietį. Taigi, gaudami socialinę pašalpą, jie yra kviečiami, telkiami visuomenei naudingui darbui arba veiklai. Dažniausiai jie yra pasitelkiami darbui seniūnijose, pavyzdžiui, šluoti lapus rudenį kapinėse, kasti sniegą nuo bendro naudojimo takelių arba skverų, rinkti šiukšles ir pan.“
Jo teigimu, tai yra smulkūs, nedideli darbai, o atidirbti tereikia per mėnesį keliasdešimt valandų. Taip pat pridūrė, kad nuo ryto iki vakaro niekas neprašo kiekvieną dieną dirbti.
„Tai yra keliasdešimt valandų ir pagalba seniūnijoms. Vis tiek kažkam tuos darbus dirbti reikia. Tai visuomenei nekainuoja papildomų kaštų, kuriuos ji sumokėtų, jeigu būtų samdomi papildomi darbuotojai. O šiems žmonėms tai yra proga jaustis naudingais, proga susiformuoti tam tikrus ir darbo įgūdžius“, – įsitikinęs Jonavos r. meras.
Jis pabrėžė, kad didžioji dalis tokios paramos prašytojų jau yra atpratę nuo ėjimo į darbą, todėl tai yra jiems papildoma paskata.
„Jie dažniausiai atsikelia, niekur eiti nereikia, jokių reikalų nėra, vadinasi, gali švęsti gyvenimą. Todėl ta sistema yra šiek tiek ir auklėjamojo pobūdžio. Suprantu, kad į ją papuola žmonės ir su išsilavinimu, ir kompetentingi galbūt dėl kažkokių fizinių aplinkybių, tuomet jiems gal tai orumo kažkoks klausimas. <...> Aš tai suprantu, bet mes ne apie išimtis kalbame, o apie statistinius paramos gavėjus, todėl norime juos įveiklinti.“
Tuo pačiu LSA prezidentas nurodė, kad bijo ir dar vieno dalyko, jeigu būtų panaikinta ši sistema.
„Galime nevynioti į vatą, kad dabartinė sistema, kai gauni pašalpą, bet tuo pačiu iš tavęs valstybė pareikalauja atidirbti arba prisidėti ir būti naudingam visuomenei, atgraso dalį piliečių, kurie atitiktų kriterijus gauti pašalpą. Vis dėlto dažniausiai jie turi nelegalių, neteisėtų arba „pilkųjų“ pajamų, todėl neapeliuoja į pašalpos gavimą, nes žino, kad reiks eiti ir kažką daryti, o tai trukdytų jų kitai veiklai.“
Vadina sovietiniu palikimu
Ekonomistas R. Lazutka vis dėlto ironiškai žiūri į pasakymą „atidirbimas už pašalpą“, nes, pažymėjo jis, dirbantys žmonės gauna algą.
„Reikėtų tuos pinigus vadinti tiesiog alga, o kad žmonės ją galėtų gauti, juos reikia įdarbinti pagal darbo kodeksą. Tai yra tiek elementaru, tad nėra ką ir svarstyti. Kaip galima „atidirbti“ už pašalpą? Tai gal ir už pensiją, už vaiko pinigus, už pasigydymą poliklinikoje „atidirbti“?“, – retoriškai klausė jis.
Ekonomisto nuomone, galbūt šis modelis buvo nemokšiškai nukopijuotas nuo Vakarų, bet ten žmonės įtraukiami į tokias veiklas, kur siekiama ne darbo rezultato, o jų gyvenimo pasikeitimo.
„Lietuvoje gajus įsitikinimas, kad „pašalpinius“ reikia prispausti, kad jie tinginiai ir kodėl kiti turi savo mokesčiais finansuoti jiems išmokas. Tokia nuomonė yra gana paplitusi, tiesiog neprofesionali, todėl gaila, kad valstybės institucijos ir savivalda ją palaiko.“
R. Lazutka paaiškino, kad savivaldai tokią teisę suteikia įstatymai, todėl tai turi būti Seimo sprendimas.
„Kadangi visuomenė tokią sistemą palaiko, tai ir politikai palaiko. Taip jie irgi žiūrį į tą situaciją neprofesionaliai. Jeigu tai būtų tam tikra integracija, kai pasako, kad jie yra kokie nors girtuokliai, tinginiai, ar pan., tuomet reikėtų ir kelti kažkokį tikslą.
Jeigu tas žmogus įtraukiamas į kažkokią veiklą, ar lapų grėbimą, ar sniego kasimą, tuomet reikia fiksuoti kas keičiasi. Pavyzdžiui, ar jo vertybės, ar elgesys, ar santykiai su aplinkiniais, su bendruomene ar visuomene. Kai kur tai yra daroma, bet tai nieko neturi panašaus su Lietuvoje galiojančia sistema.“
Jis paaiškino, kad terminas „visuomenei naudingi darbai“ yra sovietmečio terminas, kai visus varydavo į vadinamas visuomenines talkas ir už tai nieko nemokėdavo.
„Visa veikla, už kurią yra mokama, yra visuomenei naudinga, nes algos mokėjimas yra pripažinimas, kad žmogus sukuria kažkokią paslaugą, kuri yra naudinga vartotojams. Šiuo atveju yra sovietinis terminas, iš to išaugsime, bet gaila reikia kovoti dešimtmečius“, – sakė R. Lazutka.
Ekonomistas taip pat sakė, kad nėra svarbu, kaip visuomenė vertina išmokos gavėjus, bet yra sistema, kaip nemokėti pašalpos.
„Jeigu darbingi žmonės atsisakė darbo pasiūlymų ar kursų persikvalifikuoti UŽT, tuomet savivaldybės mato, kad jie yra neregistruoti bedarbiai ir gali jiems socialinės paramos nemokėti. Tai yra elementaru ir viskas įstatymu sutvarkyta.
Bet paskui prasideda tokios išimtys, kai kiti įstatymai leidžia pasitelkti tuos žmones vadinamiems visuomenei naudingiems darbams ir už juos nemokama alga, o sakoma, kad jie turi „atidirbti“ už gaunamą pašalpą. Tiesiog tai yra kreivų veidrodžių karalystė.“
Jis taip pat tikino, kad alkoholikai pagal Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) apibrėžimą yra ligoniai, todėl jų marinti badu atėmus pašalpas irgi nesiūlytų.
R. Lazutka apibendrino, kad savivaldybėms tokia sistema yra labai naudinga, mat nereikia mokėti mokesčių ir, pavyzdžiui, už 1000 eurų gali pasamdyti 10 bedarbių.
„Jeigu jos turėtų samdyti žmones, tuomet už tokius pinigus nepavyktų gauti tiek darbuotojų, nes reikėtų atseikėti dalį ir mokesčiams“, – teigė jis.
Dalis tampa pigia ir neapmokestinama darbo jėga
SADM atstovas Tomas Kavaliauskas komentavo, kad visuomenei naudingas darbas skirtas asmenų įtraukimo į darbo rinką skatinimui, kelti pasitikėjimą savimi, tapti visaverčiu visuomenės nariu.
„Iš pat pradžių galvota, kad pašalpų gavėjai galėtų savanoriškai talkinti soc. įstaigose, nevyriausybinėse organizacijose ir kt. Tačiau faktiškai apie 80 proc.- 90 proc. visuomenei naudingo darbo, tai – aplinkos tvarkymo darbai, kuriems asmenis pasitelkia savivaldybės.
Tokie darbai nėra blogai savaime (jei tikslas grąžinti asmenis į visuomenę), deja, apie 90 proc. visuomenei naudingus darbus atliekančių asmenų per metus taip ir nepradeda dirbti. Toliau gauna pašalpas. Dalis tampa tik pigia ir neapmokestinama darbo jėga aplinkai tvarkyti“, – ministerijos nuogąstavimus išsakė jis.
Taip pat pranešė, kad ministerijos noras, jog šie žmonės, kurie faktiškai dirba, ir teisiškai būtų įforminti kaip dirbantys.
„Būtu sudarytos darbo sutartys, jie gautų darbo užmokestį (kad ir minimalų ar dalį jo, jei dirba ne viską laiką), atitinkamai mokėtų mokesčius Sodrai ir GPM, kauptų darbo stažą, patirtį. Paprasčiausiai, kad nebebūtų pašalpų gavėjais.
Bet SADM ministrė Monika Navickienė girdi ir savivaldybių nuogąstavimus. Ji buvo susitikusi su Savivaldybių asociacijos prezidentu Mindaugu Sinkevičiumi ir planuojama toliau kartu ieškoti sprendimų“, – informavo jis.
T. Kavaliauskas nurodė ir pagrindinius būdus, kaip ilgalaikiai bedarbiai turėtų būtų vėl grąžinami į darbo rinką. Jo teigimu, piniginę socialinę paramą gaunantys asmenys turėtų būti aktyviau įtraukiami į užimtumo rėmimo programas, kurių metu būtų sprendžiamos pamatinės nedarbo problemos: -gydomos nepriklausomybės; -organizuojamas pavėžėjimas, jei reikia; -konsultuojama skolų grąžinimo/išdėstymo klausimais; -organizuojamos priežiūros paslaugos, kai asmuo nedirba, nes turi prižiūrėti šeimos narius ir kt.
„Svarbiausiais tikslas, kad žmonės pradėtų dirbti, o ne liktų pašalpų gavėjais.“
T. Kavaliauskas pateikė skaičius, kad 2020 m. vidutiniškai per mėnesį socialinę pašalpą gavo per 56 tūkst. asmenų, iš jų Visuomenei naudingus darbus atlikti vidutiniškai per mėnesį savivaldybės pasitelkė beveik 13 tūkst., t. y. beveik 23 proc., socialinės pašalpos gavėjų.
„2020 m. daugiausia socialinės pašalpos gavėjų visuomeniniams darbams pasitelkta: Rokiškio r. savivaldybėje (apie 59,5 proc.), Elektrėnų savivaldybėje (apie 54,4 proc.), Molėtų r. savivaldybėje (apie 50,2 proc.), Prienų r. savivaldybėje (apie 49,7 proc.). Mažiausiai Vilniaus m. savivaldybėje (apie 0,1 proc.), Palangos m. savivaldybėje (1,7 proc.), Panevėžio m. savivaldybėje (apie 3 proc.)“.