Anot jos, Lietuvoje valstybinės institucijos kol kas nedaug dėmesio skiria vaikų dingimo problemai. Tačiau Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjas Ramūnas Matonis nesutinka su tokiu požiūriu ir teigia, kad policijai pavyksta surasti per 90 proc. dingusių vaikų.
Problemai Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio
Gegužės 25-ąją minima Tarptautinė dingusių vaikų diena. Jos tikslas – ne tik užjausti tuos, kurių vaikai dingo be žinios, bet ir skatinti ieškoti būdų, kaip užkirsti kelią šioms nelaimėms. „Gelbėkit vaikus“ vadovė R. Dičpetrienė tikina pasigendanti informacijos apie priemones, kurių imamasi ieškant be žinios dingusių vaikų, ir mano, kad šiai problemai Lietuvoje kol kas skiriama per mažai dėmesio.
„Paplitusi nuomonė, kad tai liečia tik tam tikrus vaikus, bet ne mūsų vaikus. Mano supratimu, per mažai kalbama ir visuomenė per mažai informuojama apie tai, kaip ir kodėl dingsta vaikai bei į kokias pinkles jie gali pakliūti“, – teigia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė.
Pasak jos, Europos sąjungoje (ES) kasmet dingsta maždaug 250 tūkst. vaikų, o Lietuvos statistika nėra tiksli, tačiau skaičiuojama, kad per metus šalyje dingsta daugiau nei tūkstantis žmonių. Maždaug pusė jų – nepilnamečiai. Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ vadovė teigia, kad kitose ES šalyse visuomenė geriau informuojama apie vaikų dingimo atvejus.
„Pavyzdžiui, jei Briuselyje dingsta vaikas, netgi taksistai gauna pranešimą, kad dingo toks ir toks, taip ir taip apsirengęs vaikas. Iškart įtraukiama daug organizacijų – nuo taksi iki policijos bei socialinių darbuotojų – kad būtų dedamos visos pastangos kuo greičiau išgelbėti vaiką, – sako R. Dičpetrienė. – Tai reagavimas čia ir dabar, vadinamosios karštos minutės, kai dar galima išgelbėti vaiką, kad jis tiesiog nepradingtų.“
Pasak R. Dičpetrienės, su vaikų dingimo problema Lietuvoje kovoja nevyriausybinės organizacijos. Pavyzdžiui, pagalbą dingusių vaikų šeimoms teikia Lietuvos „Caritas“, Dingusių žmonių šeimų paramos centras, o jos vadovaujama organizacija „Gelbėkit vaikus“ vykdo prekybos žmonėmis prevenciją. Vis dėlto, mano ji, Lietuvoje trūksta šioje srityje dirbančių nevyriausybinių organizacijų.
„Žinoma, dar trūksta ir valstybinių institucijų, ministerijų indėlio sprendžiant šią skaudžią problemą. Vaikų ieško policija, dar – vaiko teisių specialistai, socialiniai darbuotojai. O daugiau mes galime atsiremti tik į atskirus žmones ir jų geranoriškumą“, – teigia organizacijos „Gelbėkit vaikus“ direktorė.
Dauguma dingusių vaikų atsiranda
Pasak Policijos departamento atstovo R. Matonio, policija aktyviai ir sėkmingai dirba ieškodama dingusių vaikų. Policijos atstovas tikina apie vaikų dingimo statistiką sprendžiantis iš pradėtų bylų skaičiaus: „Apie dingusių vaikų skaičių galiu spręsti iš to, kiek pradėta ikiteisminių tyrimų dėl dingusių žmonių. Pernai ieškota daugiau nei 3,5 tūkst. žmonių, iš jų – 2 113 vaikų. Per 90 proc. jų buvo surasta [...], – sako R. Matonis. – Atkreipčiau dėmesį, kad vaikų, kurie ieškomi ilgiau nei dvejus metus, šiuo metu yra devyni. Kiti ieškomi vaikai, maždaug 95 proc., surandami per pirmąsias dienas.“
Anot departamento atstovo, dingusių vaikų skaičius atrodo toks labai didelis, nes kai kurie vaikai dingsta kelis ar net keliolika kartų per metus – pavyzdžiui, iš vaikų namų pabėgę auklėtiniai po kelių dienų surandami arba patys sugrįžta.
Beje, priduria R. Matonis, duomenys apie dingusius žmones pateikiami Informatikos ir ryšių departamento interneto svetainėje, tad juos kiekvienas norintis nesunkiai gali rasti. Taip pat, jo teigimu, policija skiria pakankamai dėmesio prekybos žmonėmis problemai.
„Pernai buvo 27 registruoti ikiteisminiai tyrimai dėl prekybos žmonėmis, kuriose nukentėjusiais pripažinta 17 vaikų. Vyksta tyrimai. Kalbėti apie tūkstančius ar šimtus tokių atvejų nesąžininga, – teigia R. Matonis. – Girdėjau atvejį, kai mokykloje po nepilnametės vilnietės dingimo mokytojai gąsdino vaikus, kad Vilniuje siaučia maniakas, kuris grobia vaikus ir veža juos į užsienį. Taip daryti negalima, nes vaikai labai jautriai reaguoja, išsigąsta. Galiu drąsiai pasakyti, kad tokių dalykų nėra, ir policija pakankamai dėmesio skiria šiai problemai.“
Pasak R. Matonio, šiuo metu vyksta tyrimas dėl prieš dvi savaites dingusios šešiolikmetės moksleivės Ugnės Rukuižaitės. Policijos atstovas teigia, kad kol kas nėra duomenų apie merginos buvimo vietą, o pagrindinė tyrimo versija – kad mergina išėjo iš namų susipykusi su artimaisiais.
R. Matonis laikosi nevienareikšmiško požiūrio apie kai kuriose ES šalyse įdiegtą visuomenės informavimo sistemą „Alert“. Pasak jo, šiuo metu Lietuvoje veikia gana efektyvi informavimo apie dingusius žmones sistema, ir tyrėjai, matydami poreikį apie tokius atvejus informuoti visuomenę, gali tai padaryti labai greitai.
„Būna keli atvejai per dieną, kai dingsta žmonės. Jei informacijos srautai bus labai dideli ir kasdien bus pranešama apie žmonių dingimo atvejus, tie pranešimai dings informacijos sraute, o žmonės nebesusigaudys, kurio asmens ieškoma. [...] Čia iš esmės yra valstybės apsisprendimo reikalas, – teigia R. Matonis. – Jei valstybės nuspręs, policija jungsis prie tos sistemos. Jei sprendimas bus kitoks, darysime viską taip, kaip darome dabar. Jei yra poreikis, visuomenę visada informuojame ir sulaukiame pagalbos.“
LRT RADIJAS primena, kad Lietuvoje jau daugiau nei dvejus metus veikia tarptautinė karštoji pagalbos linija. Paskambinusiems nemokamu numeriu 116 000 suteikiama psichologinė, emocinė ir kitokia pagalba. Pranešimai apie dingusius vaikus visa parą priimami tiek karštąja linija, tiek bendruoju pagalbos telefonu.