Gydytoja rezidentė Eglė Gailiūnaitė feisbuke rašė maždaug parą svarsčiusi, ar nori viešinti jos šeimą palietusią istoriją.
Apsisprendusi prabilti ji teigė norinti būti pavyzdžiu kitiems, kad nereikia bijoti, tylėti ir mąstyti, kad, jei kalbėsi, nepritapsi, būsi išsišokėlis arba tavęs negerbs.
„Beveik visą savo gyvenimą kažko baiminausi – mokykloje, kad pravardžiuos, universitete – susimauti, arba užkliūti „kirviui‘‘, rezidentūros metais daugelis iš mūsų bijojo tiesiog suklysti. Labai žmogiška – baimė mus kausto kasdien.
Mes su ja gyvename, neigiame, sakome padarysim tą ar aną, bet veiksmai tik ir lieka „didingais“ planais, nes mūsų tėvai puikiai išmokė pačią svarbiausią pamoką „ vienas lauke – ne karys“.
Gerai atsimenu chirurgijos vedėjo žodžius: „ Vaikeli, tu esi niekas, neturi giminių medikų, šita sistema tave suvalgys ir išspjaus, bėk kol gali iš šitos šalies“. Kai augi su tokia nuostata, be abejo, tu prisitaikai ir bijai užkliūti. Tad šiandien savo pasisakymu užkliūsiu ir smarkiai“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Senelį pradžioje bandė gydyti namuose
Jauna gydytoja papasakojo istoriją apie, kaip ji rašo, vieną svarbiausių vyrų jos gyvenime – senelį, kuris susirgo.
„Aš, kaip eilinė medikė, jei suserga artimieji, žiūriu į tai kiek atlaidžiai. Dirbant trečius metus skubios pagalbos skyriuje, „apsinuodijau“ tokiais skundais kaip: „pakilo spaudimas“, „ar man radikulitas“, „neužmiegu, „paklausykit plaučiukus“ ir panašiai“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Todėl, kai maždaug prieš keturias savaites sužinojo, kad seneliui skauda nugarą, o skausmas plinta į kairę koją, anūkė gydytoja pagalvojo: „na tikrai nesidarysiu gėdos, ir dėl šito nevešiu į ligoninę“.
„Aišku, bijojau, kad nusijuoks, sakys: „vat, daktarė paprasto skausmo nesugeba pagydyti“. Na tai gydėm namuose, ir taip savaitę – be jokio pagerėjimo, skausmas intensyvėjo, nepadėjo nei nauja lova, nei čiužiniai, nei įprastai tokiems pacientams skiriami nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo. Nepadėjo ir leidžiami B grupės vitaminai, kuriuos taip pat rašom į rekomendacijas. Susimoviau, pripažįstu“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Nusprendė vežti į ligoninę
Galiausiai, balandžio 3 dieną anūkė liepė iškviesti greitąją medicinos pagalbą ir nedelsiant vykti į Raseinių miesto ligoninės skubios pagalbos skyrių.
Pasak medikės, atlikus bendruosius kraujo tyrimus, kaip ir tikėtasi, seneliui nerasta jokių uždegiminių pakitimų. Po gydytojo neurologo apžiūros jis paguldytas į Vidaus ligų skyrių.
„Mes vis dar kasdien kalbėjome telefonu, aptardavome, kaip jis jaučiasi, ar padeda gydymas vaistais. Pati grįždavau į Raseinius, kai reikėdavo budėti skubios pagalbos skyriuje, atrodė, kad jaučiasi geriau. Gydytoja nuoširdžiai rūpinosi ir informuodavo apie viską, kas vyksta su seneliu. Buvau rami. Jaučiau dėkingumą visam personalui“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Gydytoja rezidentė teigė iki šiol mananti, kad šiame skyriuje dirba tikrai šaunūs gydytojai.
„Su visais tenka susidurti skubaus priėmimo skyriuje, kai ateina konsultuoti pacientus. Nebijau pripažinti, mokausi iš jų, dažnai klystu ir pati, būnu pataisyta, bet nepaisant to, jaučiu dėkingumą už kiekvieną naudingą pastabą“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Anūkė rašė, kad jos senelis terapijos skyriuje buvo gydomas iki balandžio 16 dienos. Jai buvo pasakyta, kad seneliui gydė sėdimojo nervo uždegimą.
Tačiau pacientas vis dar jautė stiprų skausmą, galėjo ribotai judėti ir apsitarnauti, jam dar buvo reikalinga nuolatinė priežiūra, todėl balandžio 16 dieną jis buvo perkeltas į Slaugos skyrių.
„Ta diena buvo paskutinė, kai mes kalbėjomės kaip du žmonės, vienas kitą suprantantys ir jaučiantys. Skambučių daugiau nebesulaukiu. Ir, deja, nebežinau, ar kada sulauksiu.
Sėdžiu nežinioje ir paskendusi savo mintyse. Kur suklydau? Ką padariau ne taip? Ką praleidau? Aš bėgau per tuos visus savo tris suknistus darbus, užsimiršusi, kad telefonas tylus. Užmiršau svarbiausią dalyką žmogaus gyvenime, rūpestį artimu“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Senelis pasikeitė neatpažįstamai
Anūkė pasakojo, kad, kai prieš savaitę užsuko aplankyti senelį, jis miegojo savo lovoje „taip ramiai ir neprižadinamai“.
„Pamaniau, na gal tiesiog pavargo. Gydytoja praeidama kažką pakalbėjo, čia – jam Alzheimerio liga, buvo psichiatras, truputį čia raminamųjų „uždėjo“, – pasakojo E. Gailiūnaitė.
Jauna gydytoja nustebo, kad seneliui taip paprastai buvo nustatyta tokia diagnozė.
„Galvoju – keista, universitete ten kažką pasakojo apie tai, kad reikalingi instrumentiniai tyrimai diagnozei patvirtinti, bet nu ok, pašnekėsiu su sarkazmu – Raseiniuose „psichiatrai’’ žiūri kiaurai galvas. Viską mato ir žino. O ypač per vieną dieną ima ir „pagesta’’ ta makaulė. Manau šio talento jiems truputį pavydžiu“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Epikrizėje (gydymo išraše) ji pamatė, kad seneliui paskirta psichotropinių vaistų, nors nebuvo jokių įrašų apie tai, kad jis būtų agresyvus arba neramus, kad kristų iš lovos, nėra įrašų su leidimu fiksuoti prie lovos riešinėmis.
Dveji iš paskirtų vaistų įprastai skiriami psichozės simptomams lengvinti, kitu – gydomos tokios būklės, kurioms būdingi mastymo, jausmų ar elgesio sutrikimai: sumišimas, haliucinacijos, kliedesiai, neįprastas įtarumas arba liguistai pakilo nuotaika. Dar vienas paskirtas vaistas yra paprastai vartojamas suaugusiųjų, ypač lėtiniu alkoholizmu sergančių ir senyvų žmonių, tam tikrų elgesio sutrikimų, pasireiškiančių neramumu ir agresija, gydymui.
Taip pat, pasak gydytojos, seneliui paskirta stiprių raminamųjų, kurie kartu su psichotropais galėtų bet kurį užmigdyti nepabudinamai.
Jauna medikė atkreipė dėmesį, kad paskyrimų lape prie atitinkamų dienų nebuvo nurodytos gydytojo vaisto ir pratęsimo dozės, kiek vaisto paskirti, tik seselių nuožiūra paskirtas gydymas.
„Nufotografavau prieš pat kylant konfliktui su šio skyriaus gerbiama vedėja, kuri viską neigė ir su slaugėmis mane šantažavo, kad žiūrėčiau į gyvenimą praktiškai, o ne familiariai, kad man dar mokytis ir mokytis, nes nieko apie gyvenimą nesuprantu“, – sakė E. Gailiūnaitė.
Anūkei trūko kantrybė
Anūkei skyriaus vedėja aiškino, kad psichotropinius vaistus paskyrė psichiatras.
„Vakar buvo ta diena, kai aš purčiau ir kračiau lovoje senelį, jis buvo neprižadinamas, nesąmoningas, išsigandusi įbėgau į seselių postą ir pažvelgiau į paskyrimus.
Tai buvo paskutinis kantrybės lašas. Drebančiomis rankomis ir su ašaromis akyse atlikinėjau apžiūrą, kiek pati sugebėjau: plaučiai šniokštė, birzgė, liežuvis prikepęs prie gomurio, visas dega, stengiausi valdytis“, – pasakojo E. Gailiūnaitė.
Anūkė žinojo, kad vakare, senelis vangiai, tačiau dar kažkiek bendravo su tėvais, padedant valgė, pats gurkšnojo vandenį.
„Kažkas viduje „nutrūko‘‘, nemeluosiu, norėjau sprogti ir pirmą kartą gyvenime stojau į kovą su visu personalu. Seselės prunkštavo iš manęs, šaipėsi, kad, ko čia aš išvis noriu, ko kabinėjuosi prie paskyrimų, tačiau, jokių rašytinių įrodymų apie agresiją, kuri galbūt pateisintų tokį kiekį vaistų, pateikti negalėjo, tik vieną įrašėlį, jog naktį miegojo neramiai“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Nerimą sukėlė tyrimai
Nerimo ligoninėje sukėlė bandymas įvertinti paciento kraujo hemoglobino įsotinimą deguonimi – saturaciją. Ji matuojama prie paciento kūno fiksuojamu specialiu jutikliu. Sveiko žmogaus normali saturacija svyruoja nuo 95 – 99 proc.
„Matuojant saturaciją pribėgo seselė ir jau kišo savo aparatą, sako – „Jūsų gal blogai rodo“...„SpO2 86-88, kažkaip nekyla nors tu ką“. Staiga ir deguonis atsirado ir vakarop jau sugebėjo net vieną mažą lašelinę pakabinti, net tyrimus padarė“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Šokiruojantys buvo ir CRB rodiklio, kurie leidžia įtarti patologiją, požymiai. Normali CRB reikšmė yra iki 20 mg/l. Seneliui buvo nustatytas 320 mg/l, kas, pasak jaunosios medikės reiškia, kad organizme yra ūmus uždegiminis procesas.
„Žmogus, gal ir pasisakytų, kur jam skauda ir kaip. Bet jei kalbėsi, reiks dirbti. O geriau žmogų nuslopinti, paversti jį „praktišku“ pacientu. Nekelia problemos, ramiai numiršta. Ramu. Dainelė tuo ir baigta“, – teigė E. Gailiūnaitė.
Ji pasakojo, kad artimieji reikalavo, kad visi vaistai būtų nutraukti.
„Budėjo mama per naktį, laukėm kol puls iš lovos, mušis, sklaidysis, juk tiek vaistų turbūt tikrai agresyviam ir sujaudintam pacientui reiktų skirti. Nieko nesulaukėm, girdėm vandenuką, pradėjo šnekėti, griebė mano ranką ir pasakė „ aš žinau ką su manimi daro, bet aš nepasiduosiu ir parodė špygą“, – pasakojo E. Gailiūnaitė.
Jaunoji medikė stengėsi užfiksuoti viską, kaip keitėsi senelio reakcija į aplinką plaunant iš organizmo „vaistus“.
„Nufilmavau ir kaip įvardija, koks dabar metų laikas, ir kada buvo paguldytas į ligoninę. Na gal ir – Alzheimeris kažkur skyriaus vedėjos galvoje. Galbūt. Kai paverti žmones daržovėmis, turbūt, po kurio laiko tavo protas tampa tolygus“, – teigė E. Gailiūnaitė.
Nenusivylė visa sistema
Jauna gydytoja po šitos istorijos nenusivylė visa sistema apskritai. Ji teigė gerbianti visus sąžiningus gydytojus, jų darbą ir indėlį.
„Deja, kaip ir žmonių, taip ir specialistų visokių būna. Žinau, jog už šitą paviešinimą manęs lauks daug nemalonumų. Darbe laukia lėta „mirtis“(o gal greita)? Kas čia dabar žino? Viešinu tai, apie ką reikia patylėti. Bet manau laikas keisti sistemą iš esmės.
Pradėti kalbėti apie ydingą darbo aplinką. Apie tai, kad „sovietiniai švogeriški“ ryšiai vis dar veši rajono ligoninėse. Mes ateiname ir būname pavaldūs šiems supuvusiems žmonėms, kurie sėdi vedėjų postuose, be etapinių kompetencijų patikrų“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Ji konstatavo, kad tų medikų gydymo metodai yra žinomi tik jiems patiems. Paprasti žmonės be medicininio išsilavinimo, pasak jaunosios gydytojos, išvis nesupranta, kas vyksta tokiuose skyriuose kaip slauga.
„Slauga reikalinga ne tam, kad atsikratytum artimojo, tai vienas tų skyrių, kurie padeda tiems, kurie turi labai blogos būklės artimuosius. J reikalinga, kad likę darbingi žmonės, galėtų toliau eiti į darbą, nešti indėlį į savo šalį. Ji reikalinga, nes mes gyvenam ilgiau, tačiau sergam daug sunkiau nei anksčiau. Ir lenkiu galvą prieš tuos darbuotojus, kurie ten dirba daug metų ir sugeba šypsotis, nekenkti, o padėti kitam“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Senelis sulaukė pagalbos
Anūkė rašė, kad jos senelis šiandien buvo tiriamas Kauno klinikose.
„Didelis ačiū priėmusiam rezidentui už kompetenciją ir akylus pastebėjimus. Kitų žodžių nėra. Dabar jau bent diagnozė aiški: Abipusė pneumonija. Didžiuojuosi, kad tie jauni specialistai, kurie triūsia kaip skruzdėliukai – naujoji medikų karta. Ir ne, jie tikrai ne kariai. Jie kažkas tokio, kas netolimoje ateityje susprogdins šitą papuvusią sistemą“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Jauna gydytoja ragino skaitytojus atkreipti dėmesį į savo artimuosius ir nebijoti gydytojams užduoti klausimus, jeigu kas nors neaišku.
„Nebijokit klausti, kokie vaistai paskirti, nebijokit aktyviai domėtis kas vyksta. Negėda klausti, gėda nežinoti. Gydytojas, kuris dorai dirba savo darbą, nėra priešas. Jis yra tam, kad padėtų, paaiškintų“, – rašė E. Gailiūnaitė.
Ligoninė pradės vidinį tyrimą
Raseinių ligoninės direktorius Vidmantas Merkliopas pažadėjo, kad E. Gailiūnaitės senelio gydymo istorijos ligoninėje bus pradėtas vidinis tyrimas.
„Visada, kai kyla tokių problemų, mes visada reaguojame, kad tie dalykai (jeigu iš tiesų matome, kad tai yra problema), nepasikartotų kituose padaliniuose“, – sakė V. Merkliopas.
Ligoninės vadovas neatmetė, kad, galbūt, „kartais truputį per lengvai specialistai naudoja psichotropinius vaistus“. Tačiau jis pažymėjo, kad jie E. Gailiūnaitės seneliui buvo skirti jį gydančių gydytojų ir gydytojų psichiatrų sprendimu.
Ligoninės direktorius taip pat tikino, kad medicininiuose dokumentuose buvo užfiksuota, kad senelis buvo agresyvus ir piktas.
„Senelis pas mus ligoninėje gulėjo ilgą laiką. Kol gulėjo Vidaus ligų skyriuje, medicininėje dokumentacijoje nėra fiksuota agresyvumo, bet kartais bebūnant įstaigoje atsiranda įvairių dalykų. (…) Slaugos skyriuje mes jau matome tuos įrašus“, – sakė V. Merkliopas.
Remdamasis slaugytojų ir gydytojų aiškinimu, ligoninės direktorius teigė, kad pacientas dieną būdavo adekvatesnis, vakarais – agresyvus, piktas.
„Tie vaistai yra skirti ne šiaip slopinimui, bet ir sprendžiant kai kuriuos dalykus“, – sakė V. Merkliopas.
Ligoninės direktorius taip pat patikino, kad niekas E. Gailiūnaitės seneliui neįrašė Alzhaimerio diagnozės.
„Vakar rytą padarėme konsiliumą, kadangi yra visokių abejonių, nusiuntėme pas gydytojus pakonsultuoti, jie pakonsultavo. (…) Jis grąžintas toliau gydyti į mūsų ligoninę“, – sakė V. Merkliopas.