mocingoje kalboje – savigrauža ir laisvės siekis
Nuoširdi atgaila, ar eilinis psichologiją ir manipuliavimą žmonėmis neblogai išmanančio 66 metų V. Belecko bandymas palengvinti savo padėtį?
Šią dilema teko spręsti trijų Kauno apygardos teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjusiai Pravieniškių pataisos namų administracijos teikimą garsiajam nusikaltėliui V. Beleckui vietoje įkalinimo iki gyvos galvos skirti švelnesnę, terminuotą laisvės atėmimo bausmę.
Teise prašyti pataisos namų tarpininkavimo naudojasi beveik visi be išimties kalėti iki gyvenimo pabaigos nuteisti ir bent 20 metų už grotų praleidę nusikaltėliai. V. Belecko prašymą suteikti viltį išeitį į laisvę teismas nagrinėjo jau antrąjį kartą. Pirmasis prašymas pernai galutine ir neskundžiama nutartimi buvo atmestas.
„Noriu kreiptis į gerbiamus teisėjus su malonės prašymu man paskiriant terminuotą bausmę. Manau, kad pasikeitęs mano požiūris dar leis man pajusti laisvės skonį“, – vaizdo konferencijos metu iš teismo salėje sumontuotų ekranų emocingai kalbėjo Pravieniškėse kalintis V. Beleckas.
Skaitydamas lapelyje surašytą tekstą liūdnai pagarsėjęs nusikaltėlis teisėjus bandė sugraudinti kalbomis apie savigraužą, kurią tikino nuolatos jaučiantis, apie tai, kad iki šiol negali sau atleisti nusikaltimo, kurį sumanė ir kuriam vadovavo – kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo ir jo kolekcijos pagrobimo.
Žvelgiant iš šalies, nežinant šio nusikaltimo detalių, atrodytų, kad senstantis vyras iš tiesų kalba nuoširdžiai, tikisi bent savo gyvenimo saulėlydį sutikti būdamas laisvėje. Kodėl tuomet teismas šį prašymą antrą kartą atmetė, kokiais motyvais vadovautasi?
Laisvėje priimtų sesuo, žada gyventi dorai ir sąžiningai
Teismui pateiktoje medžiagoje teigiama, kad kalėti iki gyvenimo galo nuteistas V. Beleckas už grotų laiko veltui neleidžia. Jis dalyvauja įvairiose kaliniams organizuojamose užimtumo programose, kartus su nuteistųjų komanda „Bočiai“ viktorinoje „Taip ir ne“ laimėjo pirmąją vietą.
„Visur dalyvauju, kur tik kviečia“, – sakė V. Beleckas.
Taip pat pateiktas Prienų rajone gyvenančios V. Belecko sesers sutikimas priimti gyventi brolį, jei šis bus išleistas į laisvę. Pasirūpinta ir Kaune registruotos, tačiau vos vieną darbuotoją turinčios ird didmenine prekyba užsiimančios bendrovės pažadu įdarbinti V. Belecką vadybininku.
„Nors esu įkalintas iki gyvos galvos, tikiuosi išeiti ir kuriu šviesius planus. Sesuo priimtų, taip pat ir kiti giminaičiai.
Paleistas į laisvę gyvensiu dorai ir sąžiningai, stengiuosi būti naudingas visuomenei. Gerbiamų teisėjų prašau atsižvelgti į garbingą mano amžių. Dėkoju jums už dėmesį“, – baigė kalbą V. Beleckas.
Santykiai su artimaisiais akcentuoti ne veltui. Šis faktorius turi didelę reikšmę teismui svarstant lygtinio paleidimo ar bausmės sušvelninimo klausimus.
Dar vienu argumentu, jog tarsi būtų laikas V. Beleckui sušvelninti bausmę tapo nusikalstamo elgesio rizikos vertinimas, šiuo metu nustatyta vidutinė rizika – 46 balai, kai prieš tai ji siekė 53 balus.
Už grotų ir girtavo, ir naudojosi telefonu
Nagrinėjant teikimą sušvelninti V. Beleckui skirtą bausmę paaiškėjo, jog nuteistasis leisdamas savo dienas už grotų atsisakė Pravieniškėse jam pasiūlyto mokamo valytojo darbo. Tai svarbu, nes V. Beleckui pareikštas 347 tūkst. 698 eurų ieškinys, tad dirbdamas ir gaudamas atlygį jis galėtų atlyginti žalą.
Bylos duomenimis, V. Beleckas sutikęs dirbti šį darbą vėliau dirbti atsisakė motyvuodamas tuo, kad jis sulaukęs pensinio amžiaus.
Tiesa, kalėdamas Lukiškėse V. Beleckas dirbo skalbykloje, bet iš darbo buvo atleistas už taisyklių pažeidimą, nes kitam kaliniui perdavė 3 kilogramus skalbimo miltelių.
Tačiau šiam darbinės karjeros vingiui liūdnai pagarsėjęs nusikaltėlis rado paaiškinimą, tikino tapęs aplinkybių auka.
„Mane atleido, nes sušlaviau skalbimo miltelius nuo žemės ir juos atidaviau kitam asmeniui, kad valytų koridorių. Iki to tai buvo daroma, matomai, reikėjo mano vietos, buvo jaunesnių darbininkų. Man sakė, kad tris metus padirbėjai ir užteks“, – kalbėjo kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo organizatorius.
Nors per bausmės laikotarpį daugiau, nei 20 metų už grotų praleidęs V. Beleckas skatintas 14 kartų, jo nenaudai bylojo duomenys apie nusižengimus. Jis drausmine tvarka baustas penkis kartus, bylos duomenimis, V. Beleckas girtavo, naudojosi mobiliuoju telefonu. Pats nusikaltėlis šiuos pažeidimus vadino atsitiktiniais, siekė jų nesureikšminti.
Pasirodo, dabar jau neveikiančio Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo administracija V. Belecko elgesio nevertino kaip nepriekaištingo, todėl į Pravieniškių pataisos namus tęsti bausmės atlikimą jis buvo perkeltas tik 2016 metais, nors tokią galimybę turėjo praktiškai nuo 2010-ųjų.
Net ir kalėdamas siekė realizuoti pagrobtas kunigo vertybes
Kauno apygardos teismui nagrinėjant prašymą V. Beleckui suteikti malonę ir skirti terminuotą įkalinimo bausmę, paaiškėjo, kad ir įkalintas iki gyvos galvos kaunietis toliau rezgė nusikalstamus planus.
„V. Belecko asmens byloje esanti medžiaga liudija, kad nuteistasis net ir atlikdamas laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, 2007 – 2008 metais susirašinėdamas laiškais, bendraudamas neteisėtai įgytu mobilaus ryšio telefonu bei susitikdamas su jį lankančiais asmenimis, galimai siekė realizuoti dalį iš nužudyto R. Mikutavičiaus pagrobtų meno vertybių.
Be to, pateiktoji medžiaga patvirtina ir tai, kad pats nuteistasis savo padarytus drausminius nusižengimus vertina kaip nežymius ir menkaverčius, kas tik sustiprina teisėjų kolegijos įsitikinimą, jog V. Beleckas nėra nuoširdus ir savo priešingo teisei elgesio kritiškai nevertina, jis tik manipuliatyviai prisitaiko prie susidariusios situacijos, siekdamas sau palankesnio asmenybės vertinimo“, – pasisakė prašymą nagrinėjusi teisėjų kolegija.
Teismas kritiškai vertino ir tai, kad V. Beleckas atsisakė Pravieniškėse jam pasiūlyto valytojo darbo motyvuodamas pensiniu amžiumi.
„Nei V. Belecko amžius, nei jo sveikata nėra tie kriterijai, kurie neleistų jam dirbti nesunkų, jokių protinių gebėjimų nereikalaujantį fizinį darbą. Akivaizdu, jog darbui nuteistasis yra išrankus, jis selektyviai renkasi, ką pataisos įstaigoje galėtų veikti, o kas jo asmenybei yra pernelyg prastas, neprestižinis darbas“, – konstatavo teismas.
Teismo verdiktas: V. Beleckas iki šiol išlieka pavojingu visuomenei
„Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės pakeitimas į terminuotą laisvės atėmimo bausmę yra išimtis, kuri turi būti taikoma tik nustačius, kad nuteistojo elgesys bausmės atlikimo metu buvo itin nepriekaištingas, reikšmingai besikeičiantis teigiama linkme, o ir kitos aplinkybės leidžia neabejoti, kad trumpesnis (šiuo atveju terminuotas) bausmės atlikimo laikas leis pasiekti bausmės tikslus ir tuo pačiu nebus pažeistas teisingumo principas bei visuomenės interesai“, – 2020 metų spalio 15 dienos nutartyje pasisakė Kauno apygardos teismas.
Prieš skelbiant nutartį teisėjų kolegijos pirmininkas V. Belecko teiravosi, ar šis norėtų nuotoliniu būdu stebėti jos paskelbimą, ar pakaks gauti rašytinį dokumentą. Panašu, jog kunigo R. Mikutavičiaus nužudymo organizatorius nujautė, koks bus teismo verdiktas, stebėti jo paskelbimą atsisakė.
„Nagrinėjamu atveju atliktos bausmės dalis, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam V. Beleckui paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, šiuo metu dar tikrai neleidžia daryti išvados, jog nuteistajam sutrumpinus paskirtos bausmės laiką, būtų įgyvendinta bausmės paskirtis, realizuoti bausmės individualizavimo ir teisingumo principai. V. Belecko elgesys bausmės atlikimo metu nėra nepriekaištingas, o daroma pažanga nėra akivaizdi bei įtikinanti.
Todėl vien aplinkybė, kad nuteistasis yra garbaus amžiaus, nesuteikia pagrindo keisti paskirtos bausmės rūšies. Nuteistasis V. Beleckas yra pavojingas visuomenei, todėl turi tęsti bausmės atlikimą nuo jos izoliuotas, juo labiau, kad per laikotarpį nuo pirmojo pataisos įstaigos teikimo pakeisti jam nustatytos bausmės rūšį svarstymo jokie reikšmingi pokyčiai nuteistojo elgesyje bei mąstysenoje nebuvo užfiksuoti. Glaudžius santykius su artimaisiais V. Beleckas palaikė ir iki įkalinimo, tačiau tai neapsaugojo jo nuo nusikalstamų veiksmų, sukėlusių, be kita ko, ir negrįžtamas pasekmes“, – konstatavo prašymą sušvelninti bausmę atmetusi Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija.
Iš namų išviliojo siūlydamas pirkti antikvarinę sofą
63 metų kunigas, kolekcininkas ir poetas R. Mikutavičius iš savo buto Laisvės alėjoje, visai šalia pagrindinės policijos būstinės buvo išviliotas 1998-ųjų birželio 30-osios vakarą. Po kurio laiko išsiaiškinta, kad tai padarė kraupų nusikaltimą suplanavęs jo pažįstamas V. Beleckas, pasiūlęs vykti apžiūrėti neva parduodamos antikvarinės sofos.
Nuvykus į išnuomotą butą Panemunės rajone R. Mikutavičius buvo apsvaigintas eteriu ir smaugtas, šioje egzekucijoje dalyvavo V. Belecko bendrininkai: Ivanas Kvaskovas, Artūras Daškovskis ir Valdas Puodžiūnas. Žudikai dvasininko kūną įdėjo į automobilio bagažinę, nuvežė prie Nemuno, apvyniojo metaliniu tinklu ir įmetė į vandenį. Vėliau nustatyta, jog R. Mikutavičius tuo metu dar buvo gyvas. Iš R. Mikutavičiaus buto nusikaltėliai pagrobė jo sukauptą kolekciją – daugybę meno dirbinių, kurių vertė tuomet siekė apie 5 mln. litų.
Be žinios dingus kunigui R. Mikutavičiui, bute, kuriame jis gyveno pasigedus gausios meno dirbinių kolekcijos tapo aišku, jog žmogaus ir brangios kolekcijos dingimai tiesiogiai susiję. Pradžioje dar nekalbėta apie juodžiausią scenarijų. Kaune net sklido gandai, esą kunigas R. Mikutavičius slapta išvyko į užsienį. Tai bandyta pagrįsti populiaraus kunigo nesutarimas su bažnyčios hierarchais.
Vilniaus prekyvietėje – medalis iš kunigo kolekcijos
Rimtas proveržis aiškinantis, kas iš tiesų nutiko kunigui R. Mikutavičiui įvyko garsaus šalies kolekcininko ir žurnalisto Viliaus Kavaliausko dėka. Užsukęs prie Tauro kalno, kur savaitgaliai tradiciškai susitinka kolekcininkai, V. Kavaliauskas sulaukė nepažįstamo žmogus pasiūlymo pirkti kelis ordinus.
Vėliau jis pasakojo, kad vieną jų apžiūrėjęs bei iš karto supratęs, kad trečiojo laipsnio Gedimino ordinas priklausė R. Mikutavičiui. Jį kunigui įteikė tuometis šalies prezidentas Algirdas Brazauskas.
Apie siūlomą įsigyti ordiną V. Kavaliauskas tą pačią dieną pranešė tuomečiam Valstybės saugumo departamento vadovui Mečiui Laurinkui, pareigūnai pradėjo narplioti kraupaus nusikaltimo dėlionę. Išsiaiškinta, kad kunigui priklausęs apdovanojimas jau buvo parduotas už 400 JAV dolerių, o jį pardavėjui davęs asmuo – kauniečio V. Belecko sūnėnas.
Iki to momento teisėsaugininkai įtarė, kad prie R. Mikutavičiaus dingimo ir jo kolekcijos vagystės gali būti prisidėjęs V. Beleckas, jis buvo sulaikytas, tačiau nesant įkalčių, paleistas į laisvę. Nustačius ryšį tarp parduoto ordino, kurio buvo apdovanotas R. Mikutavičius ir V. Belecko, jis buvo pakartotinai sulaikytas ir laisvės daugiau neišvydo.
Pasikeitė vardą ir pavardę
Sovietų armijos kariškio ir lietuvės šeimoje gimęs V. Beleckas turėjo kitą vardą bei pavardę. Skurdžiame, proletariškame Žemųjų Šančių rajone jis augo vadinamas Vladimiru Stupakovu.
Kaunietis sovietmečiu domėjosi senienomis, įsitraukęs į pusiau pogrindyje veikusį kolekcininkų pasaulį ėmė jomis prekiauti, susikrovė tiems laikams nemažą kapitalą. 1983 metais V. Stupakovas buvo sulaikytas įtariant brangakmenio vagyste ir nuteistas kalėti penkerius metus.
Atlikęs dalį bausmės jis išėjo į laisvę ir vėl pasinėrė į prekeivių meno vertybėmis pasaulį, o virtęs Vladu Belecku tapo dar atsargesnis. V. Beleckas vedė gerokai už save vyresnę kaunietę Oną Daujotienę, su kuria po kiek laiko išsiskyrė.
Esama duomenų, jog tikrieji kolekcininkai V. Belecko vengė, jį laikė tik vertybių, tarp kurių būta ir neaiškios kilmės dirbinių, perpardavinėtoju. Kiek vėliau pats V. Beleckas žiniasklaidai minėjo, kad tarp jo klientų buvo ne tik kunigas R. Mikutavičius, bet ir nusikalstamo pasaulio atstovai.
Pradžioje palaidojo kaip neatpažintą skenduolį
Kunigo R. Mikutavičiaus kūnas iš Nemuno buvo ištrauktas praėjus kiek daugiau, nei dviem savaitėms po jo nužudymo – 1998-ųjų liepos 15 dieną. Tiek laiko vandenyje išbuvęs kūnas buvo stipriai pakitęs, tad nustatyti asmenybę buvo gana keblu.
Pradžioje manyta, kad tai be žinios dingusio Kauno „Daktarų“ grupuotės atstovo Iliodoro Popovo pravarde „Popas“ palaikai. Tačiau šias prielaidas paneigė kūną apžiūrėjusi mafiozo žmona.
Nedėkingai susiklosčius aplinkybėms, netikėtai sugedus morgo šaldytuvui, o teismo medicinos ekspertui konstatavus, kad velionis gerokai jaunesnis, nuo 30 iki 50 metų amžiaus, kai R.
Mikutavičiui buvo 63 metai, neatpažintas kūnas buvo skubiai palaidotas Karmėlavos kapinių kvartale, kur ilsisi nenustatytos tapatybės žmonės. Paaiškėjus naujoms aplinkybėms 1999 metų pavasarį palaikai buvo ekshumuoti bei iš karto atpažinti. R. Mikutavičius amžinojo poilsio atgulė prestižiškiausia vadinama Kauno vietoje – Petrašiūnų kapinių panteone, jam buvo skirta vieta šalia poetės Salomėjos Nėries kapo.
Gaujos nariams – skirtingi likimai
Kratų metu V. Belecko ir jo giminaičių namuose teisėsaugininkams pavyko nemažą rasti dalį iš R. Mikutavičiaus buto pagrobtų paveikslų. 2000-ųjų rugsėjo 11-ąją Vilniaus apygardos teismas paskelbė nuosprendį garsiojoje byloje.
V. Beleckas buvo pripažintas kaltu dėl kunigo nužudymo organizavimo, jam skirta pati griežčiausia bausmė – įkalinimas iki gyvos galvos. Proceso metu V. Beleckas tikino nenorėjęs kunigo žudyti, o tik jį apiplėšti ir kaltę vertė savo bendrininkams.
V. Belecko suburtos grupuotės nariai, vaikų namuose augusi ir pažadėtu solidžiu honoraru susigundžiusi trijulė sulaukė kiek švelnesnių bausmių. Valdui Puodžiūnui teismas skyrė 13 metų, Artūrui Daškovskiui – 19 metų, o Ivanui Kvaskovui – 20 metų laisvės atėmimo bausmes. Nuteistieji nuosprendį bandė skųsti, tačiau skundas buvo atmestas.
Netrukus po to Alytaus pataisos namuose I. Kvaskovas nusižudė. V. Puodžiūnas ir A. Daškovskis bausmes atliko ir išėjo į laisvę.
Įkliuvo su „Daktarų“ gaujos šulais
Nuteisus R. Mikutavičiaus žudikus šio nusikaltimo istorija tuo nesibaigė. 2001 metais teisėsaugininkai gavo informacijos, kad buvusi R. Belecko žmona O. Daujotienė Vokietijoje ieško pirkėjų keliems paveikslams iš pagrobtos nužudyto kunigo kolekcijos. Surengus tarptautinę operaciją, pareigūnui apsimetus tariamu pirkėju O. Daujotienė buvo sulaikyta, įkliuvo ir Vokietijoje su vyru gyvenusi jos dukra.
Paaiškėjo, kad parduoti bandyta ne tik R. Mikutavičiui priklausiusius, bet ir iš kito kolekcionieriaus, buvusio advokato Gedimino Damalako pagrobtus paveikslus. Pareigūnai taip pat sulaikė O. Daujotienei talkinusį tuomet įtakingą Kauno šešėlinio pasaulio veikėją, „Daktarų“ gaujos narį Virginijų Silvestravičių – „Virgelį“. Kitas „Daktarų“ atstovas, vienu gaujos lyderių vadintas Egidijus Abarius – „Goga“ kurį laiką slapstėsi nuo teisėsaugos, o vėliau pats atėjo į prokuratūrą.
Tačiau visa ši kompanija laisvės atėmimo išvengė. Kauno apygardos teismas O. Daujotienę, kuri kaltinta neteisėtai įgijus paveikslus nuteisė vienerių metų ir mėnesio laisvės atėmimo bausme. Kadangi kaunietė tiek laiko išbuvo sulaikyta, konstatuota, jog bausmę ji jau atliko. Įkalinimo išvengė ir O. Daujotienei talkinę du „Daktarų“ gaujos atstovai – E. Ebarius – „Goga“ ir V. Silvestravičius – „Virgelis“, jiems skirtos 5 tūkst. ir 7,5 tūkst. litų dydžio piniginės baudos.
Didžiausia, 25 tūkst. litų bauda skirta paveikslus į Vokietiją vežusiam O. Daujotienės ir V. Belecko pažįstamam kauniečiui Edmundui Burdai. Šiuo metu rasti ne visi R.Mikutavičiui priklausę meno dirbiniai, kai kurie paveikslai vis dar ieškomi.
