E. Gentvilo nuomone, kompensacijos už elektros sąnaudas turėtų tekti tik tiems gyventojams, kuriems jų labiausiai reikia. Visgi politikas žada palaikyti ir tokį biudžetą, kuris iki galo netenkins – esą geriau kažkoks nei jokio.
Be to, politiko įsitikinimu, kitų metų biudžetas vėliau turės būti peržiūrėtas dar kartą atsižvelgiant į tai, kaip keisis infliacijos rodikliai, elektros energijos kainos. Jei situacija klostysis gera linkme, įmanoma, kad valstybė savo išlaidas mažins.
Delfi su E. Gentvilu kalbėjosi ketvirtadienį, dar prieš biudžeto projekto pristatymą visuomenei.
Pokalbio metu parlamentaras sukritikavo verslą, kuris dabar prašo valstybės pagalbos, nors pats nepasižiūrėjo į priekį, neinvestavo į atsinaujinančią energetiką.
Politikas taip pat išreiškė nerimą dėl ateities.
„Ar mes tikri, kad po trijų mėnesių neįvyks kažkas tokio, kad, klausyk, visi ginčai dėl biudžeto atrodys juokingai?“ – interviu metu klausė jis.
Ukrainoje karą įžiebę „ruskiai“, parlamentaro vertinimu, tikrai neišnaudojo viso savo arsenalo, dėl ko, jo nuomone, turėtume susirūpinti savo strateginių objektų saugumu, stiprinti savo fizinę ir kibernetinę rinkimų infrastruktūrą.
Kodėl E. Gentvilas pritaria Seimo narių algų didinimui ir turi abejonių dėl to, ar reikėtų naikinti priedus už stažą valstybės tarnyboje?
Iš ko, jo nuomone, reikėtų atimti pašalpas ir kas negerai valdančiųjų santykiuose su prezidentu? Ar sugrius valstybė, jei po 2024 metų Seimo rinkimų Vyriausybę formuos kitokia koalicija?
Apie visa tai – interviu.
– Ar jau matėte biudžetą?
– Niekas jo nematė <...>, bet tai visiškai natūralu. Mes pamatysime tada, kai išeis iš Vyriausybės. Būtų, mano manymu, netgi tokia Vyriausybės taktinė klaida, jeigu pradėtų platinti ir siuntinėti kažkokius niekaip neaprobuotus biudžeto variantus, projektus, tada prasidėtų: o čia tas, o tam anas... Tam yra ministerijos, Vyriausybė yra įpareigota teikti Seimui biudžetą, jį ir pateiks. Iki tol, natūralu, mes aptarinėjame tik principus.
– Kokį biudžetą vertintumėte kaip populistinį?
Tai iš kur tie 24 centai? Iš birželio mėnesio, kai rinkoje elektra kainavo 33 centus už kilovatvalandę, tai Vyriausybė apsisprendė: fiziniai asmenys moka 24 centus, valdžia iš biudžeto prideda skirtumą – iki 9 centų.
Dabar elektra kainuoja 63 centus už kilovatvalandę. Mano manymu, čia yra populizmas palikti gyventojams ir toliau 24 centus, o likusį skirtumą – susidaro 39 centai – valdžia kompensuos. Čia ir būtų populizmas, jeigu valdžia sakytų: mes jus taip mylime, esame geroji tetulė, balsuokite už mus, rinkite mus visą laiką, mes jums už viską kompensuosime kažkokiais pinigais. Jūsų pačių pinigais.
Aš paėmiau tokį pavyzdį. Paimkime kokius verslus, kurie irgi dabar norėtų ne tik mokesčių atidėjimo, ne tik lengvatinių paskolų su valdžios garantijomis, bet ir kompensacijų visoms patirtoms išlaidoms. Gal tai ir galima, gal tai ir įmanoma, valstybė dar tikrai nėra praskolinta, galėtumėme skolintis iki tam tikrų ribų ir limitų, ir visiems viską padengti. Tai čia būtų populizmas.
Mano manymu, valstybėje visi turime gyventi solidariai ir ypač per sunkmetį. Negali būti taip, kad sunkmetis pasaulyje, bent jau Europoje, ir viską valdžia padenginėja, niekas nieko nepajunta: nei verslai turi persiorientuoti, nei žmonės, nei kas.
Kaip aš juokiuosi: visiškai nežinodamas, kad bus štai toks energetinis sunkmetis, prieš ketverius metus įsirengiau namuose saulės baterijas. Aš dabar už namo ir svečių namelio elektrą per mėnesį moku 11,77 Eur. Gal laikas ir kitiems pajudinti uodegas? Taip, dabar sunkmetis, bet ateity dar visko gali būti. Gal imkimės, persitvarkykime? Ar galvosime, kad valdžia viską turi kompensuoti?
Aš ne už tokią valstybę, kurioje valdžia viskuo rūpinasi, viską kompensuoja, o žmonės ar verslai krapšto nosį ir žino – jiems viskas bus kompensuota. Atleiskite, ne tokia šalis turi būti.
– Bet matytumėt priemones, kurias valstybė galėtų įtvirtinti tiek pagelbėdama gyventojams, tiek verslui, kad išlaidų našta už energetinius išteklius būtų mažesnė? Ir jeigu matytumėte, tai kokia apimtimi: ar tik socialiai pažeidžiamiems gyventojams, ar tik tam tikriems verslo sektoriams?
– Aš tikrai norėčiau, kad gyventojams būtų diferenciacija. Man nereikia kompensacijų, nors aš tikrai nesu milijonierius – sakykime, vidurinioji klasė, bet savimi pasirūpinęs kažkiek anksčiau, aš išgyvenčiau ir be kompensacijų. Dar turtingesniems žmonėms tuo labiau turbūt nereikėtų.
Koncentruokimės ir galėtumėm stiprinti tiems finansavimą, kuriems tikrai sunku. Taip, tai yra dideli administraciniai kaštai suskaidyti, kartais valstybei paprasčiau visiems numesti ir žinokitės. Čia jeigu klausiat manęs ne apie konkrečiai šį biudžetą, bet apie požiūrį.
Kalbant apie verslus, kriterijus yra kitas – išsaugoti verslus. Negalime kompensuoti visko, kad verslai turėtų milžiniškus viršpelnius, kaip ir turėjo daugeliu atvejų, bet [svarbu], kad neitų į bankrotą. Mes juos turime išsaugoti rinkoje, užtikrinti konkurencingumą <...>.
Turi būti to paties verslo atsakomybė, o ne tik išsižiojus žiūrėti, kad valdžia gi gali dar skolintis.
– Kai kalbama apie verslą, pas mus iš Vyriausybės iki šiol ėjo žinios, kad bus galimybė pasinaudoti lengvatinėmis paskolomis, bus parama investicijoms, mokesčių atidėjimas. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai latviai verslui planuoja kompensuoti dalį elektros energijos išlaidų. Ar tokiu, ar panašiu keliu turėtų eiti Lietuva?
– Gali ir aš manau, kad kažkaip panašiai suksimės, kad jeigu elektros energijos kaštai sudaro daugiau kaip 10 proc. visų įmonės sąnaudų, dalis gali būti kompensuojama. Aš dabar nežinau, kaip tiksliai bus įrašyta biudžeto projekte. Bet čia ir yra tas solidarumas – ir verslas turi dalį išaugusių sąnaudų prisiimti.
Žinome atvejų, kai verslininkai visiškai pro pirštus žiūrėjo į atsinaujinančią energetiką, o dabar jie vieni iš pirmųjų apologetų, kritikuojančių valdžią, kad šita nesirūpina verslu. O kad verslas pats galėjo inovatyviai, į priekį pasižiūrėti, savęs nekaltina.
Nekaltinant verslo apskritai, visų kaštų valstybė nekompensuos. Ne visus kaštus ir augimus kompensuos.
– O jei grįžtumėm prie kompensacijų gyventojams diferencijavimo. Jei šiame konkrečiame biudžete, to numatyta nebus ir kompensacijos už elektros kaštus teks visiems gyventojams nepriklausomai nuo jų padėties, ar tokiam biudžetui pritarsite?
– Turbūt pritarsime, nes išeitis kokia – gyventi be biudžeto su 1/12, sustabdant visas investicijas, europinių projektų kofinansavimą. Gyvenant su kasmėnesiniu biudžetu tai tampa neįmanoma. Geriau turėti tokį biudžetą, kuris ne visai tenkina, negu neturėti jokio.
Antra vertus, aš esu įsitikinęs, kad šis biudžetas kitų metų viduryje, o gal ir anksčiau, dar kartą bus peržiūrėtas – kaip ir šiais metais buvo du kartus papildytas <...>. Kitąmet neišvengiamai teks peržiūrėti, jeigu elektros energijos kainos rinkose kils ir laikysis tokia infliacija – reikės naujų gelbėjimosi priemonių ieškoti, galbūt naujų skolinimosi galimybių.
Jeigu situacija taisysis ir infliacija kris nuo 22 proc. iki 8 proc. (kas jau ir šiaip daug), tai esmingai keičia situaciją. Arba jei elektros energijos kainos kris, akivaizdu, kad tai, kas dabar numatyta, tektų peržiūrėti. Gal jau valstybės išlaidų mažinimo linkme.
Nes dabar bus akivaizdu, kad bus didelė skola, teks skolintis papildomus milijardus, bet tai nėra svajonė praskolinti valstybę <...>.
– Kalbėdamas apie šių metų biudžetą, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas Mykolas Majauskas užsiminė, jog su deficitu galime priartėti prie 5 proc., kas būtų kritinė riba. Ar, jūsų matymu, galime sau leisti tiek didinti deficitą?
– 5 proc. yra ir tam tikra psichologinė, pusiau apvali riba. Tai yra psichologinis dalykas rinkoms. Rinkos labai reaguoja į šiuos dalykus, kokį biudžeto deficitą turi valstybė. Jeigu biudžeto deficitas didelis, reiškia, kad yra rizika, jog valstybė, nesugebėdama subalansuoti savo biudžeto, ištaškys tuos pinigus, tarkime, kitoms skoloms dengti, o ne kažkokioms inovacijoms.
Pasaulio finansinės rinkos skolina tam, kad tu kažką pertvarkytum, o ne išgyventum <...>.
5 proc. yra labai skausminga riba ir šiaip gyvenimo sutrikimas tikrai yra didelis. Ekonomikos neapibrėžtumas veda prie to, kad kitąmet gali būti, jog neturėsime ekonomikos augimo, kritimas gali būti minusinis. <...> Tada tu nebesurenki pajamų, kurių suplanuoji taip, kad, pavyzdžiui, būtų 5 proc. biudžeto deficitas, o realus biudžeto deficitas atsiranda nebe 5 proc., o žiūrėk 7 ar 8 proc. Tai jau katastrofa, tu nebegali daug ko finansuoti, kas yra suplanuota, nekalbant apie reformas. Tu turi visada pasilikti rezervą.
– Dėl to jūs ir sakote, kad naštą sunkmečiu verslas turi dalintis su valstybe, nes mūsų skolinimosi galimybės nėra begalinės?
<...> Tam pačiam verslui tampa didžiulė problema skolintis, jeigu jis savo gerovę bando išsaugoti su viešaisiais pinigais.
– Ar tvirtinant biudžetą reikėtų pratęsti 9 proc. pridėtinės vertės mokesčio (PVM) lengvatą viešbučiams ir maitinimo įstaigoms?
– Viešbučiams aš siūlau – taip, tikrai nesu toks kategoriškas kaip kai kurie kolegos. Esu ir garsiai pasakęs, jeigu geresnio gyvenimo laikotarpyje turėjome šią PVM lengvatą, tai ir dabar tą reikia daryti. Viešbučių veikla iš esmės yra eksporto išlaidos, didelė dalis viešbučių gyventojų yra pinigai iš užsienio, taigi, eksporto paslaugos.
Restoranai – toli gražu, genetiškai tai nėra eksportas. Taip, užsieniečiai irgi palieka [pinigų] restoranuose, bet restoranų verslas yra daug lankstesnis, pasižiūrėkime, kiek jis yra dinamiškas – toje pačioje vietoje atsirado vienas restoranas, po metų užsidarė, atsirado kitas.
Gelbėti viešaisiais pinigais visas maitinimo įstaigas yra mažesnė prasmė negu viešbučius <...>.
– O spėjot šį klausimą koalicijoje aptarti, ar bus biudžete PVM lengvata bent jau viešbučiams?
Mes frakcijoje kalbėjome su [finansų ministre] Gintare Skaiste, kuri pristatinėjo daug visokių finansinių rodiklių – ne patį biudžeto projektą, nes jo nebuvo prieš dvi savaites. Sakėme, kad mes pasisakome už viešbučių lengvatos pratęsimą ir, kiek žinau, turėtų būti biudžeto projekte pratęsta lengvata viešbučiams.
Dėl restoranų ši lengvata papildomai biudžetui kainuotų 116–120 mln. Eurų, suprantu, kad tokių pinigų neaukos Vyriausybė, bet kokius lengvatinius mechanizmus atras, aš dabar nežinau.
– Koalicijos partneriai Laisvės frakcija pasisako ir už PVM lengvatos pratęsimą maitinimo įstaigoms, sako telks palaikymą Seime, jei šio dalyko biudžete neras, ir sieks biudžete tai įtvirtinti. Ar palaikysite juos ir ar matote rizikų, kad jie sugriaus biudžetą?
– Jeigu Vyriausybė maitinimo įstaigoms nepratęsia lengvatos, aš nepalaikyčiau Laisvės partijos, tokio demaršo, palaikyčiau Vyriausybės poziciją. Ar jie griaus biudžetą dėl tokio dalyko? <...> Aš irgi galiu iškelti kokį klausimą ir rėkti nuo bačkos, arba šitaip, arba nebalsuoju. Aš ne vieną Seimo narį tokį girdžiu, bet paskui kažkaip tenka raminti ir nuramini.
Aš manau, čia irgi rimtų demaršų nebus, bet jeigu taip būtų, tai laikyčiau užsiciklinimu.
– Premjerė Ingrida Šimonytė, atsakydama į klausimą apie pagalbą verslui ir žmonėms, kad būtų lengviau gyventi su aukštomis elektros kainomis, teigė, kad būdų, kaip palengvinti situaciją, nėra daug: galima skolintis, perskirstyti tai, kas yra biudžete, arba didinti mokesčius. Kodėl nesirinkus pastarojo kelio?
– Visi šie dalykai, kurie čia numatyti, man kaip liberalui rėžia ausį. Didinkime skolinimąsi ir perskirstymą, didinkime valdžios vaidmenį, didinkime mokesčius... Man tai nepriimtina, bet aš suprantu: galiu skęsti savo liberaliose vizijose ir iliuzijose, bet laikmetis yra toks, kad priemonių tenka imtis visokių – ir liberalių, ir neliberalių.
Aš neatmetu galimybės, nėra dar galutinio apsisprendimo dėl mokesčių reformos, tačiau mokesčių reforma nebūtinai mokesčių didinimas. Mokesčių reforma, kurią su finansų ministre kol kas turėjome galimybę aptarti probėgšmais, yra ir kitokio, racionalesnio lėšų paskirstymo iš tų pačių mokesčių reforma. Tarkime, didesnis nukreipimas į savivaldą. Nebus taip, kad centrinė valdžia viską statys, visus infrastruktūros objektus – palikime savivaldybėms <...>.
Kodėl negali nugriūti kokia nors galinga Švedijos hidroelektrinė? <...> Ir visas Šiaurės – Baltijos regionas, birža pajus kainų šuolį. Kodėl mes žiūrime taip, kaip dabar?
Pernai gruodžio mėnesį mes negalvojome, kad prasidės karas, kuris iš mūsų jau atėmė labai daug pinigų ir dėl paramos, ir dėl išaugusių kainų. Ar mes galvojame, kad – atsiprašau – ruskiai neturi daugiau fantazijos? Ten sėdi institutai, kurie galvoja, kur dar pridergti. Kaip dar pasunkinti europiečiams gyvenimą. Ir nemanykime, kad čia visas arsenalas jau yra išnaudotas.
– O šitos nuotaikos, nerimas dėl to, kas gali įvykti ir sujaukti visą gyvenimą, jaučiamos bendriau tarp valdančiųjų?
– Aš kalbu tai, kokį pats turiu fylingą, pojūtį ir supratimą. Pavyzdžiui, man labai didelį nerimą kelia rinkimai.
Rinkimai kaip demokratijos atributas Rusijai nepriimtinas dalykas. Aš prisimenu, kad pradėjo rinktis referendumų komisijos Chersone, Luhanske, Donecke, paskui ir Zaporožėje. Ką ukrainiečiai susprogdino? Referendumo organizavimo būstines. Sąmoningai. Jie siekė, kad neįvyktų referendumai. V. Putinui demokratijos nereikia, jis padarė referendumus tuščioje vietoje: be būstinių, prispausdino naujų referendumo lapelių, įvyko referendumai, puikūs rezultatai.
Demokratiniame pasaulyje to nebūtų. Galima sužlugdyti demokratinio pasaulio mechanizmus, tokius kaip demokratiniai rinkimai, patvarkant kokios nors šalies rinkimines būstines su infrastruktūra – kompiuteriais, balsavimo biuleteniais. Demokratinis pasaulis negali sau leisti fiktyvių rinkimų, kai neveikia rinkimų komisijos, stebėtojai, kai nėra balsavimo biuletenių. Rusija tą gali sau leisti.
Aš atsiprašau, nesu sufleris, bet, manau, kad Rusijoje, tuose institutuose, kaip dar pridergti Vakarų demokratiniam pasauliui, svarstomi ir tokie mechanizmai. Mes turime labai susirūpinti, pas mus artėja rinkimai, ar viskas gerai su kibernetiniais dalykais, kompiuterinėmis sistemomis? Kol kas viskas gerai, bet ar tikrai jos gerai apsaugotos? Nes galima įsikišti ir suklastoti rinkimų rezultatus esant nesaugioms kibernetinėms sistemoms, nekalbant apie fizinį sunaikinimą. V. Putinui tai būtų didžiulė pergalė <...>.
– Tai apie internetinį balsavimą jau nereikėtų galvoti 2024 metais?
– Mes bandysime, 2024 metais yra toks tikslas, kodėl nereikia galvoti. Jeigu pasaulyje viskas taisosi ir susitvarko, reikia galvoti apie modernizavimą. Galvokime, bet apsaugokime ir tai, ką turime dabar, kas yra kritiškai svarbus dalykas demokratijos funkcionavimui.
Įsivaizduokime, jeigu vyktų Seimo rinkimai ir rinkimų kibernetinė ir fizinė infrastruktūra yra sunaikinama, pažeidžiama taip, kad normalūs, pilnaverčiai, demokratiniai rinkimai negalėtų įvykti. Konstitucine prasme yra įstatymų leidžiamoji valdžia, ar ne? Nebent, kaip aš žiūriu konstituciškai, tokiu atveju paskelbiama karo padėtis ir suteikiamas įgaliojimas esamam Seimui, kol normaliai, demokratiškai išrinktas naujas Seimas.
Štai iki ko galima priversti, o tai, kaip aš juokiuosi, yra penkių diversantų darbas.
– Grįžkime prie biudžeto. Pensijos turėtų didėti kiek daugiau nei 10 proc. Kiek to didėjimo reikia?
– Yra toks pats skaičiavimas kaip pernai. <...> Tada su 10 proc. infliacija mes orientavomės į atlyginimų didinimą, pensijų didinimą taip, kad padengtų infliacijos sukeltus padarinius. Šiek tiek apsirikome, nes infliacija paaugo ir augo dar. Dabar jau atrodo stabilizavosi ir pradės kristi.
Kitais metais, jeigu orientuojamasi, kad infliacija pereis į vienženklį skaičių, tai yra mažiau negu 10 proc., čia ir yra skaičiavimas: atlyginimų augimas 13–15 proc., viešojo sektoriaus atlyginimų augimas – 10 proc., pensijų augimas – 10 proc., kad būtų padengta planuojama infliacija. Ar tai pakankama? Vėl, matyt, tenka kalbėti apie solidarumą. Negali būti taip, kad visas bėdas, praradimus, išlaidas prisiima vien tik valstybė. Tuo labiau, kad visas skyles valstybė kamšo tų pačių mokesčių mokėtojų pinigais.
– O jūs matote pensijų sistemos ydą, kad pensinio amžiaus žmonių skurdo problema yra sprendžiama pensijomis, o ne kitomis priemonėmis?
– Yra tos kitos priemonės: lengvesnis įsidarbinimas, debiurokratizavimas, bet, kalbant apie pensinio amžiaus žmones, negali norėti, kad visi eitų, užsidirbtų, verslą pradėtų. <...> Kalbėti apie pensininkų privertimą dirbti būtų nežmoniška iš mano pusės.
Mes turime užtikrinti pragyvenimo minimumą, infliacijos augimo padengimą, šis biudžetas planuoja tokį užtikrinimą.
– Teisinga, kad išankstines pensijas gaunantys asmenys sumažintas pensijas gauna iki gyvenimo pabaigos?
– Taip, tas yra, tačiau dabar sumažinta praradimų dalis, <...> dabar patraukliau tampa išeiti į išankstinę pensiją.
Į visuomenę turime žiūrėti plačiai. Kai sakoma, nėra darbo – ir čia nebūtinai priešpensinio ar pensinio amžiaus žmonėms, o dažnai ir jaunesniems – atvažiavo ukrainiečiai, keliasdešimt tūkstančių darbo vietų ir užėmė.
Mes jau esame tokia visuomenė kaip kokia Norvegija ar Britanija, kai mūsų pačių žmonės nebenori bet kokio darbo dirbti, nors jo yra. Ir turi atvažiuoti imigrantai, šiuo atveju pabėgėliai, kurie su malonumu paima tą darbą ir džiaugiasi galėdami dirbti.
– Sekant tų šalių pavyzdžiu, laiko klausimas, kada Lietuvoje kils nepasitenkinimas imigrantais, kad jie mūsų darbo vietas užėmė?
– Aš jau dabar girdėjau: o kodėl čia ukrainiečiai? O todėl, kad mūsų tautiečiai nėjo dirbti. Čia galima kalbėti, gal per maži atlyginimai mūsiškiams? Gal. Reiškia, mes jau esame stipri ekonomiškai valstybė, kur už 600 eurų žmonės nebenori gaišti laiko.
Ypač apmaudu, jeigu paaiškėja, kad žmogus kur nors dirba nelegaliai, arba užsiima kokia nors kita veikla, gauna pajamas ir dėl to, neima darbo. Šita nedarbo rinkos reforma, man atrodo, tikrai yra pribrendusi, kai tau per metus ar per pusę metų du kartus pasiūlo tavo kvalifikaciją atitinkantį darbą, jeigu to jo atsisakai, esi išbraukiamas iš bedarbių, kurie gauna visokias pašalpas ir kompensacijas, sąrašo.
– Vyriausybė, atliepdama šiandieninius energetikos krizės iššūkius ir to pasekmes, siūlo ilgalaikius, sisteminius sprendimus, kai kalbame apie pensijas, išmokų didinimą. Ar, jūsų matymu, reikėtų energetikos krizę, kuri yra laikina, spręsti laikinomis priemonėmis, vienkartinėmis išmokomis? Pamenate, kai Sauliaus Skvernelio Vyriausybė kaip priemonę lengviau atsitiesti po karantino pensininkams ir darbo ieškantiems išmokėjo po 200 eurų.
– Aš manau, kad visos priemonės, kurias dabar taiko per biudžetą, jos yra trumpalaikės, iki kitų metų vidurio – teks vėl peržiūrėti priemonių paketą. Galime padaryti vienadienes – meti pinigus, nusiunti žmogui į sąskaitą ir sąžinė švari. Taip, kaip ubagui įmeti į kepurę, ir sąžinė švari. Ne, tu jo problemų neišsprendei.
Taip ir čia: numeti 100, 200 eurų ir galvoji, kad problemos išspręstos. Ar tikrai jis tiems dalykams panaudojo? Ar tikrai savo vaikus aprengė ir pamaitino? <...> Tai nėra taikli priemonė. Kai kompensuoji žmogui elektros energijos kaštus, jis neprageria tos valstybės pagalbos, o numetus taip pinigus, visokių pagundų kyla.
– Pirmadienį į Seimą ateis valstybės tarnybos ir viešojo sektoriaus pertvarka. Ar matytumėte, ką joje reikėtų keisti?
Man atrodo, kad labai dviprasmiškas yra stažo atsisakymas. Nuo to, kad skaičiuojamas valstybės tarnybos stažas ir tai padidina atlyginimą, tai didina žmonių užsisėdėjimą, mažina jaunų, naujų žmonių atėjimą, nes seniams reikia sėdėti, ir priedas dėl stažo yra paskata. Bet, kita vertus, tai yra ir patirties išsaugojimas. Todėl naikinant priemokas už stažą, atsiranda dviprasmiai efektai – mes nebeišsaugosime patyrusių žmonių.
– Bet, jeigu gerai suprantu, vadovai galės įvertinti žmonių patirtį ir paskirti atitinkamą algą.
– Bet automatinis priedo už stažą mokėjimas yra paskata žmogui dirbti, išsaugoti savo darbo vietą, atsakingai žiūrėti į savo darbą valstybės tarnyboje, nes sulig kiekvienais metais tu gauni papildomą bonusą. Kita vertus, tai trukdo ateiti naujiems. Panaikinus tai, apykaitumas valstybės tarnyboje gali padidėti. Nesakau, kad tai tragedija, kažkoks kertinis trūkumas valstybės tarnybos reformoje, bet tai yra.
– Seimo kanceliarija atliko tyrimą dėl to, kokias algas gauna parlamentarai lyginat su tuo, koks konkrečioje šalyje yra vidutinis darbo užmokestis. Mes ten žemiau vidurkio esame.
– Juk visi suprantame, kad Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra labai mažas. Dabar jau čia palyginus pakilo, bet paimkime Liuksemburgą, Belgiją, Vokietiją, vidutinis darbo užmokestis yra daug didesnis. Jis leidžia solidžiai pragyventi. Pas mus, ypač šeimai su vaikais, vidutinis darbo užmokestis gali nulemti gyvenimą ir žemiau skurdo ribos.
– O tada nuo ko atsispiriant Seimo nario darbo užmokestį nustatyti?
– Nežinau, nesu finansų inžinierius, kad galėčiau duoti patarimus, kokiais instrumentais remtis. Aš tik žinau, kad Seimo narių darbo užmokestis kaip buvo 2008 metais 7 tūkst. litų, tai yra 2000 eurų, taip ir dabar toks tebėra. Vidutinis atlyginimas per tą laiką 2,5 karto išaugo, minimalus darbo užmokestis, turbūt, du kartus išaugo, jeigu ne tris, o Seimo narių atlyginimai liko tokie pat.
Tegul dabar jau man gyventojai peša barzdą sakydami, ach, tau gyvulį dar negana. Man gana. Aš ne apie save, nežinau, ar kandidatuosiu į kitą Seimą. Jeigu kandidatuosiu, ar išrinks. Aš galvoju ir apie valstybės prestižą, žinant, kad kai kurie sau leidžia negalvoti apie valstybės prestižą. „Reikia tikrinti Seimo narius su alkotesteriu“. Na, norim pasijuokti iš savo valstybės, pasijuokime, gerai, pasidarkykime <...>.
– Matome vėl per žiniasklaidą besiginčijančius konservatorius ir prezidentą dėl to, kas turėtų vykti į EVT, kai europiniu lygiu sprendžiami elektros kainų suvaldymo klausimai, dėl to, kaip turėtų atrodyti kitų metų biudžetas, kaip reikėtų padėti gyventojams tvarkytis su aukštomis elektros kainomis. Ar konstruktyvu šiuo metu taip tampyti paklodę?
– Tikrai nekonstruktyvu. Man konstruktyvumo, atrodo, trūko ir pradedant šią diskusiją 2021 metų pavasarį. Tai niekur neveda, kaip matome, niekur ir neatvedė, viskas liko tas pats: jeigu prezidentas pasakys, kad aš važinėsiu, taip ir bus. Ar tai racionalu, galima svarstyti.
Galėtų tikrai būti kažkokie pasikeitimai, bet ar racionalu kelti šį klausimą ir aštrinti tarpusavio kivirčus krizinėje akivaizdoje, man atrodo, neracionalu. Nors racijos, kad Vyriausybės vadovė dalyvautų energetikos klausimo aptarime, aš tikrai matau. Ji yra ir informuota, ir atsakinga kasdieniame gyvenime už tai, o prezidentas apie tai gali kalbėti, gali nekalbėti, bet pakalba, pasiūlo, kad gyventojai nė vieno cento daugiau nemokėtų, viską Vyriausybė turi užtikrinti. Tai jis kalba, bet ar jis pajėgus išsiderėti, duok Dieve.
Tai nėra konstruktyvu, ypač kalbant ne tik apie energetikos kainas, bet ir tai, kad užsienio politiką formuojantys institutai – prezidentas, užsienio reikalų ministras – susirieja iki tokio lygio, kad prezidentas sako: mažiau domėkis mano darbotvarke. Aš bijau ir tokių dalykų, kad kritiniu atveju koks nors JAV prezidentas Joe Bidenas paskambins mūsų prezidentui apie ką nors esmingo, o mūsų prezidentas nieko neinformuos <...>.
– Rugsėjį prezidentas susitiko su opozicija pasikalbėti apie elektros kainas. Susitikimas įvyko opozicionierių iniciatyva, o analogiškas, su valdančiaisiais taip ir neįvyko. Ar tai gerai, turint omeny, kad prezidentas žadėjo būti moderatoriumi, ir ar matytumėte tokio susitikimo prasmę?
– Tapti moderatoriumi iš anksto išsakius simpatijas kažkuriai pusei yra tas pats, kas krepšinyje eiti teisėjauti pasakius: aš esu štai šitos komandos fanas ir dar su tos komandos marškinėliais. Jis moderatoriaus vaidmens iš principo atsisakė – sąmoningai ar per neatsargumą, bet daug kartų kritikuodamas šią Vyriausybę ir atskirus jos narius, ir visą laiką glamonėdamas opoziciją, net šeimų maršus, jis prarado galimybę tapti moderatoriumi.
Daug kartų prezidentas buvo kvietęs visų frakcijų žmones pasitarti dėl užsienio politikos, mokesčių politikos dar šių metų pradžioje, po to kažkodėl nebebuvo. Asmeniškai aš negalėčiau dūsauti, nes buvo pasikvietęs ir mane vieną papietauti, visokius dalykus aptarti. Aš manau, jis randa ir su Vyriausybės nariais, su premjere, su Seimo vadovybe, valdyba, kuri yra iš įvairių frakcijų, laiko susitikimams.
– Kaip Liberalų sąjūdis ruošiasi savivaldos rinkimams: ar kaip ir partneriai siųsite į merus Seimo narius, ar jau turite kandidatus Kaune ir Vilniuje?
– Ne, Kaune ir Vilniuje tikrai neturime, dar tikrai jokio patvirtinimo nėra. Seimo narių mes vieną turbūt turėsime, kuris kandidatuoja į merus.
– Kaune?
– Nežinau, nepataikėt.
Tikrai man šiek tiek nerimą kelia. Įsivaizduokim, jei konservatorių trys vienmandatininkai tampa merais, žiūrėk, mes turime tik 71 [balsą Seime], tampa dar sudėtingiau. Gerai, kad su opozicija mes randame susitarimo kampų, tačiau aštriausiais momentais mes galime prapylinėti ir tai būtų problema.
Politologai aiškina, kad partijos nelabai turi regioninių lyderių užsiauginę, dėl to ir siunčia Seimo narius. Yra tame tiesos?
Partijos tikrai neturi daug gerų kadrų ir man labai svarbu, kad mes įdiegėme vokišką partijų ugdymo modelį Rinkimų kodekse – institutai, smegenų centrai prie partijų. Ten mes turime mokyklas daryti <...>.
– O kalbant apie 2024 metų rinkimus, politologai, vertindami žmonių nuotaikas, reitingus, tai, kad valdantieji veikia krizių akivaizdoje, abejoja, ar 2024 metais vėl turėsime centro dešinės koaliciją. Ką manote jūs, kokie to šansai?
– Jūs mane čia paerzinti norite? Kiek buvo Lietuvoje Vyriausybių, visos jos užtikrino europinį kursą, atsargesnį ar staigesnį atsiskyrimą nuo Rusijos, visos užtikrinimo ekonomikos augimą, įstojom į Europos Sąjungą (ES) mūsų BVP vienam gyventojui sudarė 41 proc. nuo ES vidurkio, tačiau visą laiką artėjome prie ES vidurkio nesvarbu, kokia buvo Vyriausybė. Jeigu aš žiūrėčiau Lietuvos piliečio akimis, tai man dzin.
Būdamas partinis žmogus ir šitos daugumos žmogus, norėčiau išsaugoti kursą su daugeliu pakoregavimų, kuriuos teko daryti dėl įvairių aplinkybių ir krizių, ateityje jau gal taip nebus – iki tol taip niekada nebuvo, kad taip baisiai būtų kaip dabar. Pergyvenčiau, jei ateitų kiti.
Ir apie šią Vyriausybę turbūt galėčiau pasakyti, kad per mažai daro, ne taip daro, tada turėtų jūsų akys sublizgėti, bet čia aš tikrai randu pateisinimų dėl krizinių aplinkybių.
Galima taip samprotauti, galima pasitikėti [konservatorių europarlamentaru] Andriumi Kubilium, kuris sako, kad šitokia dauguma bus dar vieną kadenciją.
O šiaip aš siūlau nespėlioti, dar ši kadencija neįpusėjo, dar gal šitoje kadencijoje baigsis centro dešinės koalicijos egzistencija. Tikiuosi, kad taip nebus. Bet kalbėti, kas bus 2024 metų rudenį, gal palaukime šios žiemos, kaip peržiemosime. Va, Šeimų maršas kartuvių pristatys ir tabaluosim visi.
– Ačiū už pokalbį.