Fotografas Jurijus Brodskis savo studijoje „Solovkos. Dvidešimt specialiųjų užduočių metų“ Solovkų stovyklą apibūdina kaip eksperimentinį poligoną.
Būtent čia formavosi elgesio su kaliniais specifika, tardymo ir psichologinio spaudimo metodai, taip pat kankinimai ir nusikaltimų pėdsakų slėpimo būdai.
Vyrai buvo siunčiami dirbti miško ruošos, kelių tiesimo, plytų gamybos ir mechanikos gamyklose.
Moterys dažniausiai buvo naudojamos žemės ūkio sektoriuje, o patraukliausios kalinės buvo atiduodamos sargybiniams dirbti į jų pačių „haremus“.
Baltosios gvardijos karininkas Sozerko Malsagovas savo atsiminimuose „Pragaro salos: sovietinis kalėjimas Tolimojoje Šiaurėje“ pažymėjo, kad beveik visos moterys buvo ištremtos į lagerį dėl prostitucijos.
Iš tiesų buvo daug moterų, besiverčiančių šia amžina profesija, tačiau jų lengvas prieinamumas ir net įkyrumas valdžiai nepatiko.
Prižiūrėtojus labiau domino išsilavinusios merginos ir moterys, kurioms vien buvimas toje slegiančioje nuolatinio žeminimo, nežmoniškų sanitarinių sąlygų ir represijų atmosferoje buvo kankinimas.
Žurnalisto Vladimiro Kuzino knygoje „Gulago moterys“ aprašoma naujai atvykusių kalinių skirstymo tvarka.
Pirmiausia moterys buvo siunčiamos į pirtį, kad būtų įvertintos ir „surūšiuotos“ jų fizinės savybės.
Graži kalinė buvo vadinama „rubliu“, vidutinio patrauklumo – „pusrubliu“, o likusios buvo priskiriamos „penkinėms“.
Pirmąsias paprastai pasiimdavo lagerio vadovybė, kurios haremą sudarė 3–5 moterys, kurios buvo ir šeimininkės, ir virėjos, ir tarnaitės.
Jei jos buvo geros ir paklusnios, gaudavo gero maisto ir net dovanų drabužių bei batų.
Jei blogai elgdavosi ar tiesiog erzindavo savo „šeimininką“, būdavo grąžinamos į barakus, iš jų atimamos visos privilegijos, o dovanos atitekdavo naujai „mylimajai“.
Kitų kategorijų moterys patekdavo į stovyklas saugančių sargybinių ir kareivių rankas, kurie su kalinėmis galėjo daryti beveik viską, ką tik panorėję.
Siekiant kuo veiksmingiau palenkti „suguloves“ savo valiai, buvo taikomos įvairiausios baudžiamosios priemonės:
Beprasmiškas darbas
Pavyzdžiui, moterys buvo verčiamos be galo vilkti sunkius akmenis ar rąstus, kasti, o paskui užkasti duobes.
Monotoniška, sunki ir daug laiko reikalaujanti veikla.
Temperatūros išbandymai
Už atsisakymą sugyventi merginos kelioms dienoms buvo sodinamos į karštą arba šaltą kamerą.
Pirmojoje laikydavo įjungtą krosnį, o iš kalinės atimdavo vandenį, karštis ir troškulys buvo siaubingi.
Antrojoje, priešingai, pro atvirą langą pūtė ledinis vėjas, patalpoje nebuvo gultų, o grindys buvo papildomai apipiltos šaltu vandeniu, todėl kalinės buvo priverstos stovėti visą dieną.
Žiurkės
Ilgą laiką izoliatoriuje uždarytos žiurkės nesąmoningai ėmė pulti šalia jų buvusius asmenis.
Dažnai atidarius izoliatorių prižiūrėtojai rasdavo tik nučiupinėtus kaulus.
Didžiausios bausmės sulaukdavo moterys, kurioms teko nelaimė gimdyti. Motinos padarydavo viską, kad tik išvengtų prievartos.
Kartkartėmis įvairiose stovyklose kildavo maištai ir net sukilimai.
Vienas iš jų truko 40 dienų, kai kaliniai vyrai persikėlė iš stovyklos vyrų skyriaus į moterų skyrių.
Nepaisant atviros ugnies, stovyklautojai sugebėjo užsibarikaduoti ir atsakė mėtydami akmenis į kareivius.
Tačiau tokių susirėmimų nugalėtojais visada tapdavo kareiviai, kurie turėjo teisę ne tik šaudyti, kad nužudytų, bet ir sutraiškyti kalinius sunkvežimiais bei tankais (A. I. Solženicyno „Gulago archipelagas“).
Iki 1948 m. baudžiamieji lageriai buvo bendri, o tai tam tikra prasme palengvino abiejų lyčių atstovų gyvenimą.
Kai kuriems kaliniams pavyko sukurti tariamą šeimą, kiti siekė savotiškos apsaugos, priklausyti tik vienam asmeniui, o ne visam lageriui.
Pasidalijus lytimis, moterys ne tik vergiškai tarnavo savo prižiūrėtojams, bet ir buvo išnaudojamos kitos stovyklos dalies vyrų, kurie, nepaisydami spygliuotos vielos ir už tai gresiančių bausmių, lipdavo per sienas ir tvoras.
Šaltinis: korrespondent.one