Eltai duotame interviu E. Motieka, aiškino, kad panašia skaldymo logika Rusija remiasi tiek globaliu lygmeniu, priešinant Vakarus su kylančiais galios centrais, tiek konkrečių valstybių atžvilgiu.
Profesoriaus teigimu, Lietuvoje Kremlius, siekdamas didinti savo įtaką valstybei, ne tik manipuliuoja tautinėmis bendruomenėmis, tačiau išnaudoja ir tradicinių partijų nelankstumą ar net, teigia ekspertas, gali pasinaudoti naujai išrinktu Lietuvos prezidentu. Jo manymu, tarp esamų pretendentų į prezidentus pavyktų surasti kandidatą, kuris Lietuvos strateginės krypties ir Vakarų demokratijos kriterijų, lyginant su kitais, laikysis mažiausiai.
– Rusijos agresijos bei jos siekio paveikti tarptautinę pasaulio tvarką ir laužyti tarptautinę teisę klausimas pastaruosius kelerius metus yra ypač dažnai linksniuojamas. Taip tarsi ir formuojama opinija, kad Maskva geopolitiniame lauke lygia greta stovi šalia globalių galybių kaip Jungtinės Amerikos Valstijos, Kinija ar Europos Sąjunga. Ar adekvatus toks Rusijos galios vertinimas?
– Svarbiausias klausimas ir yra, ar Rusijos agresyvi politika yra simetriška dabartinei pasaulio politikos sanklodai, ar asimetrinė. Šiuo atveju pasižiūrėkime į karines išlaidas, pavyzdžiui, JAV ir Rusijos. Pamatysime didžiulį skirtumą.
Jungtinių Amerikos Valstijų oficialiosios karinės išlaidos yra bene 11 kartų didesnės negu Rusijos. Tačiau, nepaisant to, Rusija, didindama savo geopolitinį svorį, puikiai išnaudoja susiklosčiusias istorines ar geografines situacijas. Vienas iš tokių pavyzdžių yra tai, kad Rusija daugumą ginklų gaminasi pati, antra – Rusija vysto savo branduolinę pramonę ir kartu tobulina branduolinį ginklą, taip pat didelį dėmesį skiria kosminei pramonei ir kosmoso įsisavinimui.
Šiuo atveju Rusija bando neatsilikti tose srityse, kurios yra svarbiausios skleidžiant galią regioniniu ar globaliu tarptautinės politikos lygmeniu. Tai nereiškia, kad Rusija lyderiauja šiose srityse, tiesiog ji sugeba sudaryti Vakarams šiokią tokią konkurenciją.
Kitas dalykas – Rusija puikiai išnaudoja savo tiesioginį teritorinį sąlytį tiek su Europa apskritai, tiek su Europos Sąjunga konkrečiai. Šiuo atveju Rusija yra visai šalia Vakarų ir ji gali panaudoti energetinius svertus ir kitas dalykas – gali tiesiogiai ir netiesiogiai grasinti savo kaimynėms. Vienaip ar kitaip ji tai ir daro.
– Jūs kalbate apie aplinkybes, kurias Rusija griuvus Sovietų Sąjungai paveldėjo. Tačiau ar Rusija jūsų minėtų aplinkybių atžvilgiu yra pasyvi, ar aktyvi. Kitaip tariant, ar Kremlius yra linkęs sistemingai jungti vieną aplinkybę su kita, ar tiesiog pasyviai naudojasi tuo, ką geografija ir istorija jai jau padovanojo?
– Neabejotinai pirmasis variantas. Vienas iš Rusijos politikos posovietinėje erdvėje aiškinimų – koncentrinių ratų teorija, kuri pagrįsta tuo, kad Rusija savo artimojo užsienio politiką konstruoja Nepriklausomų Valstybių Sandraugos erdvės kontekste. Pagrindinis tokios politikos tikslas – sukurti gynybinį žiedą nuo Vakarų, kurie, buvusioms sovietinio lagerio valstybėms demokratizavusis, pastaruosius kelis dešimtmečius nesustabdomai artėja prie Rusijos. Tuo tarpu ji, kurdama apsauginį žiedą, įsivaizduoja pasipriešinsianti išorės jėgoms.
Kitaip tariant, Rusija, išnaudodama susiklosčiusią geopolitinę specifiką posovietinėje erdvėje, konstruoja geopolitinius pleištus ir juos jungia į vientisą sistemą, kuri ir padeda šiek tiek pristabdyti artėjančius Vakarus. Tai ypač akivaizdu tapo po to, kai Rusijai vadovauti pradėjo V. Putinas. Jis iš esmės mobilizavo šalies vidaus išteklius, būtinus aktyviai veikti už valstybės sienų.
– Ką jūs turite galvoje sakydamas geopolitinis pleištas?
– Tradiciškai geopolitinis pleištas reiškia, kad tam tikra atskiros valstybės teritorija geografiškai yra įsiskverbusi į kitos valstybės teritoriją, kelia geopolitines implikacijas. Pavyzdžiui, pleištai gali būti panaudoti kitai valstybei užpulti, okupuoti ar tiesiog skleisti politinei, kultūrinei bei ekonominei įtakai.
Tiesa, tas pats geopolitinis pleištas lygiai taip pat gali būti veikiamas politiškai ir ekonomiškai, nes jis apsuptas kitos valstybės teritorijos. Jis gali būti užpultas arba užpultas ir okupuotas. Tiek geografinės, tiek geopolitinės prielaidos tam yra labai patogios.
Klasikinis geopolitinio pleišto pavyzdys, apibrėžiantis dvišalius ar trišalius santykius, yra Ferganos slėnio ir jį supančių teritorijų situacija Uzbekistano, Kirgizstano ir Tadžikistano teritorijų sankirtoje.
Iš esmės šis pleištas sukurtas ir yra naudingiausias Rusijai. Gudriai sužaidus su sienomis, o jas nustatinėjo kažkada pati Sovietų Sąjunga, buvo užprogramuotas konfliktas. Uzbekistanas visada gali grasinti toms dviem teritorijoms, o šios, būdamos aukštikalnėse, gali reguliuoti vandenį, tekantį Uzbekistanui. Todėl susidaro nenutrūkstamas konfliktinis ratas, kuriuo Rusija nevengia naudotis, siekiant išlaikyti įtaką Centrinėje Azijoje ir konkrečiai kiekvienoje iš šių valstybių.
– O kalbant apie geopolitinių pleištų sistemą? Kokiu pagrindu mes galime kalbėti, kad atskiri posovietinėje erdvėje „įkalti“ pleištai nėra tiesiog autonomiški, tačiau veikia kaip sudėtingesnės sistemos vienetai? Pavyzdžiui, Donbasas, Padniestrė, Krymas ar net Kerčė atsirado tiesiog atsitiktinai, Kremliaus režimui užuodus galimybę pasinaudoti valstybių silpnumu ar kilusia sumaištimi?
– Iš pirmos pažiūros Rusija turi labai daug prismaigsčiusi tokių autonomiškų problemų, įskaitant įšaldytus konfliktus, kurie gali būti, bet nėra sprendžiami. Tačiau mes neturėtume į šiuos dirbtinai sukurtus konfliktinius ar įtampą keliančius geopolitinius taškus žiūrėti kaip į atskirtus ir į sistemą neįjungtus vienetus.
Užgrobus Krymą 2014 metais ir įtvirtinus savo statusą Pietų Osetijoje bei išprovokavus konfliktą Donbase, Rusija sukūrė geopolitinių pleištų žiedą, kuris, viena vertus, saugo Nepriklausomų Valstybių Sandraugos erdvę ir gali būti kaip provokacinis elementas prieš tuos, kurie bando Rusijos įtakos vientisumą pažeisti.
Kita vertus, šie geopolitiniai pleištai – Kaliningradas, Padniestrė, Krymas, Donbasas, Abchazija ir Pietų Osetija yra tam tikras sisteminis veiksnys. Rusija gali padaryti nuolaidas tarptautinei bendruomenei ar Vakarų bendruomenei dėl problemų sprendimo konkrečiame atskirame geopolitiniame pleište.
Todėl, žvelgiant į posovietinę erdvę, nesunku pamatyti egzistuojant didžiulę Rusijos sukurtų problemų grandinę, kurią išspręsti sunku ne tik dėl to, kad pavieniai probleminiai klausiami būtų labai sudėtingi, pavyzdžiui, Padniestrėje, Donbase ar Kryme, tačiau dėl to, kad viena problema savotiškai dengia kitą problemą: kol bus sprendžiama Donbaso problema, bus nesprendžiamos Krymo ir Kaliningrado problemos ir t.t. Lygiai tokia pačia logika galime žvelgti ir į Rusijos išprovokuotą konfliktą prieš Ukrainą Kerčėje.
Tad šiuo atveju, tai, kad agresijos Kerčėje atveju Rusija pažeidė tarptautinę teisę, Kremliui visiškai neįdomu, jiems svarbiau yra tai, kad jie sukūrė dar vieną problemą, ir kol šią problemą bus bandoma išspręsti, kitos problemos lauks laimingai savo eilės, įskaitant ir Donbaso problemą.
– Jūs sakote, kad geopolitinių pleištų sistema atitraukia tarptautinės bendruomenės ir dėmesį ir savotiškai pastangas spręsti konkrečias išprovokuotas problemas regione?
– Kad aneksuoto Krymo problema nebebūtų tarptautinės bendruomenės epicentre, Rusija sukūrė dar vieną problemą Donbase, t.y. Luhanske, Donecke ir nedidele dalimi Pietryčių Ukrainoje, tai yra tokią situaciją, kurią reikia pirmojoje eilėje spręsti, nes tai graso Ukrainos teritoriniam vientisumui. Tai reiškia, kad ši problema garantuoja, jog nebus greitai sprendžiama Krymo problema, kuri nusikelia vėl keliems dešimtmečiams. Taigi Krymas saugo Kaliningradą, o Donbasas saugo Krymą. Ir, jei pastebėsime, Vakarai nuolat pamini, kad Krymo aneksijos jie nepripažįsta, bet iš esmės pagrindinis klausimas dabar yra ne Krymas, o Donbasas, nes ten vyksta kariniai veiksmai.
– Kaliningradas taip pat įtrauktas į Rusijos geopolitinių pleištų sistemą?
– Kaliningrado sritis – Rusijos pusiau eksklavas – geografiškai yra Baltijos jūros pietrytinėje pakrantėje. Tai reiškia, kad jo geopolitinės įtakos – karinių, politinių ir ekonominių požiūrių – zona yra daug platesnė. Faktiškai ji apima visą Baltijos jūros baseiną. Todėl šis pleištas kelia grėsmę – tiesioginę ar netiesioginę, tiek Šiaurės Europai (apie Baltijos valstybes aš net nekalbu), tiek ir pačiai Vakarų Europai. Tai yra tikras anachronizmas išsivysčiusioje ir besivystančioje Europoje. Rusija, padariusi iš Kaliningrado ginklų sandėlį, gali grasinti Vakarams.
– Jūs užsiminėte, kad į Rusijos kuriamą pleištų sistemą permanentiškai įjungiami nauji taškai, pavyzdžiui, Kerčės atvejis. Kokį potencialą Rusija turi sukurti analogiškus pleištus euroatlantinėje erdvėje, pavyzdžiui, ne taip jau seniai buvo viešai būgštaujama apie Donbaso scenarijų Estijai priklausančioje Narvoje.
– Jeigu pastebėsime, tai Rusija dabar kuria problemas labiau ne į gylį, tačiau į plotį, t.y. problemų atsiranda daugiau, didesnėje geografinėje teritorijoje. Jūs paminėjote Narvos problemą. Tokia problema teoriškai gali atsirasti, tačiau Rusija kol kas nežengia to žingsnio, nes šiuo atveju provokacijos Narvoje reikštų tiesioginį Rusijos brovimąsi į NATO teritoriją. Tai būtų visai kitokio pobūdžio reakcija iš Vakarų. Nors visgi Rusija nevengia hibridinėmis priemonėmis peržengti NATO sienas ir veikti Vakaruose.
Pavyzdžiui, Rusija, investuodama nemažai pinigų, palaiko įtampą Vidurio ir Vakarų Europoje ir ypač dabar Europos Parlamento rinkimų laikotarpiu, kai euroskeptikai gali sudaryti Europos Parlamente vos ne trečdalį viso Europarlamento. Rusija palaiko mintį, kad reikia abejoti europietiškomis vertybėmis, kad galima keisti geopolitinį santykį tarp Rytų ir Vakarų.
Reikia prisiminti, kad Sovietų Sąjungos laikais buvo labai aiškus siekis skaldyti euroatlantinę vienybę ir pirmiausia – Europos ir JAV vienybę. Rusija ir dabar norėtų matyti Europą kaip atskirą galios polių, kuris gali priešintis JAV, Kiniją taip pat. Kita vertus, jie bando stiprinti tokius darinius kaip BRICS – t.y. organizaciją, vienijančią Braziliją, Rusiją, Indiją, Kiniją ir Pietų Afrikos Respubliką, būtent bandydama paskatinti pirmiausia Indijos ir Brazilijos kaip atskirų galios polių formavimąsi. Nors organizacija nėra aktyvi, ji yra kylanti, po truputį akumuliuojanti bendrą šių valstybių galią.
Galima kalbėti ir apie Rusijos bandymus įvartyti pleištą į Vakarų ir Pietryčių Azijos vienybę. Turiu galvoje Filipinus, Malaiziją, Indoneziją. Taip pat ji flirtuoja su didžiosiomis Afrikos valstybėmis. Tai galima vertinti kaip revizionizmą, nukreiptą prieš Vakarų globalų dominavimą.
– Minėjote, kad prieš tai, kol sukalti pleištai virto efektyviai veikiančia sistema, reikėjo mobilizuoti Rusijos vidinius išteklius. Ar ši mobilizacija reiškia ir autoritarizmo didėjimą Rusijoje? Ar matote tendencijų, kad jos dar didės?
– Autoritarizmo tendencijos Rusijoje, tokios, kokios jos yra dabar, aš manau, kad jau didesnės būti nebegali, nes tai iš karto sukels visuomenės reakciją – tiek masių, tiek elito reakciją, tiek Rusijos valdžios klanų. Ir Putinas, kaip tų klanų išrinktas žmogus vadovauti valstybei, visgi turi atsižvelgti į tų klanų interesus.
– O kaip jūsų deklaruojamoje geopolitinių pleištų teorijoje atrodo Lietuva? Mes esame šalia vieno iš geopolitinių pleištų grandinės taško – Kaliningrado. Kokias svarbiausias poveikį darančias įtakas išskirtumėte?
– Pirmiausia Rusija trukdo integruotis į Lietuvos visuomenę rusų ir lenkų tautinėms bendruomenėms. Taip pat naudojasi ir protesto balsais, kurie Lietuvoje galbūt po truputėlį mažėja, tačiau Rusija visada išnaudoja mūsų tradicinių partijų nelankstumą ir nesugebėjimą pritraukti į savo gretas platesnę visuomenės dalį. Rusija visada tai naudos, įnešdama sumaištį, nes žmonių neapsisprendimas reiškia visgi jų nesuvokimą savo vietos toje visuomenėje.
Visa informacinė Rusijos sistema sukurta tam, kad ieškotų silpnų vietų, į kurias galima skverbtis, ir tą Rusija darys ilgai. Kremlius tai daro net pačiuose Vakaruose – Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Skandinavijoje, o ką jau kalbėti apie Balkanus.
– Lietuvoje, artėjant prezidento rinkimams, ypač užaštrėjusių politinių diskusijų fone buvo galima išgirsti būgštavimų ar net konkrečių kaltinimų, kad Kremlius turės savo kandidatą Lietuvos vadovo rinkimuose. Jūsų vertinimu, kiek tai realu?
– Aš performuluočiau problemą taip – mums tiesiog kartais reikia paimti ir peržvelgti tai, ką kalba esami kandidatai. Galime peržiūrėti, kiek jų politika (net jei ji formaliai nėra prorusiška, o gal ir formavimo požiūriu nėra prorusiška) galėtų būti palanki Rusijai. Per šį kriterijų reikėtų „perleisti“ visus jų programinius metmenis. Kur yra raudonosios linijos, kur jos lankstesnės, o kur jų visai nėra. Tai šiuo atveju mes tarp kelių realių kandidatų atrastume silpnąją vietą – kandidatus, kurie Lietuvos strateginės krypties ir Vakarų demokratijos kriterijų, lyginant su kitais, laikysis mažiausiai. Kurie nėra aktyvūs ir orientuoti į konkrečius veiksmus, kurie nėra tautos vienytojai, kuriems asmeninės ambicijos yra svarbiau už nacionalinius interesus. Tačiau iškelkime klausimą, ar tokie kandidatai būtinai yra prorusiški? Jie tiesiog gali būti patogūs.