Chersono srities labdaros ir sveikatos fondo prezidentė, laikraščio „Vgoru“ vyriausioji redaktorė Ala Tiutiunik neseniai Vilniuje teigė, kad viena iš didžiausių Ukrainos problemų - savo šaliai nelojalūs politikai.
„Kalbėdama apie V. Janukovyčių aš nenoriu vartoti žodžio „prezidentas“. V. Janukovyčius ir jo komanda dirbo Rusijai. Dabar mes turime didelę galimybę keistis, bet mums sunku, nes politikai buvo nupirkti Rusijos – jie ne visi pabėgo, kai kurie liko savo vietose. Mums labai sudėtinga, nes sunku suprasti, kuriais iš jų galima pasitikėti“, - sakė A. Tiutiunik.
Savo ruožtu Lietuvos politologai mano, kad nelojalumas užprogramuotas oligarchinėje Ukrainos valdžios struktūroje.
Būtent oligarchinė Ukrainos politinė sistema yra esminis faktorius, lemiantis ribotą politinio elito lojalumą Kijevui ir atveriantis kelią Maskvos žaidimams, teigia Rytų Europos studijų centro analitikas Laurynas Kasčiūnas.
„Dabartinė Ukraina panaši į Boriso Jelcino Rusiją, kai kelios oligarchų-finansininkų šeimos kontroliavo visą Rusijos politinį elitą. Ukraina vis dar panaši į tą modelį. Kai valdžioje įsitvirtino Vladimiras Putinas, jis pakeitė modelį, oligarchus nusodino, atėmė iš jų galias ir sukūrė silovikų valdžią. Valstybių saugumiečiai ar šiaip tarnautojai tapo didžiųjų valstybinių kompanijų tarybų nariais ir pradėjo kontroliuoti visas valstybines įmones. Pasikeitė „suaugimo kryptis“. Jeigu B. Jelcino Rusijoje verslas iš esmės kontroliavo politiką, tai V. Putinas politine įtaka ėmė kontroliuoti ekonomiką – energetiką, ginklų pramonę ir kita“, - teigė L. Kasčiūnas.
Politologo teigimu, būtent politikos ir verslo suaugimas Ukrainoje lemia, kad politikų lojalumas Kijevui yra ribotas: kai politinė įtaka didinama siekiant padidinti ekonominę naudą, ekonominė nauda išnaudojama politinės įtakos didinimui, sistema tampa uždara.
Klanų sistema
Kaip rašo lenkų Rytų studijų centro analitikas Slawomiras Martuszakas, oligarchinė politinė sistema Ukrainoje pradėjo formuotis iškart po to, kai šalis 1991 m. paskelbė nepriklausomybę. Galutinai oligarchija susiformavo antrosios prezidento Leonido Kučmos kadencijos metais 1999-2004 m. Situacija nelabai pakito nei po Oranžinės revoliucijos 2004 m., nei prezidentu tapus liūdnai pagarsėjusiam V. Janukovyčiui.
„Pagrindinės prielaidos slypėjo pačiose pradinėse posovietinės transformacijos etapuose ir prasidėjusiuose privatizavimo procesuose. Verslas Ukrainoje netapo atskiras nuo politikos, jis suaugo su politika, nes ankstyvuosiuose privatizacijos procesuose komunistinė nomenklatūra biurokratines galias, fabrikų, valstybinių įmonių kontrolę pavertė ekonominiais-finansiniais pajėgumais: kitaip tariant, politinę galią konvertavo į ekonominę naudą – privatizavo įmones, perėmė jas ir ėmė kontroliuoti. Susiformavo verslo segmentas, kuris buvo priklausomas nuo valstybės protekcijos. Išėjo taip, kad tai neleido formuotis vakarietiškai verslo kultūrai, atsirado toks verslo „darymo“ būdas. Šita sistema vadinama oligarchine“, - pasakoja L. Kasčiūnas.
Dniepropetrovsko klano geriausi laikai buvo pirmosios L. Kučmos prezidento kadencijos metais. Manoma, kad klano įtaka savo piką pasiekė 1996-1997 m., kai premjero pareigas ėjo Julijos Tymošenko labai remiamas Pavlo Lazarenko. P. Lazarenko atsistatydinus ir vėliau išvykus į JAV, kur buvo nuteistas dėl pinigų plovimo, sukčiavimo ir turto prievartavimo, klanas skilo į keletą mažesnių, kurių svarbiausiam vadovavo Viktoras Pinčiukas, L. Kučmos žentas. Kiek vėliau iškilo Privat grupė, vadovaujama Igorio Kolomoiskio ir Genadijaus Bogoliubovo. V. Pinčiuko veiklos sritis buvo metalurgija, Privat grupės – bankininkystė ir finansai.
Kijevo klano centrinė figūra buvo Viktoras Medvečiukas, prezidento L. Kučmos antrosios kadencijos prezidento administracijos vadovas. Ši grupė veikė energetikos, bankininkystės ir žiniasklaidos sektoriuose.
„Kai L. Kučma buvo prezidentu, jis kaip arbitras paskirstydavo verslo galios segmentus. Kapitalo perskirstymo politika veikė apdovanojimo principu. Formavosi rimtų „davėjų“ ir rimtų „gavėjų“ santykis. Kažkas duoda apdovanojimą, tu gauni, bet garantuoji savo lojalumą. Taip nusistovėjo toks mechanizmas“, - teigia Rytų Europos studijų centro analitikas L. Kasčiūnas.
Oranžinė revoliucija: milijonieriai išstūmė milijardierius
L. Kučmos antrosios kadencijos pabaigoje klanų sistema ėmė skilinėti, pradėjo augti atskirų oligarchų įtaka. Politinis elitas tapo oligarchų atstovais parlamente ar Vyriausybėje, kai kuriais atvejais į politiką žengė ir patys oligarchai. 2002 m. parlamento rinkimuose su oligarchais susijusios politinės partijos pademonstravo itin gerus rezultatus – tai buvo susiję ir su mišria rinkimų sistema, kai pusė vietų laimima pagal partijų sąrašus, pusė – renkant deputatus vienmandatėse apygardose.
„Oranžinės revoliucijos laikotarpiu milijonieriai pakeitė milijardierius ir tapo naujais milijardieriais. Įvyko oligarchų persiskirstymas, o ne žaidimo taisyklių pasikeitimas“, - pasakoja L. Kasčiūnas, pridurdamas, kad Ukraina iš esmės yra panaši į Rusiją prieš V. Putiną, kai verslo gigantai ir jų grupuotės iš esmės kontroliavo politiką.
„Šiandien mes turime tokią pačią situaciją Ukrainoje, kai verslas ir toliau kontroliuoja politines elito grupes. Tai dėl to jie nenori mažoritarinės rinkimų sistemos panaikinimo, nes gali susipirkti nepriklausomus kandidatus. Tai buvo ypač populiaru Regionų partijoje. Kitos partijos, kilusios daugiau mažiau iš Vakarų Ukrainos, irgi buvo priklausomos nuo šitų dalykų, gal šiek tiek mažiau „Svoboda“, bet ir apie ją sklando visokių gandų“, - priduria politologas.
„Kaip matome, verslininkas tapo prezidentu. Nieko blogo, valstybė pasirinko sąlyginį stabilumą mainais į tam tikrą transformaciją, bet ką mes matome I. Kolomoiskio ir kitų verslininkų atveju, tai verslo struktūrų atstovai stiprina pozicijas net ir dabar. Jie tarnauja savo valstybei, bet už tai atsiima dividendus. Manau, I. Kolomoiskis perims daug R. Achmetovo pozicijų. To reikia tikėtis, nes R. Achmetovas yra sunkioje padėtyje, jis turi rimtų problemų, nes visa jo galia buvo sukoncentruota Donbase. Dabar jis paralyžiuotas, paralyžiuotos visos gamyklos. Manau, kad dabar jis bus išstumtas iš galios centro. Su juo buvo siejamas ir V. Janukovyčius, Regionų partija, jis apskritai buvo tos partijos architektas. Žinoma, jis bandys persigrupuoti, rasti naujų kanalų, bet kol kas laikai jam ne geriausi. Kiti verslininkai, tokie kaip I. Kolomoiskis, pasinaudos tokia situacija“, - svarstė L. Kasčiūnas.
Politologo manymu, oligarchinė politinė sistema yra esminis faktorius, kodėl Maskva gali ganėtinai lengvai daryti įtaką Ukrainos vidaus politikai.
„Yra tam tikros rusiškos schemos. Aš kalbu apie V. Janukovyčiaus laikotarpį, nes šiuo metu viskas labai keičiasi. Tai V. Janukovyčiaus laikotarpiu veikė tokia sistema, kad dujininkų klanai kaunasi prieš pramonininkų klanus. Pramonininkų klanai labiau orientuoti į Europą, nes jų produkcija labiau keliauja į Europos rinką, o dujininkai – Jurijus Boiko ar dabar Austrijoje sulaikytas Dmytro Firtašas – kurie labiau surišti su Rusija. Tai Rusija tuose sektoriuose, kurie priklauso nuo Maskvos, pasiūlydavo atitinkamas schemas, o jie iš principo būdavo prie to pririšti. Tie oligarchai darydavo atitinkamą poveikį savo valdžiai. Lygiai taip pat veikė gynybos pramonės įmonės, kad ir valstybinės – juk jos ir dabar tiekia savo produkciją Rusijai karo kontekste“, - teigia politologas.
L. Jonavičius: kaip veikia oligarchų balansas Ukrainoje
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Laurynas Jonavičius pabrėžia, kad iškart po SSRS žlugimo egzistavo aiškūs skirtumai tarp šalių, kurios sąmoningai siekė nepriklausomybės, ir valstybių, kurios susiformavo tarsi netyčia. Ukrainą jis priskirtų prie pastarųjų šalių.
„Visur vyko procesai, todėl tai įvyko ir Ukrainoje. 1991 m. kovo mėnesį visoje Sovietų Sąjungoje buvo referendumas, ar norite išsaugoti Sovietų Sąjungą. Jis vyko visur, išskyrus Baltijos šalis, Moldovą ir Gruziją. Ukrainoje 71 proc. pasisakė už tai, kad SSRS reikia išsaugoti. Be to, Ukrainos nepriklausomybė realiai buvo paskelbta po pučo Maskvoje, kai buvo akivaizdu, kad Sovietų Sąjungos neliks. Tada Ukrainos nomenklatūra matė, kad reikia kažką daryti norint išsaugoti savo privilegijas, todėl buvo pritarta nepriklausomybei“, - pasakojo L. Jonavičius.
„Ta nepriklausomybė atėjo toks kaip siurprizas“, - pridūrė mokslininkas.
L. Jonavičiaus teigimu, iš esmės tai buvo viena priežasčių, kodėl tolesnis valstybės formavimosi ir reformų procesas vyko neskaidriai. „Pavyzdžiui, Baltijos šalyse visi sutarė, kad dėl nepriklausomybės reikia dirbti ir aukotis, Ukrainoje bei daug kur kitur susiformavo toks principas: reikia, tai darome. Vyko liberalizacija, vyko privatizacija, nebuvo jokių taisyklių, nebuvo, kas užtikrintų tas taisykles, todėl vyko visų karas prieš visus, tam tikra galios politika. Visi siekė gauti kuo daugiau naudos“. - sako L. Jonavičius.
Politologas sutinka su L. Kasčiūnu, kad Ukrainos oligarchinė struktūra labai panaši į B. Jelcino Rusiją, kai politinės valdžios oligarchai siekia tam, kad užsitikrintų savo ekonominę gerovę bei neliečiamumą. Rusijoje procesai pakito valdžion atėjus V. Putinui, Ukrainoje to neįvyko.
„Ukrainoje nebuvo V. Putino. Kuris viską apverstų aukštyn kojom“, - sakė L. Jonavičius.
L. Jonavičiaus nuomone, sistema Ukrainoje nelabai pakito ir po Maidano revoliucijos bei karo su Rusija. Spalio mėnesį vyks parlamento rinkimai, tačiau, mokslininko teigimu, oligarchai vėl ieško, ką paremti ir iš ko gauti daugiau naudos.
„Dabar vyksta lygiai tas pats – oligarchai deda pinigus į politikus tam, kad užsitikrintų savo saugumą. Visi jie ekonomiškai beveik susiję su Rusija. Todėl net jei ir norėtum atitrūkti, negali visiškai to padaryti. Iš kitos pusės, ukrainiečių oligarchai bijo rusų oligarchų. Kuo glaudžiau suartėsi su Rusija, tuo labiau ateis rusų oligarchai, kurie yra galingesni, todėl „suvalgys“ juos. Tai yra kitoks svertas, tam tikras integracijos su Rusija stabdis – rūpindamiesi savimi, jie suinteresuoti išlaikyti Ukrainos nepriklausomybę“, - teigia politologas.
L. Jonavičius teigia, kad oligarchams Ukrainos suverenitetas yra tam tikra apsauga nuo rusų oligarchų, todėl tai viena iš nedaugelio priežasčių, kodėl jie remia šalies nepriklausomybę. „Tačiau yra ir privatus tarpusavio kovos interesas. Jei tu nenugalėsi, neįveiksi, nenupirksi, tai kitas nugalės, nupirks, įveiks ir sunaikins tave“, - reziumavo mokslininkas.