Gintaras Petrikas grįžo į tuos pačius namus, iš kurių pabėgo 1997 metais. „Niekas nepasikeitė“, - pakėlė akis į tarpukariu statytą daugiabutį. Jį pasitiko tėvai, brolio Raimundo šeima ir kaimynai. Visi žinojo, kad buvęs EBSW prezidentas grįš iki 20 val. vakaro – teismas jam pusei metų skyrė namų areštą.

„Dešimt metų to laukiau“, - motina Sergilija Petrikienė su sūnumi stengiasi praleisti kuo daugiau laiko. Rūkytas karpis, alus, šampanas, vaisiai – pirmą vakarą G.Petrikas prisiminė primirštų patiekalų skonį. Sekmadienio rytą pabėgiojo ir vėl grįžo į tėvų namus.

Tokiomis sąlygos garsusis bėglys gyvena beveik tris paras. 44 mėnesiai ant Jungtinių Amerikos Valstijų kalėjimo gulto ir 3 naktys savo namų lovoje. Pasikeitė buities sąlygos, bet ne paros ritmas – G.Petrikas iki šiol miega dienomis, o naktimis nesudeda bluosto.

Ir ne vien dėl laiko skirtumo tarp Los Andželo ir Kauno.

EBSW turto iššvaistymu ir 80 mln. litų indėlių pasisavinimu kaltinamas bėglys žino, kad Lietuvoje turi daug priešų. Tie žmonės mato, kad G.Petriko šeima neskursta. Jie skaitė ir EBSW veiklą tyrusios Seimo komisijos išvadas, kuriose užsimenama, kad per trečiuosius asmenis buvę G.Petriko verslo partneriai valdo kone milijardo litų vertės turtą. „Aš neturiu milijonų“, - teisinasi G.Petrikas ir pakviečia prisėsti savo tėvų bute Kaune.

„Esu pasirengęs atsakyti į visus klausimus“, - nesudreba nė vienas garsiojo bėglio veido raumuo. Bet jo balsas interviu metu virpės ne kartą. Jis taip ir nepateiks įrodymų, kad mokėjo kyšius aukščiausiems to metu valdžios pareigūnams – Algirdui Brazauskui ir Adolfui Šleževičiui, jis taip ir neprasitars, kur dingo milijonai indėlių, neatskleis, kas jam padėjo pasprukti iš Lietuvos. Tačiau pateiks savas versijas apie dešimties metų senumo įvykius.

- Ką nuveikėte per pirmąsias dvi dienas laisvėje? - „Kauno diena“ pradėjo pokalbį su G.Petriku.

- Malonu vėl stovėti ant žemės. Amerikoje kalėjau devintame aukšte. Trejus su puse metų išeidavau tik į balkoną, nemačiau nei medžių, nei žolės. Sekmadienį nuvažiavau į Ąžuolyną, bėgau krosą.

- Jūsų sugrįžimo labiausiai laukė žmonės, EBSW koncerno klestėjimo laikais jūsų bendrovėms patikėję savo pinigus. Ar nebijojote Ąžuolyne jų sutikti?

- Nepažįstu indėlininkų. Niekas nepasisveikino, vadinasi, jų kol kas nesutikau. Niekas į mane nekreipia dėmesio. Jie žino, kad neturiu lėšų. Kai sprukau iš Lietuvos, negalvojau apie pinigus. Viską mečiau, saugojau gyvybę. Jie supranta, kad tų pinigų negrąžinsiu. Nežinau, gal kai kurie prisibijo.

- Atrodo, ne be pagrindo. Praėjusiais metais metėte sunkius kaltinimus buvusiems Lietuvos banko ir valstybės vadovams. Esą jiems mokėjote kyšius. Žadėjote pateikti įrodymų, kad, pavyzdžiui, tuometiniam Prezidentui Algirdui Brazauskui pervedėte 40 tūkstančių dolerių. Kur šie įrodymai?

- Nieko nesirengiu atskleisti. Atrodo, Lietuvos teisėsaugos institucijoms šie dalykai nėra įdomūs. Visų pirma turiu pats apsiginti: susipažinti su byla ir kartu su teisininkais parengti gynybos strategiją. Nebenoriu leistis į politines diskusijas. Ta informacija vieniems politikams sukrautų kapitalą, kitiems pakenktų. Gal ir turėjau minčių ieškoti tiesos, bet dabar tai neberūpi.

- Žinau, kad skaitėte EBSW veiklą tyrusios Seimo laikinosios komisijos išvadas. Ar jose atskleista tiesa?

- Grubiai tariant, didesnio absurdo negali būti. Minimi kažkokie antraeiliai vardai, mūsų bendrovių veiklai neturėję didelės įtakos. Yra visai kitos, gerokai svarbesnės pavardės, kurių niekas taip ir neįvardijo.

- Gal iš Amerikos kalėjimo skambėję kaltinimai tebuvo fantazijos, kuriomis siekėte įtikinti prokuratūrą padaryti nuolaidų?

- Taip, turėjau tikslų, išskaičiavimų, bet neatskleisiu jokių detalių. Turiu pripažinti, kad planas žlugo. Ar tie faktai – išgalvoti? Nenoriu jų nei paneigti, nei patvirtinti. Kartais galiu kalbėti ir nesąmones, juk neužimu jokių pareigų. Jeigu reikėtų, atsakyčiau į visus klausimus. Ar pagrįsčiau, sunku pasakyti.

- Seimo laikinoji komisija ketina pratęsti veiklą ir kviesti jus liudyti. Ar atvirai kalbėsite apie ryšius su tuomet šalį valdžiusia Demokratine darbo partija?

- Gerai pagalvočiau. Jei jie sutiktų atsakyti į mano klausimus, gal ir nueičiau pasikalbėti. Kokius? Pavyzdžiui, kodėl politikai daro spaudimą teismui. Jau esu nuteistas. Nežinau, ar atsiras nors vienas teisėjas, kuris pasakys, kad G.Petrikas – nekaltas.

- Teigiama, kad buvę Jūsų partneriai vien Kaune per trečiuosius asmenis valdo kone milijardo litų vertės turtą. Ar tai nėra rezervai, iš kurių būtų galima grąžinti indėlius?

- Kiek žinau, buvusiems mano partneriams joks turtas nebepriklauso. Galbūt buvo kažkas paslėpta, išplauta, to nežinau. Apskritai nežinau, kokie bus mano santykiai su buvusiais partneriais. Jaučiu kaltę prieš žmones, kuriuos nuteisė. Viską palikau ir nusiploviau.

- Grįžkime į 1997 metus. Liko daug neatsakytų klausimų. Sakėte, kad Jūsų gyvybei grėsė pavojus. Nuo ko konkrečiai bėgote?

- Tuo metu gavau informacijos, kad rengiamas pasikėsinimas. Politinės ir kriminalinės grupuotės planavo mano nužudymą. Kai tik išgirdau, tą pačią dieną nusprendžiau bėgti. Kai kurie iš tų žmonių jau nebėra tokie įtakingi. Be to, nebesu figūra, kuri būtų pavojinga. Jaučiuosi pakankamai saugus.

- Neabejojama, kad Jums talkino teisėsaugos pareigūnai, esą kitaip nebūtumėte galėjęs išvykti iš Lietuvos.

- Tai tik versijos. Planas buvo paprastas. Paskambinau vaikystės draugams ir paprašiau pagalbos. Kitais žmonėmis nepasitikėjau. Kai privažiavome Lietuvos ir Kaliningrado srities sieną, pateikėme keturis pasus. Vietoj savo daviau kito žmogaus, pareigūnai pažiūrėjo pro langą ir praleido. O Rusijos pasieniečiams parodžiau tikrąjį pasą, kuriame buvo lietuviškas įrašas: „Neišvykti.“ Jie atsivertė, bet nieko nesuprato. Pasienio barjerą įveikiau primityviai ir paprastai.

- Kada tapote Aleksandru Davidoffu?

- Kaliningrado srityje gavau naują pasą. Amerikoje manęs niekas kitaip ir nevadino. Namuose visi kreipėsi Aleks, o Rusijoje - Saša. Vėl teks priprasti prie tikrojo savo vardo. Bėglio gyvenimas nebuvo lengvas, ypač pirmuosius metus. Eidavau ir žiūrėdavau, ar gatvėje nėra į lietuvius panašių žmonių. Stengiausi nebendrauti su europiečiais.

- Amerikos kalėjime pradėjote rimtai studijuoti Bibliją. Jei ji į rankas būtų pakliuvusi 1990 metais, ar būtumėte spjovęs į EBSW indėlininkų likimus?

- Taip, studijavau, daug skaičiau. Perskaičiau daug filosofinės literatūros, kuriai laisvėje trūkdavo laiko. Tai buvo verslas, padariau klaidų, bet sąmoningai nesiekiau apgauti žmonių. Tačiau morališkai nesijaučiu gerai - žmonės prarado savo turtą.

- Po 44 mėnesių pertraukos su žmona Joana ir vaikais galite kalbėti tiek, kiek norite. Kelis kartus per pastarąsias dvi dienas skambinote į Ameriką?

- Skambinau, kalbėjomės. Ir ji, ir aš jaučiu, kad esame toli vienas nuo kito. Iki kitų metų pavasario žmona neketina grįžti. Nori pabaigti mokslus – verslo studijas. Ji – stipri. Sugebėjo ir mokytis, ir dirbti, ir vaikais pasirūpinti. Dabar ir aš galėsiu padėti, juk pradėsiu dirbti. Nors žmona nenori, kad imčiausi verslo. Per tuos dešimt metų labai suartėjome – buvome ir verslo partneriai, ir draugai. Pinigai sugadina žmogų. Buvau išpuikęs, nejaučiau, kaip elgiuosi su šeima ir darbuotojais. Dabar to tikrai nebus.

- Ar vėl naudosite EBSW laikais išbandytus verslo plėtros metodus – kyšius, šantažą ir pan.

- Jungtinėse Valstijose išmokau skaidraus verslo taisyklių. Ten neužsimena apie kyšius. Jei padarei pažeidimą, sumoki baudą, ir taškas. Be to, mane stebės pro didinamąjį stiklą, negalėsiu paslysti. Verslas yra verslas. Nemanau, kad dėl praeities man užtrenktos visos durys. Steigsiu savo bendrovę, turiu verslo strategiją. Mane domina ir gamyba, ir nekilnojamasis turtas. Kalėjime domėjausi perspektyvomis. Kai kurie kaliniai nušvietė perspektyvias verslo sritis. Jie – gerai Valstijose žinomi verslininkai, o kali už finansinius nusikaltimus. Bet kol kas galvoje – labiau buitiniai dalykai. Pamiegoti, pavalgyti, pailsėti.