„Kita vertus, musulmonų populiacija sudaro trečdalį buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų. Tai potencialas ir priežastis, kodėl vienas iš Rusijos valdžios ideologų Aleksandras Duginas mėgina šiuos du elementus – islamą ir stačiatikybę – derinti. Antraip anksčiau ar vėliau laukia konfrontacija.
Kol kas tai atrodo labai dirbtinės pastangos, o galbūt ir klystu – nežinau, kiek šis procesas pažengęs. Bet tai pavojinga, nes sėkmės atveju pasauliui būtų pristatytas visiškai naujas dalykas – stačiatikybės ir islamo mišinys“, – priduria ekspertas.
– Kokį vaidmenį religija vaidina Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste? Kaip per Ortodoksų bažnyčią veikia Kremlius, kokie Maskvos ir Kijevo patriarchatų santykiai?
– Religijos požiūriu Ukraina yra unikali šalis, nes Kijevo stačiatikių patriarchatas yra nepripažintas. Maskvos patriarchas Kirilas nori Ukrainoje įgyti dar daugiau įtakos dėl paprastos priežasties: jį domina pinigai.
Aukos, surenkamos iš tikinčiųjų Ukrainoje, sudaro didžiąją dalį Maskvos patriarchato įplaukų, didesnę nei iš Rusijos tikinčiųjų. Taip pat ir Kijevo patriarchato valdomas turtas – žemės ir kita. Taigi, Kijevo bažnyčia Maskvai turi strateginės reikšmės.
Tai Vladimiro Putino pretenzijų ir jo noro kontroliuoti Ukrainą naratyvo dalis. Rusija be šios dvasinės metafizikos dalies yra neišsipildžiusi religine prasme. Putinas tai žino, tai svarbu ir jam, ir patriarchui Kirilui.
Taigi, turime Ukrainos patriarchatą, kuris formaliai nepripažintas Konstantinopolio, turime Ukrainos katalikų bažnyčią, bet ji maža ir nereikšminga, ir turime Maskvos patriarchatą.
Ir dabar Kijevui būtų auksinis momentas gauti pripažinimą iš Konstantinopolio (Stambulo) patriarcho Baltramiejaus I. Tačiau rusai, taip pat ir jiems padedantys graikai bei serbai, manau, blokuoja šį procesą. Ukrainos politikai taip pat nepakankamai stumia šį klausimą.
Iš Ukrainos ateina informacijos, kad netgi kai kurios Maskvos patriarchato cerkvės norėtų prisijungti prie Kijevo patriarchato. Tai galėtų labai padėti jiems siekti pripažinimo ir patiems ukrainiečiams geriau suprasti, kad jiems reikia restruktūrizuoti savo patriarchatą.
Ukrainos patriarchatas taip pat galėtų turėti nacionalinės svarbos Ukrainai, jei atsikratytų Maskvos patriarchato įtakos. Patriarchas Kirilas buvo labai aktyvus dar prieš porą metų iki Maidano: jis porą kartų lankėsi Ukrainoje, buvo pakviestas tuometinio prezidento Viktoro Janukovyčiaus, greičiausiai tyrinėjo nuotaikas „Novorosijos“ koncepcijai ir Ukrainos pritraukimo prie Rusijos galimybes. Bet įdomiausia, kad dabar jis nesireiškia, nepamenu, kad pastaraisiais mėnesiais būtų daręs kokių pareiškimų apie įvykius Ukrainoje: manau, kad jis suinteresuotas išlaikyti ukrainiečių palankumą. Jei garsiai palaikytų Putiną, tai būtų labai neigiamai sutikta ukrainiečių, todėl dabar nustojo aktyviai reikštis propagandos fronte.
Ortodoksų kortą naudojo ir serbai, Slobodanas Miloševičius: jie sakė, kad gina Europos krikščionybę nuo musulmonų Balkanų kare ir ypač Bosnijoje. Vienas serbų pareigūnas Prištinoje man sakė, kad jie neva esantys pirmosiose fronto linijose krikščionybės gynime nuo islamo teroristų.
Ukrainoje taip pat yra islamiškas komponentas – Krymo totoriai. Atrodo, kad Kremlius nesugeba su jais susitvarkyti ir greitai gali pasigauti šią retoriką: neva totorių teroristai grasina sistemai. Totorių bendruomenė yra itin atidžiai stebima Maskvos, jų neįleidžia atgal į Krymą, neįleidžia į mečetes, juos tiesiog persekioja.
– Kaip tuomet V. Putinas suderintų du skirtingus naratyvus apie musulmonus – neva ir totorių teroristus, ir musulmonus Čečėnijoje, kuriuos dabar remia?
– Tai taip pat įdomi istorija. Aleksandro Dugino „Eurazijos“ koncepcija yra fundamentalaus islamo elementų ir stačiatikybės kombinacija. Ji iš esmės kalba apie bendrų „sveikų“ fundamentalaus islamo ir stačiatikių vertybių supriešinimą su supuvusia „gėjų Europa“.
Nežinau, kiek visas procesas pažengęs, tačiau stebėdamas milžinišką demonstraciją Grozne po Paryžiaus įvykių, surengtą Achmado Kadyrovo ir jo rėmėjų, manau, kad tai tikra grėsmė Europai.
Grįžtant prie totorių – labai paprasta suorganizuoti provokacijų, infiltruoti į jų bendruomenę savo agentų ir surengti teroro išpuolį, o po to per Maskvos propagandos priemones pateikti tai kaip Krymo totorių darbą. Tai labai palengvintų V. Putinui visus reikalus, tuomet jis galėtų, kaip Josifas Stalinas, išvalyti Krymo pusiasalį nuo totorių.
Nuo pat pradžios Putinas stengėsi pelnyti Krymo totorių palankumą, netgi kvietė jų lyderius į Maskvą, mėgino pasiūlyti panašų statusą, kokį A. Kadyrovas turi Čečėnijoje, tačiau tai nesuveikė ir panašu, kad Krymo totoriai pasirinko lojalumą Kijevui.
– Kokias ambicijas puoselėja A. Kadyrovas? Ar jis lojalus V. Putinui? Panašu, kad jis turi ambicijų tapti visų Rusijos musulmonų lyderiu.
– Šito mes nežinome, tačiau nemanau, kad V. Putinas galėtų labai pasitikėti šio regiono musulmonais – Čečėnijos, Ingušijos, Tatarstano. Musulmonų populiacija sudaro trečdalį buvusios Sovietų Sąjungos gyventojų. Tai potencialas ir tai priežastis, kodėl A. Duginas mėgina šiuos du elementus (islamą ir stačiatikybę) derinti, nes jų nederinant anksčiau ar vėliau laukia konfrontacija. Tačiau tai atrodo labai dirbtinės pastangos, o galbūt ir klystu – nežinau, kiek šis procesas pažengęs. Tai pavojinga, nes sėkmės atveju pristatytų pasauliui visiškai naują dalyką – stačiatikybės ir islamo mišinį.
– Grįžkime prie patriarcho Kirilo ir V. Putino režimo santykių. Kodėl Ortodoksų bažnyčia taip bendradarbiauja su V. Putinu, juk ji labai nukentėjo sovietų valdymo metu, o pats V. Putinas atėjęs iš KGB.
– Paskutinėje Sovietų Sąjungos fazėje, kai komunizmas jau žlugo, KGB ir komunistai buvo suinteresuoti integruoti, infiltruoti ir valdyti ortodoksų bažnyčią. Yra žinoma, kad aukščiausio rango dvasininkai buvo KGB informatoriai. Ir akivaizdu, kad tarp Maskvos patriarcho Kirilo ir V. Putino yra tiesioginis ryšys. Koncepcija, kuriai jie abi pritaria – valstybės ideologijoje ortodoksų bažnyčia užima labai svarbią vietą. Be šio lydinio V. Putinui būtų buvę neįmanoma nuveikti tiek, kiek jis nuveikė per pastaruosius porą metų.
– Tačiau V. Putino režimas stokoja pagarbos žmogui apskritai, o tai turėtų būti krikščionybės pagrindas. Kodėl tuomet V. Putino režimas priimtinas stačiatikių bažnyčiai?
– Manau, kad Putinui tai – tiesiog instrumentas galiai išlaikyti, be to, dabar jis pateikia save kaip tikintįjį. Štai Kremliaus reakcija į „Pussy Riot“ akciją cerkvėje buvo neadekvati. Režimas griežtai baudė tas merginas, nes jos tyčiojosi iš galingo instrumento, kuris šiuo metu šventas ir būtinas V. Putinui visuomenei cementuoti. Tačiau musulmonų komponentas irgi labai svarbus – jie kažkaip turi sugalvoti, kaip juos įtraukti, jei nori išlaikyti vientisą Rusijos federaciją.
Labai įdomi situacija: V. Putino „Eurazijos“ metafizikoje dabar įžvelgiu nemažai desperacijos. Ir manau, kad A. Kadyrovas ir čečėnai, pajutę, kad V. Putinas susilpnėjo, nepalaikys jo. Jie laukia momento, jie gali paskelbti apie Kaukazo Emyrato įsteigimą arba kažką panašaus. Netrukus Rusijoje matysime daug keistų procesų.
Šiuo metu Rusija sprendžia didelį iššūkį, kuris - beveik neįmanoma misija: kaip suderinti šias dvi religijas ir kaip išlaikyti Rusiją nesuskilusią. Tai ir buvo priežastis, kodėl A. Duginas sukūrė tą „Eurazijos“ koncepciją. Vis dėlto, tai ne vertybėmis pagrįsta koncepcija, kaip gali pasirodyti, tai – ciniškas instrumentas galiai išlaikyti.