Ir voke pridėtas lapas su Vilniaus miesto savivaldybės mero Remigijaus Šimašiaus pasirašytu Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu dėl privataus investicijų fondo paieškų teisminių ginčų su „Veolia“ išlaidoms padengti buvo tarsi užuomina – dėl ko šis siuntinys turėtų sudominti tiriamosios žurnalistikos atstovus.
Taip prasidėjo DELFI žurnalistinis tyrimas – apie gudrią schemą, kaip į uždarus tarptautinius ginčus su investuotojais įveliamos valstybės ir savivaldybės, jų įmonės, surandami vėliau gerai iš to uždirbsiantys finansiniai tarpininkai bylinėjimosi procesui finansuoti, tačiau galų gale labiausiai laimi milijonus eurų viešųjų pinigų susižeriančios teisines paslaugas ir konsultacijas teikiančios bendrovės ir tarptautinės advokatų kontoros.
Įrodyti tokią galimai neteisėtą veiką yra labai sunku, o kartais ir neįmanoma – ne tik dėl procese dalyvaujančių labai aukštos kvalifikacijos profesionalų, neleidžiančių praktiškai palikti jokių neteisėtos veikos įrodymų, bet ir dėl proceso šalių ryšių ir įtakos aukščiausiuose politikos, verslo ir teisėsaugos sluoksniuose. Vakaruose tai vadinama „baltųjų apykaklių pilkąja korupcija“.
DELFI tyrimas atskleidžia, kaip tokių procesų metu atlygis už teisines konsultacijas advokatams teka nepriklausomai nuo tokių bylų baigties: kuo ilgesnis procesas – tuo daugiau lėšų uždirbama.
Išnagrinėjus tokių ginčų praktiką, galime daryti pagrįstą prielaidą, jog idealiausia tokiais atvejais – bylinėtis ne įprastuose valstybiniuose teismuose, o tarptautiniame komerciniame arbitraže.
Čia galima visą procesą pridengti konfidencialumo skraiste, o galiojančios Viešųjų pirkimų įstatymo išimtys leidžia ginčo šalims komercinio arbitražo ir pasirengimo jam procedūroms samdytis teisininkų bendroves be viešųjų pirkimų konkurso ir už neskelbiamą kainą.
Viešumo nepavyktų išvengti, jei santykius tarp šalių, vykdant energetikos sandorius, aiškinti imtųsi paprasti valstybiniai teismai.
Šimašiaus kadrilis su užsienio fondu – ant prokurorų stalo
Kelerius metus trunkantis Vilniaus miesto savivaldybės ir „Vilniaus šilumos tinklų“ ginčas su buvusiu sostinės šilumos ūkio nuomininku – Prancūzijos bendrove „Veolia“ (buvusi „Dalkia“) – ir jos antrine įmone „Vilniaus energija“ sekina sostinės savivaldybės biudžetą.
2002 metais tuometinio Vilniaus mero Artūro Zuoko į Lietuvą atvestos Prancūzijos investuotojos 15-os metų trukmės Vilniaus šilumos ūkio nuomos procesą lydėjo daugybė baudžiamųjų procesų Lietuvos teisėsaugoje, aršūs politiniai ginčai ir abipusiai kaltinimai.
2016-aisiais „Veolia“ Vašingtono arbitražui apskundė Lietuvą už verslo diskriminavimą ir investicinės aplinkos bloginimą bei pateikė 100 milijono eurų ieškinį. Į tai atsakydama Lietuva 2017-aisiais pateikė priešieškinį 130-čiai milijonų eurų. Procesas tebevyksta.
2018 metais į ginčą su „Veolia“ įsijungė ir Remigijaus Šimašiaus vadovaujama Vilniaus miesto savivaldybė bei sostinės valdžios kontroliuojama įmonė „Vilniaus šilumos tinklai“, kuri buvo ką tik perėmusi šilumos ūkį iš bendrovės „Veolia“ į savo rankas, – įteikia pretenziją užsienio investuotojams dėl nuomos sutarties sąlygų neįvykdymo ir neteisingai skaičiuotos šilumos kainos vilniečiams.
Į tokią pretenziją „Veolia“ atsako kreipimusi į Stokholmo tarptautinį komercinį arbitražą ir pateikia Vilniui 19-os milijonų eurų ieškinį – esą toks buvęs bendrovės nuostolis dėl sutarties pažeidimų. Atsakydama tuometinė Vilniaus valdžia 2019 metais pateikia priešieškinį daugiau nei 350-čiai milijonų eurų dėl esą neteisėtai skaičiuoto mokesčio vilniečiams už šilumą. Procesas tebevyksta.
Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra šių metų rugpjūčio mėnesį pradėjo tyrimą, ar mero Remigijaus Šimašiaus vadovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės bei jos valdomos įmonės „Vilniaus šilumos tinklai“ ir užsienio investicinio fondo „Profile Investment“ (toliau – Fondas PI) sudaryta sutartis dėl bylinėjimosi išlaidų padengimo su bendrove „Veolia“ Stokholmo arbitraže atitinka sostinės Taryboje priimto sprendimo dėl tokios sutarties sudarymo turinį ir jam neprieštarauja.
DELFI kreipėsi komentaro į rizikos kapitalo fondą „Profile Investment“, tačiau atsakymo iki šiol nesulaukė.
Minėtos sutarties dalyvės taip pat yra dvi gerai žinomos advokatų kontoros – lietuviškoji „TGS Baltic“ (buvusi „Tark Grunte Sutkiene“) ir JAV, Niujorke, registruotos advokatų kompanijos „Shearman & Sterling LLP“ Paryžiaus (Prancūzija) biuras.
Tačiau į DELFI klausimą – pakomentuoti tokio tyrimo esmę – prokurorai atsakė tyla.
„Jūsų minimu klausimu prokuratūroje vyksta tyrimas, tačiau šiuo etapu detalesnė informacija neteikiama“, – teigė Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė.
Tuo metu viena iš minėtos sutarties šalių – Vilniaus miesto savivaldybės ir šilumininkų interesams atstovaujanti advokatų kontora – teigia, kad sutartis leido savivaldybei sutaupyti 5 milijonus eurų, kurių reikia arbitražo bylinėjimosi išlaidoms padengti.
„Jūsų minimas savivaldybės tarybos sprendimas leido miestui sutaupyti daugiau nei 5 milijonus eurų sąnaudų ginče su „Veolia“ dėl daugiau nei 350 mln. eurų žalos, padarytos miestui per 15 metų, atlyginimo. Pasirinktas fondas buvo atrinktas apklausos būdu iš daugiau nei septynių pretendentų. Savivaldybė rinkosi iš kelių galutinių pasiūlymų ir pasirinko ekonomiškai naudingiausią. Investuotojo buvo ieškoma siekiant užtikrinti adekvatų savivaldybės ir „Vilniaus šilumos tinklų“ atstovavimą, kartu minimizuoti miesto biudžetui tenkančią naštą.
Tai yra normali, pasaulyje vis dažniau taikoma praktika, kai rizikos fondai savo lėšomis ir rizika prisiima atsakomybę finansuoti tam tikrus ginčus, kurie jiems atrodo perspektyvūs. Finansavimas paprastai suteikiamas su sąlyga, kad sėkmės atveju fondo investicija ir pelno marža susigrąžinama iš priešingos ginčo pusės, o nesėkmės atveju – riziką prisiima fondas ir finansuojamai ginčo šaliai bylinėjimasis nekainuoja“, – raštu atsiųstame atsakyme teigia advokatų kontoros „TGS Baltic“ vadovaujantysis partneris advokatas Vilius Bernatonis.
Sandoris, pagimdęs Abonentą
Tai, kad prokurorai eilinį kartą domisi sostinės šilumos ūkiu, – jokia naujiena. Vilniaus miesto savivaldybės ir jos valdomos „Vilniaus šilumos tinklų“ įmonės santykius su 15 metų įmonę nuomojusia Prancūzijos kompanija „Veolia“ (buvusi „Dalkia“) ir jos antrine įmone „Vilniaus energija“ prokurorai retkarčiais pajudindavo nuo pat investuotojo atėjimo dienų 2002-aisiais.
Sandoris su užsienio investuotojais, kuriuos į Lietuvą prisikvietė tuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas, vėliau Lietuvai padovanojo ne tik „juodąją“ „Rubikon“ buhalteriją, sparnuotą frazę apie „pilvu aukštyn Neries upe“ plaukiančius politinius konkurentus, bet ir „įsūdė“ buvusiam merui teistumą „už gerus darbus“ bei Abonento pravardę.
Tai, kad prokuratūrą domina minėta sutartis, neatrodo neįprastai ir advokatui V. Bernatoniui.
Pasak advokato V. Bernatonio, tai, kad sutartis sudomino prokurorus, jo nestebina: „Šis ginčas yra vienas didžiausių šalies istorijoje, tad bandymas į jį įtraukti prokuratūrą tikrai nestebina, o apie pradėtą ikiteisminį tyrimą jokių duomenų nei mes, nei klientai neturime. Kiek žinome, buvo pateiktas skundas prokuratūros viešojo intereso gynimo padaliniui (kuris, jei mato poreikį ginti viešąjį interesą, gali inicijuoti civilines (ne baudžiamąsias) bylas). Mes jokių neatitikimų teisės aktais nematome, tačiau prokuratūra pagal įstatymą privalo patikrinti visus gautus skundus, ką, matyt, ir daro.“
Šiame tyrime nemažai pašnekovų sutiko kalbėtis tik gavę pažadą, kad viešai jų pavardės nebus atskleistos. Ir tai suprantama – nemaža dalis jų, ilgus metus mynę prokurorų ir teismų slenksčius, netekę neblogai mokamų darbo vietų valstybės tarnyboje, praradę reputaciją, šiandien tyliai eina naujas pareigas ir nenori, kad jų pavardės vėl būtų linksniuojamos žiniasklaidoje.
Kiti – asmenys, užimantys aukštas pareigas šalies teisėsaugos institucijose, vienu ar kitu metu susidūrę su vadinamąja „Veolios“ ir su ja siejamų bendrovių Lietuvoje veikla, tyrę galimus ir buvusius pažeidimus ir net nusikalstamas veikas. Jie savo anonimiškumą grindė nenoru patirti spaudimą darbe.
Dar kitas dalykas – tie, kurie šiandien užima aukštas politines pareigas Vilniaus miesto savivaldybėje ir kurių pastangomis gimė vieni ar kiti milijoniniai sandoriai ir šimtamilijoniniai ieškiniai buvusiems šilumos ūkio nuomininkams Prancūzijoje. Jie – tyli.
Didžiausias partizanas šioje tyloje – pats Vilniaus miesto meras R. Šimašius. Užuot atsakęs į DELFI klausimus, per savo atstovą spaudai Aleksandrą Zubriakovą visais klausimais nurodo kreiptis į administracijos direktorių Povilą Poderskį. Pastarasis DELFI tikina, kad viskas su minėta Fondo PI sutartimi – gerai.
Sutarties turinys – priešingai nei tarybos sprendime?
Turimais duomenimis, prokurorams įtarimų sukėlė tai, kad po devyniais užraktais slepiama sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, „Vilniaus šilumos tinklų“, advokatų kontorų „TGS Baltic“ ir „Shearman and Sterling“ bei Liuksemburge registruoto privataus investicinio fondo „Profile Investment“ gali prieštarauti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos priimtam sprendimui.
Sprendimą, įgaliojantį „Vilniaus šilumos tinklams“ ir Vilniaus savivaldybės administracijai derėtis su rizikos kapitalo fondu dėl arbitražo išlaidų kompensavimo ir parinkus fondą sudaryti su juo sutartį, Vilniaus miesto taryba priėmė pačiame savivaldybių rinkimų įkarštyje – šių metų sausio 23-ią dieną.
Už jį balsavo vos dvylika Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narių – aštuoni Laisvės partijos (mero R. Šimašiaus) frakcijos ir keturi lenkų frakcijos atstovai. Dar du balsavime dalyvavę konservatoriai susilaikė. Trisdešimt keturi posėdžio dalyviai tarybos nariai balsavime nedalyvavo.
Sprendimas įgalino finansavimo sąlygas: rizikos fondo dydis – 6,4 milijono eurų, iš kurių – 5 milijonai eurų yra privataus fondo, 1,4 milijono eurų – Vilniaus miesto savivaldybės ir savivaldybės šilumos įmonės lėšos.
Maksimali rizikos fondui grąžintina suma be palūkanų – 30,98 milijono eurų su PVM.
T. y., pasiskolinę iš fondo 5 milijonus, pergalės atveju savivaldybė su šilumininkais turės grąžinti daugiau nei šešis kartus didesnę sumą.
Tiesa, pralaimėjus arbitraže, savivaldybei esą nereikėtų grąžinti nė cento. Bent taip tvirtina sprendimo rengėjai.
Nors sostinės opozicija priešinosi tokiam sprendimui ir siūlė leisti „Vilniaus šilumos tinklams“ reikalingą sumą skolintis banke, R. Šimašius ir jį rėmusi „lenkų“ frakcija buvo nepajudinami.
Sprendime sostinės tarybos opozicijai tepavyko įkelti formuluotę, kad fondui grąžinama suma bus proporcinga jų iš „Veolios“ išieškotai sumai Stokholmo arbitraže.
Būtent šios sąvokos – kad būsimasis Fondo PI „sėkmės mokestis“ iš Vilniaus miesto savivaldybės yra proporcingas advokatų kontorų arbitraže laimimai sumai, ir pasigesta anglų kalba sudarytoje sutartyje su Fondu.
Sutartyje, kurios turinį matė ir DELFI, teigiama, kad „sėkmės mokestis“ Fondui priklausys nuo bylinėjimosi laiko ir panaudotos paskolos dydžio.
Iš prie sutarties pridedamos specialiosios dalies ir biudžeto paskirstymo lėšų bei laiko intervalų plano, kurį matė ir DELFI, galima spėti, kad visas finansavimas ir būsimas Fondo „sėkmės mokestis“ suskirstytas į keturias fazes. Kuo daugiau lėšų panaudojama iš Fondo sąskaitos ir kuo vėliau atgaunama priteista suma (jei tokia bus priteista), tuo didesnis yra Fondui priklausantis uždarbio procentas.
Tai, kad sutarties su Fondu tekstas gali neatitikti Vilniaus miesto tarybos priimto sprendimo turinio, kategoriškai nesutinka advokatų kontoros „TGS Baltic“ atstovas.
Vienos garsiausių Lietuvoje teisininkų kontorų – advokatų kontoros „TGS Baltic“ – atstovas Vilius Bernatonis atsakyme DELFI teigė, kad komentuoti visų prašomų dalykų negalintis dėl profesinės paslapties.
„Sutarties, kuri sudaryta šioje byloje, sąlygos yra konfidencialios, tačiau jos visiškai atitinka mano minėtą praktiką ir Vilniaus miesto tarybos patvirtintas sąlygas. Neatskleisdamas konfidencialių detalių galiu pažymėti šiuos aspektus, kurie parodo sutarties santykį su miesto tarybos sprendimais: (i) kaip nustatyta tarybos sprendime, fondo gaunama grąža yra proporcinga iš „Veolios“ priteistai ir išieškotai sumai; (ii) arbitrams išnagrinėjus bylą ir netenkinus priešieškinio savivaldybė ir „Vilniaus šilumos tinklai“ neturi fondui mokėti; (iii) sėkmės atveju maksimali fondo gautina suma yra apribota – ji žymiai mažesnė, nei tarybos nustatyta maksimali fondui mokėtina suma.
Be to, maksimali suma būtų mokėtina tik tuo atveju, jei Stokholmo arbitražas Vilniaus miesto savivaldybei ir „Vilniaus šilumos tinklams“ priteistų atlyginti „Veolią“ miestui 350 mln. eurų žalos. Nemanyčiau, kad yra abejonių, jog sėkmė ginče suprantama griežtai tik kaip realus išieškojimas iš „Veolios“ – raštu atsiųstame atsakyme teigia Vilniaus miesto savivaldybei ir jos įmonei atstovaujančios advokatų kontoros atstovas V. Bernatonis.
Advokatas laiške nurodė, kad publikuojant jo atsakymus, pastarieji būtų pateikiami neredaguoti.
Tai, ko teigia negalintis atskleisti advokatas dėl profesinės paslapties, pateikia DELFI, remdamasis viešuoju interesu. DELFI turimoje Vilniaus miesto savivaldybės ir šilumininkų bei advokatų kontorų ir Fondo PI sutartyje rašoma:
„Jei ieškinys bus sėkmingas, atgauta žala advokatų bus paskirstyta tarp šalių pagal sąmatą tokia tvarka – prieš bet kokias išskaitas iš pajamų, Fondui PI priklauso:
a) 5 proc. išieškotų (iš „Veolios“ arbitražo proceso metu – aut. past.) lėšų – kai atgauta žala yra 0–50 milijonų eurų; IR
b) 4 proc. – 20–100 milijonų eurų; IR
c) 3 proc. – 100–200 milijonų eurų; IR
d) 2 proc. – tarp 200–400 milijonų eurų; PLIUS
(ii) bet koks papildomas finansavimas, jei toks bus suteiktas ir panaudotas, bus išmokėtas fondui.“
Sutartyje nurodytos ir viršutinės atlyginimo Fondui ribos.
„Pagal šį susitarimą:
a) jei žala bus atgauta ir išmokėta per pirmus 6 mėnesius nuo šios sutarties pasirašymo dienos arba iš Fondo panaudota ne daugiau nei 1 milijonas eurų, priklausomai nuo to, kas anksčiau įvyks, tai visas Fondo atlyginimas („sėkmės mokestis“ – aut. past.), atsiėmus Fondo investicijas (5 milijonus eurų – aut. past.), bus ne daugiau nei 7 milijonai eurų;
b) jei žala bus atgauta ir išmokėta per 6–12 mėnesių nuo šios sutarties pasirašymo dienos arba iš Fondo panaudota suma neviršys 2 milijonų eurų, priklausomai nuo to, kas anksčiau įvyks, tai Fondui visas atlyginimas po savo investicijos atgavimo bus ne daugiau nei 10 milijonų eurų;
c) jei žala bus atgauta ir išmokėta per 12–18 mėnesių nuo šios sutarties pasirašymo dienos arba iš Fondo panaudota suma neviršys 3 milijonų eurų, priklausomai nuo to, kas anksčiau įvyks, tai Fondui visas atlyginimas po savo investicijos atgavimo bus ne daugiau nei 15 milijonų eurų;
d) jei žala bus atgauta ir išmokėta vėliau nei po 18 mėnesių nuo šios sutarties pasirašymo dienos arba iš Fondo panaudota suma neviršys 4 milijonų eurų, priklausomai nuo to, kas anksčiau įvyks, tai Fondui visas atlyginimas po savo investicijos atgavimo bus ne daugiau nei 20 milijonų eurų.“
Arbitražo byloje savivaldybės interesams atstovaujančios advokatų kontoros „TGS Baltic“ advokatas V. Bernatonis teigia, kad pergalės atveju milijonus mokės ne savivaldybė ar šilumos tinklų įmonė, o pati „Veolia“.
„Fondas gauna savo investiciją ir pelną tik nuo iš „Veolios“ realiai išieškotos sumos. Kadangi sutartis su Savivaldybe ir VŠT, tai yra įsipareigojimas sumokėti iš priteistos bei išieškotos sumos. Techniškai tai bus taip, kad atitinkama dalis bus Fondo naudai išieškota tiesiai iš „Veolios“. Be to, mes, žinoma, prašysime, kad visas bylinėjimosi ir finansavimo išlaidas arbitražas priteistų papildomai. Tokiu atveju, jei, pvz., būtų priteista X mln. nuostolių ir arbitrai tenkins prašymą priteisti bylinėjimosi ir finansavimo išlaidas, iš „Veolios“ bus iš viso išieškota X mln. plius Fondui mokėtina suma“, – teigiama advokato V. Bernatonio atsiųstame atsakyme.
Vienas iš neįvardintu panorusių likti DELFI pašnekovų teigia, kad būtent tokios sutarties su Fondu PI formuluotės ir slepia klastą.
Anot jo, tai, kad niekur nėra pateikiamas lietuvių kalba surašytas sutarties variantas, gali leisti interpretuoti angliško vertimo teksto turinį. Be to, pasak pašnekovo, būtina išsiaiškinti, ar šalys žinojo ne tik apie pačią sutartį su Fondu, bet ir apie jos specialiąsias sąlygas – čia ir yra visa galimos gudrybės esmė.
„Tai, ką cituojate, tėra vertimas, tačiau tai nėra oficialus sutarties tekstas. Kodėl tai svarbu? Nes dabar galima interpretuoti, pvz., kada priklauso sėkmės milijonai – jei apskritai žala bus išmokėta ir per kiek laiko, ar – jei bus panaudota kažkiek pinigų? O gal abi sąlygos būtinos? Suprantate? Kita vertus, kaip skaičiuoti procentus nuo būsimų atgautų sumų – jei dabar parašyta „IR“, tai gal reikėtų susumuoti? Ir išmokėti ne 2, o 14 procentų, jei, sakykime, prisiteistume sumą nuo 200 iki 400 milijonų eurų?“ – abejonėmis pasidalijo pašnekovas.
„Prie šių 20-ies milijonų pridėkite 5-is milijonus, kuriuos investavo ir kuriuos reikia atiduoti, taip pat – PVM sumą ir gausite 31-ą milijoną eurų, kurie teisėtai priklausys Fondui PI. Ar jis juos dalysis su advokatų kontoromis, šito mes greičiausiai niekada nesužinosime. Kaip pasakytų klasikas – kas galėtų paneigti?“ – teigė kalbėtojas.
Pasak pašnekovo, jau dabar, pagal sutarties priede patvirtintą mokėjimų grafiką, 2019 m. rugpjūčio 19 d. iš Fondo PI suteiktų 5 milijonų eurų, advokatų kontoroms „TGS Baltic“ ir „Shearman“ išmokėta pinigų suma siekia 3 milijonus 525 tūkstančius eurų.
Rugsėjo 19-ą dieną ši suma bus dar 10 tūkstančių eurų didesnė, o visi 5 milijonai turėtų būti panaudoti iki 2020 metų balandžio 20-os dienos.
Sutartis, kurios niekas nematė
Tuo metu, kai buvo pasirašoma sutartis su Fondu PI („Profile Investment“), „Vilniaus šilumos tinklų“ įmonei vadovavęs direktorius Mantas Burokas DELFI neslėpė, kad investuotojų ieškojo ir bendrovei atstovaujantys teisininkai iš „TGS Baltic“.
Sutapimas, tačiau praėjus vos keliolikai dienų po to, kai pasirašė sutartį su „Profile Investment“, M. Burokas be paaiškinimų buvo atleistas iš „Vilniaus šilumos tinklų“ generalinio direktoriaus pareigų. Pats jis neigia, kad šie du dalykai susiję.
Tai, kad advokatų kontora ieškojo investuotojų, patvirtino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius P. Poderskis: „Ieškojom, visi ieškojom. Buvo ne vienas fondas, ne iš vieno rinkomės.“
Tačiau kriterijų, kuriais remiantis savivaldybė išsirinko vos prieš keletą mėnesių iki sutarties sudarymo, 2018 m. lapkritį, Liuksemburge įregistruotą dviejų finansų konsultantų įsteigtą fondą, nei kokie kiti fondai buvo atsiuntę savo pasiūlymus, neatskleidė.
Viešųjų pirkimų tarnybos viešai prieinamoje sutarčių ataskaitų suvestinėje rasti sutarčių, kuriose būtų minimi advokatų kontorų pavadinimai, nepavyko. Gali būti, kad teisinių paslaugų teikimo paslauga buvo vykdoma pritaikant Viešųjų pirkimų įstatyme numatytą išimtį, kai, pasirenkant arbitražui ar jo parengčiai teisinių paslaugų teikėjus, neprivaloma vykdyti viešojo konkurso.
„Vilniaus šilumos tinklų“ valdybos pirmininkas, konservatorius Adomas Bužinskas DELFI teigė negalintis komentuoti sutarties turinio, nes jo nematęs – praėjusios kadencijos savivaldybės tarybai, kuriai priklausė ir A. Bužinskas, pati sutartis nebuvo pateikta.
„Sutartis pasirašyta tuomet, kai konservatoriai nebuvo sostinės valdančiojoje koalicijoje, todėl mums nežinomas jos turinys. Dabar, man tapus įmonės valdybos pirmininku, manau, reiktų pažiūrėti, ypač, jei sakote, kad kažkas jau tuo domisi“, – sakė A. Bužinskas.
Tuo metu sutarties tekstas su Fondu PI, pagal kurią investitoriui priklausys daugiau nei 30 milijonų eurų išmoka iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams neprieinama iki šiol. Tai DELFI patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, buvęs sostinės meras Artūras Zuokas.
„Nei matėme tuomet, nei galime matyti dabar. Sutartis yra po devyniais užraktais, dangstomasi konfidencialumu, tačiau jau vien faktas, kad praėjusioje taryboje tas fondo klausimas buvo stumiamas buldozeriu, man asmeniškai kelia abejonių, ar viskas ten skaidru ir teisėta“, – DELFI sakė A. Zuokas.
Savo ruožtu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius Povilas Poderskis teigia, kad sutartis atitinka savivaldybės tarybos priimtą sprendimą, o tai, kad pasirašant ji nebuvo išversta iš anglų kalbos į lietuvių kalba, pasak P. Poderskio, jokia problema.
„Manau, kad tiek anoji „Vilniaus šilumos tinklų“ valdyba, kuri tvirtino sutartį, tiek ir sutartį pasirašiusieji turi kompetencijų anglų kalbos srityje. Bent man dėl to jokių problemų nekyla“, – sakė P. Poderskis.
Paprašytas patikslinti, kuris iš sutarties punktų nurodo į „sėkmės mokesčio“ išmokos susiejimą proporcingai su išieškota suma arbitražo byloje, R. Šimašiaus adjutanto vaidmenį gavęs P. Poderskis pažadėjo tą padaryti vėliau, tačiau nepadarė.
Tai, kaip slepiama tiek sutartis su Fondu, tiek viskas, kas su ja susiję, liudija ir faktas, kad, Generalinės prokuratūros prokurorei kreipusis į Vilniaus miesto savivaldybę pateikti su sutartimi susijusius dokumentus, savivaldybės administracijos direktorius P. Poderskis tai padaryti atsisakė.
Rašte, kurį matė ir DELFI, teigiama, kad atsakymą prokurorams pateikė „Vilniaus šilumos tinklai“, o savivaldybė neturi ką pridurti.
Turimais duomenimis, atsakymą prokurorams rengė „TGS Baltic“ advokatai, t. y. tie, dėl kurių veiklos galimai ir yra pradėtas tyrimas.
Ar gali būti, kad P. Poderskis tokio akibrokšto prokurorų atžvilgiu ėmėsi tik todėl, kad siunčiamų dokumentų nereikėtų registruoti Dokumentų valdymo sistemoje ir jie netaptų matomi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams?
Fondui atlygis – ir iš bylos Vašingtono arbitraže baigties?
Sutartyje su Fondu yra ir daugiau įdomybių. Viena iš jų – kad Fondui atlygis priklausys nuo visai kitos bylos, tos, kuri vyksta Vašingtono arbitraže, – ne Vilniaus savivaldybę, o pačią Lietuvą dar 2016 metais į teismą padavė ta pati „Veolia“.
Sutarties 5-e punkte teigiama, kad: „Jei Stokholmo arbitražo tribunolas sumažins Atsakovams (Savivaldybei ir VŠT – aut. past.) priteistą žalos sumą, atsižvelgdamas į tą padarytą žalos sumą, kurią Atsakovams (šiuo atveju, Lietuvos valstybei – aut. past.) priteisė Vašingtono artbitražo tribunolas, tas sumažinimas bus priskirtas prie atgautos žalos. Jei Stokholmo arbitražas neskirs jokios žalos Atsakovams, Vašingtono arbitražo tribunolas skirs žalos atlyginimą Lietuvos Respublikai, o Lietuvos Respublika gaus pinigų iš bendrovės „Veolia“ dėl tokio sprendimo (dalinio ar viso) už nuostolius, kuriuos Stokholmo arbitraže Atsakovai (Savivaldybė ir VŠT – aut. past.) teigia yra patyrę, ir Atsakovai (Savivaldybė ir VŠT – aut. past.) nutars, kad pinigai, kuriuos Lietuvos Respublika gavo dėl tokio kompensavimo, atitinka nuostolius, kurie Stokholmo arbitražui, Atsakovai teigia, buvo padaryti, tuomet Atsakovai stengsis derėtis su Lietuvos Respublika dėl susitarimo, pagal kurį tos sumos, kurias gavo Lietuvos Respublika ir kurios sutampa su Atsakovų Stokholmo arbitražo nuostoliais, būtų pervedamos atsakovui (Savivaldybei ir VŠT – aut. past.).“
Išgirdęs apie tokį akibrokštą energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas per savo patarėją Aureliją Vernickaitę DELFI perdavė, kad Energetikos ministerija nieko nežino ne tik apie tai, kad turės dalį priteistų Lietuvai (pergalės atveju) lėšų sumokėti Vilniaus savivaldybei, o ši – Fondui PI, bet ir iš viso apie tokią sutartį, ir nėra jos matęs ar girdėjęs turinio detalių. Juo labiau, teigė ministro patarėja, nebuvo derinamos jokios sutarties sąlygos, kiek ir kaip Lietuvos pergalės Vašingtone atveju laimėtų lėšų turėtų atitekti Vilniaus savivaldybei.
Išvertus į paprastai suprantamą kalbą, Vilniaus savivaldybė sutartimi su Fondu gviešiasi į būsimas lėšas, kurios gali būti priteistos visai kitoje byloje, kurioje nei Fondo, nei Vilniaus miesto savivaldybės, nei „Vilniaus šilumos tinklų“ nėra.
Bet yra advokatų kontoros – „TGS Baltic“ ir „Shearman & Sterling“.
Būtent šios dvi advokatų kontoros, kaip ir Stokholmo arbitražo, taip ir sutarties su Fondu PI atveju, atstovauja – šįkart pačiai Lietuvai Vašingtono arbitraže ginče su „Veolia“.
Energetikos ministerija nuo sutarties pradžios šiems advokatams jau sumokėjo 6,2 milijono eurų.
Nuo 2016-ųjų metų besitęsiantis bylinėjimasis prieš keletą savaičių pasisuko kiek neįprastai – Lietuva pateikė prašymą nutraukti bylą.
„Lietuva yra pateikusi prašymą bylą nutraukti. Toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2018 m. priimtą sprendimą Slovakijos ir Nyderlandų bendrovės „Achmea“ byloje, kad investicijų skatinimo ir apsaugos sutarčių nuostatos, numatančios ginčų sprendimą arbitraže, yra nesuderinamos su ES teise ir neturinčios teisinės galios. ES Teisingumo teismas pripažino, kad tarptautiniai arbitražai neturi kompetencijos nagrinėti ES investuotojų ir valstybių narių ginčų. Mūsų vertinimu tai reiškia, kad tarptautinių arbitražų sprendimai pagal ES teisę negalėtų būti įgyvendinami. Šį sprendimą priėmė ministerija po išsamių konsultacijų su atstovais (advokatų kontoromis – aut. past.) byloje. Lietuvos priešieškinio, kuriuo reikalaujama priteisti kompensaciją už kompanijos „Veolia“ padarytą žalą valstybei ir šilumos vartotojams, reikalavimai toliau bus reiškiami nacionaliniuose teismuose“, – teigiama Energetikos ministerijos atstovės atsiųstame atsakyme DELFI.
Paklaustas, kaip sutartyje su Fondu PI, skirtoje finansuoti Stokholmo arbitražo bylai, atsirado įrašai ir sąlygos mokėjimams iš visiškai kitos – Vašingtono arbitražo – bylos, kurioje Fondas nėra dalyvis, „TGS Baltic“ atstovas advokatas V. Bernatonis rašė: „Vašingtono tarptautiniame investicinių ginčų sprendimo centre (ICSID) nagrinėjama investicinio arbitražo byla Veolia et al vs Lietuvos Respublika nėra tiesiogiai susijusi su aukščiau aptariama byla Stokholmo arbitraže. Sutartyje su fondu ji minima tik nuostatoje, jog fondo interesai nebūtų apeiti savivaldybei ir valstybei sudarius susitarimus dėl kompensacijų pasidalinimo. Ši situacija yra galima tik teoriškai, ypač po ES Teisingumo Teismo precedentinio sprendimo „Achemos“ byloje.“
Politiniai vėjai ir kas tas Fondas PI?
Tam, kad iš esmės suvoktume, kaip veikia sukurpta schema, leidžianti siurbti viešuosius pinigus ir jais maitinti privačias advokatų kontoras, reikia žvelgti plačiau ir žinoti bei analizuoti ginčo metu Vilniuje vykusius politinius procesus.
Ginčai su „Veolia“ visuomet stipriai koreliavo su politine padėtimi ir valdančiosios daugumos sudėtimi Vilniaus miesto savivaldybės taryboje. 2015-aisiais, konservatoriams ir tuomet dar liberalu buvusiam R. Šimašiui pradėjus vadovauti Vilniui, pirmąsias strėles politikai nukreipė į šilumos nuomininkę „Veolia“. Buvo svarstoma netgi peržiūrėti, o gal net nutraukti nuomos sutartį anksčiau.
Vėliau Kainų komisija ir Konkurencijos tarnyba bendrovę nubaudė milijoninėmis baudomis už konkurencijos pažeidimus, neteisingai skaičiuojamas kainas. Taip pat pradėta rengtis šilumos ūkio perėmimui atgal savivaldybės žinion, skaičiuojamos „Veolios“ įdėtos investicijos, jų dydis, vertinamas perimamas turtas ir jo būklė.
Neapsikentusi tokio spaudimo, 2016-aisiais „Veolia“ Lietuvą padavė į Vašingtono arbitražo teismą. 2017 metais sekė Vilniaus miesto savivaldybės pretenzija dėl galimai vilniečių permokėtų mokesčių už neteisingai skaičiuotą šilumos kainą. 2017 m. kovo 30 d. baigėsi šilumos tinklų nuomos sutartis su „Veolia“, šilumos ūkis perėjo savivaldybės žinion.
„Veolia“ kreipėsi į Stokholmo arbitražo teismą. Už energetiką Vilniaus miesto savivaldybės taryboje tuomet atsakingas buvęs vicemeras konservatorius Valdas Benkunskas tai vadino „Veolios“ gynybine pozicija. Atsakydama į tokį kreipimąsi, Vilniaus miesto savivaldybė 2017 m. balandžio 25 d. priėmė sprendimą pareikšti „Veoliai“ 200 milijonų eurų priešieškinį ir bylinėtis arbitraže. Tą pačią dieną iš „Vilniaus šilumos tinklų“ atsistatydino tuometinis įmonės Stebėtojų tarybos pirmininkas, konservatorius Alvydas Sekmokas, buvęs energetikos ministras. Įtampa tarp sostinės politikų kaito.
2017 m. spalio 2 d. sugriuvo R. Šimašiaus ir konservatorių koalicija. Šilumos ūkis perėjo „lenkų“ frakcijos žinion. 2017 m. lapkričio 7 d. iš savivaldybės administracijos direktorės pareigų atleista Alma Vaitkunskienė. Vos po dešimties dienų, 2017 m. lapkričio 17 d., naujai paskirtas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius P. Poderskis, iki tol dirbęs mero R. Šimašiaus patarėju, pasirašė sutartį su advokatų kontora „TGS Baltic“ dėl teisinių paslaugų teikimo.
Sutarties suma siekė iki 2,75 milijono eurų ir buvo sudaryta trejiems metams – iki 2020-ųjų lapkričio. DELFI pateikia vienos iš pagal tokią sutartį išrašytų sąskaitų faktūrų pavyzdį.
Dar viena sutartis tarp Vilniaus savivaldybės administracijos bei „Vilniaus šilumos tinklų“ įmonės buvo pasirašyta su advokatų bendrove „Shearman & Sterling“. Sutarties, kurią matė ir DELFI, suma nurodyta 750 tūkstančių eurų. Šios sutartys buvo už advokatų būsimas paslaugas Stokholmo arbitražo byloje. Kaip nurodoma sutartyse, kurių turinys žinomas ir DELFI, bylinėjimasis buvo numatytas užbaigti iki 2019-ųjų kovo mėnesio.
Rengiant šį tyrimą DELFI norėjo paklausti A. Vaitunskienės, ar jai buvo žinoma apie tokią sutartį su advokatais ir kaip tokia sutartis galėjo tuomet atsiliepti „Vilniaus šilumos tinklų“ įmonės finansinei būklei. Taip pat apie tai, ar jos atleidimas buvo susijęs su atsisakymu pasirašyti tokią sutartį, kaip kad tokią informaciją DELFI yra gavęs iš kai kurių šaltinių.Tačiau A. Vaitkunskienė nepanoro komentuoti praeities dalykų.
Įdomu tai, kad dar galiojant finansavimo sutarčiai su advokatų bendrovėmis, „Vilniaus šilumos tinklai“ ir Vilniaus miesto savivaldybė pradėjo svarstyti apie privataus investuotojo paieškas arbitražo bylai finansuoti. Meras R. Šimašius neslėpė, kad taip norima apsidrausti nuo netikėtumų, jei savivaldybių rinkimų metu (tuo metu vyko rinkimų kampanija) miesto valdymą laimėjusi nauja koalicija sumanytų peržiūrėti finansavimo sutartis ar atsisakytų ieškinio arbitraže.
Sutapimas, kad tokios paieškos itin suaktyvėjo po to, kai meras R. Šimašius paskelbė paliekantis Liberalų sąjūdį ir 2018 m. rudenį įkūręs visuomeninį rinkimų komitetą turėjo sukti galvą, iš kur gauti rinkimams lėšų.
Sutapimas, kad 2018 m. lapkritį Liuksemburge, lengvatinių mokesčių zonoje, buvo įkurtas kapitalo rizikos fondas „Profile Investment“ (Fondas PI), su kuriuo 2019 m. vasario 26 d. buvo pasirašyta 5 milijonų eurų finansavimo sutartis.
Įdomu tai, kad tiek rizikos kapitalo fondas „Profile Investment“, kurį pasirinko Vilniaus miesto savivaldybė, tiek juos finansuojantis investicijų fondas „Acofi“ Paryžiuje yra įsikūrę tuo pačiu adresu. Be to, Fondo PI įkūrėjai nurodomi kaip Fondą finansuojančio investicijų fondo „Acofi“ komandos nariai („Team“).
Informacijos apie fondą „Profile Investment“ viešoje erdvėje nėra daug. Tiksliau, jos beveik visiškai nėra. Fondo internetinėje svetainėje pateikiami vos keturi pranešimai apie fondo veiklą, iš kurių vienas – apie patį įsteigimą, steigėjus ir finansuotojus, trys – apie fondo steigėjų dalyvavimą specializuotose arbitražų teisininkų konferencijose.
Įdomi detalė: kai DELFI pradėjo savo tyrimą, internetinėje fondo svetainėje buvo nurodoma informacija tik apie du fondo darbuotojus – pačius steigėjus Iainą McKenny ir Alainą Grecą. Šiuo metu Fondo komanda nurodoma iš vienuolikos narių.
DELFI neturi įrodymų, kad toks komandos padidėjimas – tik noras sudaryti patikimos įstaigos įvaizdį, žurnalistams susidomėjus fondo veikla, todėl mano, kad tai – tik fondo veiklos ir plėtros požymis.
Dar viena įdomi aplinkybė: DELFI Prancūzijos mokesčių mokėtojų registre surado įregistruotą bendrovę tokiu pačiu pavadinimu kaip ir Liuksemburge registruotas Fondas PI – „Profile Investment“.
Kaip nurodoma viešuose Prancūzijos mokesčių mokėtojų registruose, šios įmonės veikla – sąskaitų išieškojimo, agentūrų ir finansinės informacijos apie klientus veikla.
Joje dirba nuo 6 iki 9 darbuotojų. 2018 m. apyvarta siekė 1,37 mln. EUR, per metus ji sumažėjo beveik 9,5 proc., o įstatinis įmonės kapitalas yra 100 tūkst. EUR.
Šios įmonės adresas sutampa su Vilniaus sutartyje nurodomu Liuksemburge registruoto fondo „Profile Investment“ biuro Prancūzijoje adresu – Paryžius, 58 rue la boetie. Šiuo adresu dar yra ir Vilniaus sutartyje nurodomo Fondo PI investuotojas – fondas „Acofi“, kurio darbuotojais nurodomi ir Fondo PI steigėjai Iainas McKenny bei Alainas Grecas.
Tačiau Prancūzijos firma „Profile Investment“ ir Liuksemburgo fondas „Profile Investment“ nėra ta pati įmonė, juo labiau vargu ar gali būti Vilniaus sutartyje minimo Fondo atstovybe: Paryžiuje „Profile Investment“ įregistruota 2009 m. liepą, Liuksemburge – tik 2018 m. lapkritį.
Tiesa, viena detalė – labai įdomi. Kaip nurodoma Prancūzijos įmonės „Profile Investment“ dokumentuose, nuo 2009 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 23 d. vienu iš šios įmonės vadovų buvo pilietis Alainas Grecas.
Tokia pačia pavarde ir vardu asmuo nurodomas ir kaip Liuksemburge registruoto fondo „Profile Investment“ steigėjas. Ar tai tas pats asmuo – nežinome.
DELFI raštu kreipėsi į Vilniaus sutartyje nurodomo Fondo steigėjus Iainą McKenny ir Alainą Grecą – prašė leisti susipažinti su sutarties tekstu bei atsakyti, kaip sutarties turinys atspindi būsimąjį „sėkmės mokestį“ ir jo susiejimą su Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendime nurodomu proporcingumu kalbant apie išieškomą sumą.
Savaitgalį padėkojęs už gautą laišką, p. Iainas McKenny, užuot atsakęs į užduotus klausimus, paprašė atsiųsti klausimus iš naujo.
Tuomet DELFI surašė daugiau klausimų – apie Fondo steigėjus, galutinius naudos gavėjus, kaip ir kokiais būdais fondas dalyvavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atrankoje, kokios sąsajos su Lietuvoje veikiančia advokatų kontora „TGS Baltic,“ ir kt.
Tačiau į šiuos klausimus atsakymų nesulaukėme.
„Google“ paieškos sistemoje įrašius fondo vieno iš steigėjų vardą ir pavardę, pirmasis įrašas nukreipia į Rusijos arbitražo interneto puslapį. Jame galima rasti Fondo PI vieno iš steigėjų, tuomet dar atstovavusio vienai iš užsienio valstybių advokatų kontorai, kurios specializacija – arbitražo teisė, pavardę ir jo skaityto pranešimo Rusijos arbitražistų konferencijoje temą – „Skolų išieškojimas tarptautiniuose ginčuose“ (Взыскание долгов в международных спорах).
Beje, advokatų kontora „TGS Baltic“ – bene vienintelė, viešai skelbianti apie savo veiklą ir partnerius Baltarusijoje ir Rusijos Federacijoje.
„Toks Vilniaus miesto savivaldybės elgesys kelia papildomų klausimų: kokiais kriterijais remiantis ir pagal kokią procedūrą buvo pasirinktas fondas, kurio patirtis, bent jau tiesiogiai kaip subjekto, šioje srityje yra nulinė. Na, kokia gi gali būti patirtis prieš tris mėnesius iki sutarties sudarymo iškepto fondo?! Man įdomiau kitkas – kas yra tikrieji šio fondo naudos gavėjai, fiziniai ir juridiniai asmenys, vadinamieji beneficiarai? Atsidarius interneto puslapį, advokatų sąraše pagal sritis yra advokatai „privačių investicinių fondų grupė“, o tokie paprastai įvairiems atvejams turi tarptautinį tokių fondų steigimais užsiimančių partnerių tinklą, kurie pagal poreikį tokį fondą gali „iškepti“ per mėnesį, ką, matyt, ir padarė šiuo atveju.Teisėtvarka ir Lietuvos bankas turi visas galimybes per tarptautinius duomenų registrus tokią informaciją susirasti. Tai yra šalies nacionalinio saugumo klausimas“, – sakė DELFI konsultavęs vieno iš Lietuvos bankų atstovas, neleidęs viešai įvardyti savo pavardės.
Sutartis su Fondu – „auksinis“ Šimašiaus parašiutas?
Sutartis su Fondu pasirašyta praėjus vos mėnesiui nuo Vilniaus miesto tarybos sprendimo dėl paties Fondo suradimo priėmimo – 2019 m. vasario 26 d.
Aštuoniolika mėnesių, kurių galimai pagal sutartį reikia, kad Fondas atgautų maksimalų „sėkmės mokestį“, sueis 2020 m. rugpjūtį.
Vienas iš DELFI pašnekovų teigia, kad, pasirenkant privatų investuotoją ir numatant jam pakankamai geras finansines sąlygas, nebūtinai buvo rūpinamasi vien užtikrintu finansavimu Savivaldybei atstovaujantiems teisininkams.
„Priežastis, dėl kurios sutartis su privačiu investicijų fondu galėjo būti pasirašyta per daug nesitikint laimėti bylos Stokholme, bet, mažų mažiausia, siekiant sukurti pastangų, kurių tikslas – mažinti nuostolių riziką, regimybę. Tai verslo rizikos srityje įvardijama „auksinio parašiuto“ terminu. Numanant, kad gali būti pralaimėta, galbūt norima sukurti regimybę kad, neva, imamasi visų įmanomų priemonių ir daroma viskas, kas įmanoma, kad bent kiek būtų sumažinta bylos pralaimėjimo finansinė rizika. Tokios regimybės sukūrimas gali turėti tikslą sumažinti teisinę, finansinę ir reputacinę atsakomybę asmenų, kurių pirmiau padėti parašai lėmė, kad tokios arbitražo išlaidos, įskaitant didžiules sumas, kuriomis „penėta“ viena advokatų kontora, buvo patirtos“, – teigė pašnekovas.
Pasak jo, ES šalių teismų praktikoje, nors retai, bet yra bylų, kai bendrovė (šiuo atveju būtų AB „Vilniaus šilumos tinklai”), pasikeitus valdžiai, paduoda į teismą asmeniškai vadovą ir valdybos narius, priėmusius sprendimus (šiuo atveju – sprendimus beviltiškai ir neadekvačiai brangiai bylinėtis), kurie atnešė bendrovei labai didelių nuostolių (šiuo atveju žymūs nuostoliai gali būti, jei byla būtų pralaimėta).
„Teismų praktikoje yra atvejų, kai nuostolingus sprendimus priėmusiems įmonių valdymo organų nariams tenka asmeninė finansinių kompensacijų mokėjimo našta, taip pat teismas gali diskvalifikuoti, ir asmuo gali netekti teisės užimti valdybos nario pareigų tam tikrą laiką. Tačiau yra toks teisinis niuansas, kai tokios atsakomybės ir finansinės kompensacijos naštos išvengiama: jei valdybos narys ar vadovas įrodo, kad jo sprendimai pasirašyti rizikingą sandorį buvo priimti siekiant „gero“, t. y. siekiant iškovoti bendrovei, jo manymu, padarytą žalą, kažką laimėti bendrovės naudai ir pan. Ir kad visą tą laikotarpį visi jo veiksmai rodė pastangas pasiekti kuo geresnį rezultatą, kad asmuo (asmenys) ėmėsi konkrečių veiksmų ir darė geriausia, ką galėjo, kad sumažintų visų rūšių rizikas (finansinę, teisinę, reputacinę ir kitas).
Taigi, sutartis su tuo fondu gali būti atsakomybės klausimo iškėlimo atveju kaip įrodymas, kad pasirašyta sutartis su fondu – kaip priemonė, kuri valdo (mažina) finansinių pasekmių riziką, kad asmenys atsakingai ieškojo būdų sumažinti galimiems bylinėjimosi nuostoliams“, – sakė gerai Vilniaus miesto savivaldybės vidaus politikos užkulisius žinantis asmuo.
Tyrimas Lietuvoje užgesintas, bet kreiptasi į arbitražą
Su tokia pozicija ne visai nori sutikti buvęs Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo departamento prokuroras Kęstutis Vagneris.
„Pirmiausia reikia kelti klausimą, kodėl iš viso buvo veliamasi į tarptautinius ginčus, civilinius ginčus – brangius ir uždaro proceso, o ne leidžiama tirti galimas nusikalstamas veikas baudžiamosiose bylose Lietuvoje“, – sako neseniai į pensiją išėjęs buvęs ilgametis prokuroras.
Jis neslepia – 2017 metais Generalinėje prokuratūroje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Seimo nario Algimanto Dumbravos kreipimąsi – dėl viešojo intereso gynimo „Veolios“ įmonei „Vilniaus energija“ galimai manipuliavus šilumos kainomis ir padarius sostinės šilumos vartotojams finansinį nuostolių permokant už šilumą.
Šio tyrimo metu, 2017 metų balandžio 25 dieną, šią bylą tyręs prokuroras K. Vagneris buvo atvykęs į Vilniaus miesto savivaldybės tarybą, kur buvo svarstomas sprendimo projektas dėl Vilniaus miesto savivaldybės kreipimosi į Stokholmo arbitražą ir mokėjimo už teisines paslaugas šiame procese klausimas.
Pagal savivaldybės tarybos sprendimo projektą, Vilniaus ieškinį arbitražui turėjo pasirašyti tuometinis Vilniaus vicemeras, konservatorius Valdas Benkunskas, atsakingas už sostinės energetikos klausimus.
Susirinkusiems į posėdį priimti sprendimo dėl kreipimosi į Stokholmo arbitražą ir pritarti sutarčiai su teisininkais dėl lėšų skyrimo sumokėti už teisines arbitražo bylinėjimosi paslaugas prokuroras K. Vagneris kalbėjo taip:
(Ištrauka iš posėdžio įrašo): „Kodėl aš šiandien čia atėjau, kodėl aš atėjau į savivaldybės tarybą? Aš atėjau, nes noriu pasakyti, kad viešasis interesas privalo būti apgintas. Ir jei jūs kreipsitės į arbitražą, ir jei arbitražas priteis, tai aš turiu kai ką pasakyti. Aš tikiuosi, kad ponas Benkunskas mane girdi, nes aš su juo kalbėjau ir aš jam sakiau, kad aš, kaip prokuroras, šioje byloje stovėsiu kaip Maklaudas už jo nugaros. Jūs pamiršote, vicemere? Kadangi ponas Benkunskas yra atsakingas už energetinį ūkį Vilniaus savivaldybėje ir dės parašą ant šito ieškinio.
Ir ko aš bijau? O aš bijau, kad atsiras, pavyzdžiui, teigiamas arbitražo sprendimas ir bus priteista tam tikra pinigų suma „Vilniaus šilumos tinklams“. Ir aš bijau, kad tas mažas paprasto Vilniaus šilumos vartotojo interesas pasimes tarp „Vilniaus šilumos tinklų“ finansinių injekcijų interesų. Todėl aš šios tarybos nariams atėjau pasakyti, kad aš būsiu tas prokuroras, kuris stovės kaip Maklaudas, ir jei bus teigiamas Stokholmo arbitražo sprendimas, mes vėl susitiksime čia, taryboje, ir spręsime, kaip užtikrinti tą mechanizmą, kad ta dalis, kurią permokėjo Vilniaus gyventojai, grįžtų jiems.
Dar daugiau – iš tikrųjų viešojo intereso prokuroro veiklos sritis yra plati, nes jis nustato viešojo intereso tyrimo apimtį. Giliai analizuodamas šią situaciją, pastebėjau, kad ši istorija nuo 2002 metų verta gilesnio dėmesio, ir kiek čia yra įvairiausių niuansų, visokių spalvų; aš pasistengsiu per mėnesį, iki birželio vidurio, puikų paveikslą nutapyti ir pateiksiu generaliniam prokurorui.
Aš manau, kad gali atsirasti ir papildomų sprendimų, kurie gali būti priimti, arba revizuosime jau priimtus sprendimus. Tai yra mano, kaip prokuroro, kaip valstybės ir savivaldybės interesų gynėjo, prievolė ir pareiga. Nesu tas prokuroras, kuris pastumiamas, kuriam daroma įtaka. Esu savarankiškas, man 60 metų, ir savo profesinę karjerą stengiuosi užbaigti garbingai.“
Tačiau neilgai trukus po šitos kalbos neliko ne tik pradėto K. Vagnerio tyrimo, bet ir paties prokuratūros Maklaudo. Neliko ir konservatorių, turint omeny Vilniaus miesto tarybos daugumą, – koalicija žlugo 2017 m. spalio 2 dieną. Po mėnesio buvo atleista administracijos direktorė A. Vaitunskienė. Ieškinį arbitražui taryba įgaliojo pasirašyti merą R. Šimašių, tačiau šis įgaliojimus perleido naujajam administracijos direktoriui P. Poderskiui, ir po 2018 m. balandžio 25 d. savivaldybės tarybos sprendimo ieškinys buvo pasirašytas bei įteiktas Stokholmo arbitražui. Čia, kaip buvo numatę advokatai iš „TGS Baltic“, procesas turėjo pasibaigti 2019 m. kovą. Tačiau 2019 m. sausį ne be advokatų pastangų Vilniaus miesto savivaldybė tapo įvelta į sutartį su investiciniu fondu „Profile Investment“.
Metus po koalicijos žlugimo be darbo prabuvęs, o po rinkimų šį pavasarį vėl koalicijoje su tuo pačiu R. Šimašiumi Vilniaus miesto vicemeru tapęs konservatorius V. Benkunskas, rinkimų įkarštyje aršiai kritikavęs sutarties su Fondu PI sudarymą, dabar uoliai gina tokį Vilniaus miesto savivaldybės žingsnį savo dalijamuose pranešimuose spaudai. Pastarųjų dažnis suintensyvėjo po to, kai DELFI pradėjo šį tyrimą.
Šiomis dienomis kalbinamas K. Vagneris sako, kad tuomet baiminęsis to, jog ieškinio priteisimo atveju pinigai būtų ne pasiekę vilniečius, bet prasmegę šilumos ūkio įmonėje. Faktas, kad savivaldybė sudarė dar vieną sutartį, kurios turinys savivaldybę įvarė į spąstus, išsivadavimo iš kurių kaina – daugiau nei 30 milijonų eurų, prokurorui buvo nemaloni staigmena.
„Energetinis sektorius visuomet yra jautri sritis. Tai labai brangi sritis, ir procesai, ypač ginčų, yra labai brangūs. Blogiausia, kad tokių procesų išlaidos paprastai krenta ant eilinių šilumos vartotojų pečių naujomis, didesnėmis, šilumos kainomis. Tiesą sakant, nemaniau, kad kai kam užteks įžūlumo bristi taip toli. Kita vertus, turint tokius ryšius, – kodėl gi ne?“ – sakė buvęs Generalinės prokuratūros prokuroras K. Vagneris.