Karališkas tradicijas išsaugojusios senosios Europos valstybės turi ne vieną bendrą bruožą – giminystės ryšius, geresnes pradines išsilavinimo, karjeros pozicijas, beveik garantuotą solidžią finansinę padėtį.
Bet yra ir dar vienas bendras vardiklis – beveik visų karališkųjų šeimų atžalos neišvengia karinės tarnybos. Ar tai būtų Jungtinės Karalystės, Ispanijos, Nyderlandų, Norvegijos, Danijos, Švedijos monarchai – visų jų vaikai, jei tik yra sveiki, nuo mažens susitaiko su būsima tarnyba kariuomenėje.
Ir ne šiaip tarnyba – jei nori (arba turi teorinę galimybę) vadovauti šaliai, t. y. kažkada paveldėti sostą, pirma turi išmokti tai daryti – karininko profesija istoriškai yra vienas logiškiausių kelių. Ir visose šalyse karininko karjeros pradžia – leitenanto laipsnis, kurį dar reikia įgyti, t. y. įrodyti, kad esi jo vertas, net jei neplanuoji tolesnės karjeros kariuomenėje.
Toks principas galioja ne tik karališkųjų šeimų atstovams, bet ir kai kurių politikų atžaloms, sprendimų priėmėjų vaikams, ypač tose valstybėse, kurios tiesiogiai nuo savo įkūrimo susiduria su egzistencinėmis grėsmėmis, pavyzdžiui, Izraelyje. Čia be tarnybos kariuomenėje sunku siekti ambicingesnės karjeros ar vadovaujamų postų, o į aukščiausius postus taikančių politikų atžaloms galioja ir aukštesni kriterijai – tikimasi, kad jie taps karininkais.
Tad jei Lietuvoje bent jau pastaruosius trejus metus ar net dešimtmetį nuolat pabrėžiamos grėsmės, su jomis siejama šalies gynybos svarba, kalbama apie didesnį biudžetą, didesnį šauktinių, profesinės karo tarnybos karių ir puskarininkių poreikį, tai neišvengiamai turėtų būti keliami ir dar du esminiai klausimai – pavyzdžio rodymo ir lyderystės. Per artimiausius metus jie taps dar opesni. Kodėl?
Daugiau – ne tik išlaidų, dalinių ginklų
Viena vertus, daug kalbant apie grėsmes šalies saugumui, apie būtinybę didinti išlaidas Krašto apsaugai ir apie kariuomenės stiprinimą bendrąja prasme, neretai apsiribojama nesyk kartotais pastebėjimais: kalbama apie procentus, apie milijonus ir milijardus, įsigijimus, apie šauktinių, kitų karių skaičius.
Pastarieji dar žinomi kaip kas kelerius metus tikslinami kariuomenės ribiniai skaičiai. Dar šių metų pavasarį pritarta didinti bendrą ribinį karių skaičių – maždaug nuo 20,8 tūkst. iki 29,3 tūkst.
Tai maksimalus skaičius karių, puskarininkių, karininkų, šauktinių ir kariūnų, kuriuos vienu metu taikos meto sąlygomis gali išlaikyti kariuomenė.
Įstatyme taip pat pažymima, kad kariuomenės struktūra papildyta nauju junginiu – pėstininkų divizija. Ją plėtojant, bus įsteigtas naujas karinis vienetas – artilerijos pulkas, o esami kariniai daliniai bus pertvarkyti: Plk. Juozo Vitkaus inžinerijos batalionas – į Plk. Juozo Vitkaus inžinerijos pulką, Karinių oro pajėgų Oro gynybos batalionas – į Karinių oro pajėgų Oro gynybos pulką.
Divizija taip pat bus papildyta sunkinančiu pajėgumu – tankų batalionu, nors iš esmės tai tėra jau esamo dalinio pertvarka – numatyta nuo 2027 m. Karaliaus Mindaugo husarų batalioną pertvarkyti į Karaliaus Mindaugo husarų tankų batalioną. Pabrėžiama, kad plėtrai numatytos ginkluotės sistemos jau užsakytos.
Bet vėlgi, šie pertvarkų akcentai pirmiausia siejami su pinigais, kurių reikės įsigijimams, infrastruktūrai, pačiai technikai, ginkluotei, visam tam išlaikyti – tai labai svarbu. Bet ne mažiau svarbu suprasti, kad visi daliniai, jų ginkluotė, technika, infrastruktūra – visa tai bus beverčiai metalo ir betono gabalai, jei už jų nestovės žmonės.
Jei jau su eiliniais kariais, net ir 2027 m. didinant profesinės karo tarnybos karių skaičių nuo 11400 iki 15600, o šauktinių – nuo 4240 iki 7040, esama nemenkų iššūkių dėl prastos demografinės šalies situacijos, šaukiamojo ar tarnybai tinkamo amžiaus žmonių fizinės sveikatos, tai yra ir dar vienas veiksnys. Kad ir kokio dydžio vienetas būtų – nuo būrio iki divizijos, jam turi kas nors vadovauti.
Reikės daugiau lyderių ir elito pavyzdžių
Tas kas nors dažniausiai yra karininkas ar karininkė. Minėtose karalystėse įprasta, kad šalies elito – monarchų – atžalos rodo pavyzdį ir renkasi karininko kelią. Izraelyje – taip pat.
Net ir taikiose, nekariaujančiose, bet karčios karo patirties turinčiose šalyse, tokiose, kaip Suomija, esama sektinų pavyzdžių. Pavyzdžiui, suomių krepšinio žvaigždė, NBA talentas Lauri Markkanenas pernai atliko karinę tarnybą.
Lietuvoje ne vieną dešimtmetį nusistovėjusi tradicija, kad valdančiojo elito (ar opozicijos), sprendimų priėmėjų atžalos vengia tarnybos kariuomenėje, tarsi tai būtų kažkas gėdingo, kvailo, o politikai bent jau anksčiau nevengdavo šaipytis, išsisukinėti vien nuo minties apie šią pareigą.
Vis dažnesni atvejai, kai politikų atžalos renkasi tarnauti, tebėra daugiau išimtys, o ką jau kalbėti apie tarnybos išvengiančias krepšinio žvaigždes ar karininko profesijos kelio pasirinkimą.
Net jei visiškai nėra svarbu, ar esi politinio, šou, verslo, kito elito, ar tiesiog eilinio piliečio atžala, faktas liks paprastas: kažkam teks tarnauti ir vadovauti. O elitas, kad ir koks jis būtų – mėgstamas ar nekenčiamas, visada turės savo efektą, nes tai yra kelrodis, pavyzdys, kuris mažų mažiausiai neleis kalbėti apie neteisybės, nesąžiningumo ir „lygesnių tarp lygiųjų“ situacijas, o gal ir taps įkvėpimu.
Karas Ukrainoje parodė, koks svarbus yra patyrusių, sumanių, sprendimus gebančių priimti karininkų vaidmuo – ar tai būtų būriams (o kartais, dėl patiriamų nuostolių – ir kuopoms) vadovaujantys leitenantai, ar brigadų vadai.
Jei puskarininkiai – seržantai – yra kariuomenės stuburas, taktinio lygmens ramsčiai ir dalinių alyva, tai karininkai yra bet kurio dalinio smegenys: jie planuoja, prisiima atsakomybę, jie gali priimti logiškus, kvailus sprendimus, gali klysti ir būti nemėgstami, bet privalo būti lyderiai.
„Vienas svarbiausių reikalavimų, kad jie būtų lyderiai. Prieš 20 ar 30 metų pas mus tai nebuvo taip smarkiai akcentuojama, o dabar ypač daug dėmesio skiriame, nes kiekvienas absolventas turėtų turėti gebėjimus, išugdytas savybes, reikalingas karininkui lyderiui.
Kartais paminime, kad ne kiekvienas lyderis yra karininkas, bet kiekvienas karininkas privalo būti lyderiu“, – tinklalaidėje apie Lietuvos karininkijos praeitį, dabartį ir ateitį NATO kontekste kalbėjo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (LKA) viršininkas gen. Almantas Leika.
Kokių karininkų mums reikia?
Tokių lyderių, augant kariuomenei, reikės daugiau, nes net jei kiekvienas naujas pulkas tėra administracinis vienetas, batalionai vis dar yra pagrindiniai taktinio lygmens vnt., suskirstyti į kuopas, o šios – į būrius. Kiekvienam jų vadovauja po leitenantą ar leitenantę, kurių bent jau dalis vėliau, tikėtina, tęs tarnybą, kils karjeros laiptais.
Ir nors Lietuvoje dar nėra iki galo atsikratyta senų, pašaipių stereotipų – tiek dėl Tarpukario Lietuvos kariuomenės, tiek dėl dabartinės, esą, pažiūrėkite, kiek veltėdžių karininkų, kam jų tiek reikia, ką jie visi veikia, vadovavimo vienetams esmė paprasta: jei iškeltas lūkestis turėti pajėgią kariuomenę, kuriai kasmet skiriama vis didesnė biudžeto dalis, yra pagrįstas, tai vadovauti privalo išugdytas kompetencijas turintys asmenys, o ne eiliniai kariai, kad ir kiek patirties jie turėtų.
Karas Ukrainoje taip pat jau įrodė, kad senos, sovietinės mokyklos karininkija, kurios nemokė arba neįskiepijo NATO šalyse įprastų tikslinio vadovavimo principų, dažniau pademonstruoja negebėjimą vadovauti kompleksinėms operacijoms – tai viena priežasčių, kodėl pastaruosius dvejus metus didžiojoje tūkstančio km. fronto dalyje tevyksta kuopos, rečiau – bataliono dydžio operacijos.
Sudėtingesnių, ambicingesnių operacijų planavimas ar vadovavimas joms tada, kai žaibiškai kinta aplinkybės, kai būtent ir reikia lyderystės ir gebėjimų parodymo, neretai šlubuoja, baigiasi nuostoliais.
Rusijos armijos „mėsos atakos“, kai į priekį beveik be artilerijos, šarvuotųjų pajėgų, oro, kitos paramos tūkstančiai pėstininkų aklai metami mažomis grupėmis, kartais pavyksta, pasislenkant po kelis šimtus metrų ar kelis km, bet dažniau baigiasi dideliais puolančių nuostoliais. Jokio taktinio, operacinio meno, dažniausiai – jokios iniciatyvos ar sumanymo, tik senas „į priekį“, kaip prieš 100 metų.
Kiekybinė persvara popieriuje, kurią turėjo ir tebeturi Rusija, gali reikšti daug ką, bet tai, kad Ukraina atsilaikė ne tik pirmas dienas, savaites ir mėnesius, o kelerius metus prieš kiekybiškai pranašesnį priešininką, yra ne vien tik valios, bet ir gebėjimų įrodymas.
Netgi pirmosiomis atviros invazijos dienomis, kai vyko mūšis dėl Kyjivo, o Ukrainos likimas kabėjo ant plauko, elitiniams rusų daliniams – desantininkams, specnazo brigadoms ar juo labiau geriausia laikytos Rusijos 1-osios gvardijos tankų armijai – dėl prasto vadovavimo viskas baigėsi siaubingais nuostoliais: rusai buvo kaunami šimtais ir tūkstančiais pasalose, iš didesnio atstumo netgi tada, kai turėjo kiekybinę ir teoriškai kokybinę persvarą.
Ir, atvirkščiai – sumanus vadovavimas, ryžtingi ir kompetentingi sprendimai lėmė ukrainiečių gebėjimą atsilaikyti. Paradoksalu, kad tarp tokių Ukrainos gynėjų buvo ne tik mūšiuose užgrūdinti kariai bei karininkai, kurių dauguma tomis dienomis buvo Donbase, bet ir mobilizuoti karo akademijų, kitų karinių mokslo įstaigų instruktoriai, netgi kursantai, Lietuvoje tokie vadinami kariūnais.
„Mūsų ir NATO kariuomenė“
Tai, kad motyvuoti kadetai, savo noru apsisprendę ne šiaip tarnauti, bet ir būti lyderiais, paskui kuriuos į mūšį būtų vedami kiti, buvo vieni pirmųjų, stojusių į mūšį dėl Kyjivo, nėra atsitiktinumas. Anot A. Leikos, tai irgi yra viena karo pamokų, kuri pritaikoma ir Lietuvoje, rengiant kariūnus.
„Nuo šių metų pasikoregavome tvarkaraštį taip, kad mūsų kariūnai pirmakursiai gautų didelį bloką karinio rengimo jau pačioje pradžioje, jog paskui besimokydami turėtų bazines karines žinias, būtų pasirengę vykdyti jiems patikėtas užduotis“, – teigė gen. A. Leika, priminus, kad trečioji Lietuvos divizijos brigada „Aukštaitija“ ne šiaip formuojama rezervo principu.
Vadovaujamasis personalas – karininkai ir puskarininkiai – bus priskirti iš Mokymų ir doktrinų valdybos, Div. Gen. Stasio Raštikio Lietuvos kariuomenės mokyklos, Mokomojo pulko, Generolo Adolfo Ramanausko kovinio rengimo centro, o taip pat ir LKA. Kitaip sakant, jei kiltų karas, į jį, tikėtina, tektų stoti ir LKA instruktoriams, ir bazinį parengimą gavusiems pirmakursiams, jei būtų toks poreikis ir atitinkamos užduotys.
Ukrainos pavyzdys parodė, kad tai tampa neišvengiama, kai kyla ne šiaip egzistencinės dilemos, bet ir reikia kompensuoti nuostolius. Senos, sovietinės karo mokyklos filosofijos ir principų pastarąjį dešimtmetį bandantys atsikratyti ukrainiečiai daug vilčių deda į jaunąją kartą, kuri ruošiama kiek kitaip.
Tai, kas prieš 20 metų Lietuvoje buvo pagarbiai pristatoma, kaip „NATO standartai“, dabar yra ir jaunosios Ukrainos karininkijos pažinimo proceso dalis. Karininkų, ypač jaunesniųjų rengimas, ugdymas, skiepijant lyderystės, asmeninės iniciatyvos, tikslinio vadovavimo ir efektyvesnius užduočių sprendimo principus – logiškas ir tikslingas Ukrainos kariuomenės siekis.
O ir Lietuvos kariuomenėje, kuri jau išgyveno „pas mus – beveik kaip NATO“ fazę, karininkų rengimas vykdomas kiek kitaip nei prieš keliolika metų, kai šalis jau buvo Aljanso nare, bet dar jautė kompleksų.
„Buvo įvykdyti fundamentalūs pokyčiai, nebėra to išskirtinumo“, – apie „mūsų ir NATO kariuomenę“ priminė gen. A. Leika. Šiandien kariūnai dalyvauja Erasmus+ programoje, kuriai priklauso visos ES karo akademijos, be to, dar yra ir susitarimų su JAV aukštosiomis karo mokyklomis, įskaitant Vest Pointą, tad nors tokie įrankiai atsiperka – semestrui studijuoti svetur išvykę lietuvių kariūnai gauna neįkainojamos patirties, įgūdžių, žinių, – anot A. Leikos, pasimato, kad esminio skirtumo ugdymo srityje nėra.
Tiesa, kitas skirtumas yra logiškas: skaičiai. Kariuomenei augant, jai reikės žmonių – nuo eilinių iki karininkų. Šis pokytis yra priešingybė tai politikai, kuri buvo dar prieš keliolika metų.
Pavyzdžiui, kariūnų skaičiai istoriškai kito – 2012 m. vienu metu LKA studijavo tik apie 180 kariūnų, manant, kad daug karininkų „mažai ir profesionaliai kariuomenei nereikės“, o nustekenta, finansavimo ir pajėgų stygių jautusi kariuomenė nesiekė nė 10 tūkst.
Po kelerių metų kariuomenė bus beveik tris kartus didesnė, tad ir karininkų poreikiui augant auga ir ribinis kariūnų skaičius – iki 440 per metus. Kitose šalyse jis gal ir nesudarytų problemų, tačiau prastėjanti Lietuvos demografinė situacija bei prastesnė fizinė jaunuolių sveikata lemia, kad rinktis teks iš dar mažesnio skaičiaus nei iki šiol, – lyginant su 2012 m. pasirinkimas sumenko per pusę.
Kas dabar svarbiau už fizinius gebėjimus?
Kita vertus, demografijai ar sveikatai visko taip pat negalima suversti – nepaisant gausių reklamų viešojoje erdvėje, LKA dar toli iki numatyto ribinio kariūnų skaičiaus. Anot gen. A. Leikos, jis siekia „netoli 400“, nors oficialioje LKA svetainėje pažymima, kad šiemet mokslo metus pradėjo „309 kariūnai, tarp jų – net 98 pirmakursiai“.
„Tai yra 16 proc. daugiau“, – optimizmo neprarado LKA viršininkas. Jis tikino, kad intensyviai dirbama su jaunimu aplinkinėse gimnazijose, kitose mokyklose, bendradarbiaujant su jomis, raginant jaunuolius pasirinkti karininko profesiją.
„Yra keli aspektai: mums reikės būti išradingesniems, kaip pasiekti vaikus, parodyti, kokia karininko profesijos esmė. Kitas dalykas – dar ir tam tikrų stereotipų griovimas. Vienas jų, kad į akademiją ateina mokytis ir mokosi supermenai, kurie viena ranka pakelia didelį svorį, greitai bėga, ir pan. Tai stereotipas, ir jis tikrai yra.
Taigi mes prarandame dalį jaunų žmonių, kurie gal mano, kad karininku tarnauti būtų kaip ir neblogai, garbinga profesija, iš šeimos tai ateina, bet tie stereotipai veikia – „aš per silpnas tam“.
Fiziniai sugebėjimai yra puiku, bet reikia suprasti, kad, kalbant apie karininko profesiją, pagrindinis ir geriausias, reikalingiausias ginklas yra galva“, – pažymėjo A. Leika. Jo teigimu, žinodama, su kuo susiduria, LKA iš pradžių nebetaiko tokių fizinio pasirengimo testų kaip anksčiau
„Svarbu, kad žmogus būtų sveikas, o rezultatą galima pasiekti, mes parengsime. Patirtis rodo, kad tai užtrunka metus, labai retai būna su tuo problemų“, – tikino generolas.
Be to, rengiant taikomos ir naujovės, kurias lemia ukrainiečių patirtis, – dalis studijuojančių LKA yra ir iš Ukrainos. Pavyzdžiui, naujasis bepiločių orlaivių valdymo kursas jau integruotas į būsimųjų būrio vadų rengimą, nes šiandien dronų vaidmuo kare nepaneigiamas, ir kiekvienas žemiausio rango karininkas tiesiog privalo žinoti, su kuo gali tekti susidurti.
„Jiems gal mažiau svarbu mokėti valdyti, bet būtina suprasti, ką ta nauja ginklų rūšis galėtų jam ar jai duoti mūšio lauke, vykdant būrio vado pareigas“, – teigė A. Leika.
Jis taip pat neslėpė, kad jaunoji karininkų karta jau vis rečiau moka priešo kalbą – rusų, tačiau svarbiau, anot generolo, yra ne lingvistiniai gebėjimai, o suprasti taktinę priešo kalbą.
„Mūsų rengiami karininkai privalo žinoti, kaip priešas kariauja, tai ne visada susiję su kalbos mokėjimu“, – tikino A. Leika ir pabrėžė, kad, be kovinio rengimo, svarbus visapusiško karininko parengimo receptas yra aiškus: būsimieji karininkai privalo gebėti žiūrėti plačiau, mokėti reprezentuoti kariuomenę, kad žiniasklaidai nereikėtų iš drovių pulkininkų lyg per tardymus traukti po žodį, ir, atvirkščiai – kviestis bei „ekspertais“ vadinti tų pačių viešumoje matomų kelių atsargos karininkų.