Gydytojais ir advokatais apsimetę nusikaltėliai iš Lietuvos sukėlė tikrą skandalą Izraelyje

Nusikaltėliai iš Lietuvos ir toliau garsina mūsų šalies vardą pasaulyje – šįkart jų taikinyje atsidūrė Izraelyje gyvenantys šios šalies piliečiai. Lietuvos ir Izraelio pareigūnai išaiškino dvi tarptautines nusikalstamas grupuotes, kurioms priklausę nusikaltėliai sugebėjo apgauti daugybę žmonių. Prokurorų duomenimis, sukčiai ketino užvaldyti beveik pusę milijono eurų, tačiau patys nusikaltėliai sako, kad ši oficialiai nustatyta suma yra tik lašas jūroje palyginus su tuo, kiek jie uždirbo.

Nusikaltėlių iš Lietuvos ir jų bendrininkų iš Izraelio padaryti nusikaltimai sukėlė tikrą skandalą Izraelio žiniasklaidoje – kai į policiją ėmė plūsti nukentėjusieji, pareigūnai ragino gyventojus būti atsargiems ir pranešti apie bet kokį bandymą iš jų išvilioti pinigus. Nors žmonės ir buvo įspėti apie siautėjančius sukčius, tačiau policijoje pranešimų apie apgaulės būdu išviliotus pinigus nemažėjo, todėl Izraelyje net buvo sudaryta speciali pareigūnų tyrimo grupė, kuriai buvo pavesta kuo greičiau išaiškinti ir sulaikyti nusikaltėlius.

Nuo pat tyrimo pradžios nusikaltėlių pėdsakai vedė į Lietuvą, todėl Izraelio pareigūnai į pagalbą pasitelkė mūsų šalies teisėsaugos pareigūnus. O įsikišus Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjams paaiškėjo, kad nusikaltimus daro Marijampolės pataisos namuose dėl įvairių nusikaltimų įkalinti nuteistieji. Neįtikėtina, bet jie ilgą laiką siautėjo nekontroliuojami ir jau net planavo savo veiklą plėsti ne tik į Graikiją bei kitas Europos Sąjungos valstybes, bet ir net už Atlanto – į Kanadą.

Kaliniai ilgą laiką siautėjo nekontroliuojami ir jau net planavo savo veiklą plėsti ne tik į Graikiją bei kitas Europos Sąjungos valstybes, bet ir net už Atlanto – į Kanadą.

Kaliniai veikė pagal standartinę sukčiavimo schemą – telefonu paskambindavo Izraelio piliečiams (dažniausiai vyresnio amžiaus žmonėms), prisistatydavo advokatais arba gydytojais bei pranešdavo apie įvykusią nelaimę, o tada pasiūlydavo sumokėti tam tikrą pinigų sumą ir taip savo šeimos nariams padėti išvengti atsakomybės. Kai žmonės sutikdavo atiduoti savo santaupas, iš karto būdavo pranešama lietuvių bendrininkams Izraelyje, kurie vykdavo pas nukentėjusiuosius ir paimdavo pinigus.

Nusikaltėliai iš Lietuvos Izraelio gyventojus savo skambučiais atakavo kasdien, išskyrus penktadieniais ir šeštadieniais, kai šalyje būdavo švenčiamas šabas, – tuo metu namuose dažniausiai būdavo daugiau šeimos narių, todėl apgauti net ir patiklius žmones būdavo labai sudėtinga.

Neįtikėtina, bet vos daugiau kaip per pusmetį sukčiai iš Marijampolės pataisos namų Izraelio gyventojas skambino daugiau kaip 70 tūkstančių kartų. Tiesa, dauguma skambučių nebuvo sėkmingi.

Po ilgalaikio tyrimo pareigūnai išsiaiškino, kad Marijampolės pataisos namuose veikė dvi grupuotės, kurių nariai viliojo pinigus iš užsieniečių – didžiąją dalį pinigų pasiimdavo jų vadeivos, o jiems vergavę kaliniai tegaudavo tik mažą dalį eurų, už kuriuos galėdavo apsipirkti įkalinimo įstaigos parduotuvėje. Bet, kaip vėliau prisipažino grupuočių lyderiams paklusę kaliniai, pagrindinis atlygis už „darbą“ buvo narkotikai.

„Mes visada buvome apsvaigę, aš net maniau, kad vieną dieną mirsiu nuo jų“, – prisipažino vienas nuteistųjų, bene kasdien Izraelio piliečiams sekęs išgalvotas istorijas apie nelaimingus atsitikimus.

Ne ką mažiau stebina ir tai, kad pataisos namuose dirbę prižiūrėtojai ir kriminalinės žvalgybos pareigūnai kasdien nusikaltimus darančiais nuteistaisiais net nesidomėjo – apie tai, jog įkalinimo įstaigoje veikia tarptautinės grupuotės, jie sužinojo tik tuomet, kai į juos kreipėsi kriminalinės policijos pareigūnai. Ikiteisminio tyrimo metu taip ir nepavyko išsiaiškinti, kad pataisos namų pareigūnai būtų talkinę nusikaltėliams, nors šie laisvai galėjo disponuoti ne tik mobiliojo ryšio priemonėmis, bet ir itin dideliais kiekiais narkotinių medžiagų.

Grupuočių nariai veikė visame Izraelyje – nuo Haifos iki Elato.

Pareigūnų duomenimis, pataisos namuose veikė dvi nusikalstamos grupuotės, kurių nariai tarpusavyje derino savo veiklą ir dalinosi informacija apie išviliotus pinigus iš Izraelio piliečių. Grupuočių nariai veikė visoje šalyje – nuo Haifos iki Elato.

Susipažinkite – dviejų grupuočių lyderiai:

Jaroslavas Mikolajevičius (Jaroslav Mikolajevič) – už vagystes, viešosios tvarkos pažeidimą ir neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis teistas 5 kartus. Į Marijampolės pataisos namus buvo pasiųstas atlikti 11 metų laisvės atėmimo bausmės, kurią teismas jam skyrė už metamfetamino prekybą Vilniuje.

Tadeušas Voroneckis (Tadeuš Voroneckij) – teistas šešis kartus, beveik visus kartus už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis ir jų platinimą. Jau atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose jis organizavo narkotinių medžiagų patekimą į įkalinimo įstaigą, todėl buvo dar kartą nuteistas. Pataisos namuose jam buvo diagnozuota priklausomybė psichostimuliatoriams, tačiau tik kartą buvo nustatytas apsvaigimo atvejis.

J. Mikolajevičiui ir T. Voroneckiui talkinusių kalinių kriminalinė praeitis dar skambesnė:

Egidijus Gudauskas teistas 18 kartų,

Tomas Volkas teistas 17 kartų,

Sergejus Dujevas (Sergej Dujev) teistas 10 kartų,

Andrejus Paska (Andrejus Pasko) teistas 9 kartus,

Jevgenijus Salanginas (Jevgenij Salangin) teistas 8 kartus,

Artiomas Serebrianskis (Artiom Serebrianskij) teistas 8 kartus,

Sergejus Kolokolnikovas (Sergej Kolokolnikov) teistas 7 kartus,

Tomas Šileikis teistas 7 kartus.

Beveik visi jų yra pripažinti recidyvistais, nusikaltimų darymas jiems yra gyvenimo būdas. Su jais veikė ir daugiau nusikaltėlių, tačiau ne visus juos pareigūnams pavyko išaiškinti, o vienas jų baudžiamojo proceso baigties taip ir nesulaukė, nes mirė.

Pažintis Izraelio kalėjime

Išaiškinti Izraelyje siautėjusias lietuvių grupuotes pareigūnams nebuvo taip paprasta, tačiau kai į policijos skyrius ėmė plūsti nukentėjusieji, vietos pareigūnai pradėjo slapta stebėti telefono numerius, kuriais nukentėjusiesiems buvo skambinama į namus. Izraelio pareigūnai įrašė daugybę pokalbių su nusikaltėlių aukomis – tai tapo bene pagrindiniu įrodymu iškeltoje baudžiamojoje byloje. Tiksliau – dviejose bylose: vienas tyrimas buvo atliekamas Izraelyje, kitas – Lietuvoje.

O ledai pajudėjo tik tuomet, kai už grotų buvo sulaikyti lietuvių bendrininkai Izraelyje – čia dirbę nusikalstamo pasaulio atstovai eidavo pas nukentėjusiuosius paimti pinigų ir lietuvių buvo vadinamo „kojomis“. Be jų pagalbos Marijampolės kaliniai nieko nebūtų padarę – kai kurie ant sukčių kabliuko užkibę žmonės jiems skambinusiems „advokatams“ ir „gydytojams“ net siūlėsi pinigus pervesti per banką, tačiau šie, suvokdami, kad greitai bus išaiškinti ir pinigų net nepamatys, atsisakydavo.

Lietuvių bendrininkai Izraelyje buvo itin atsargūs – kilus mažiausiam įtarimui, kad gali būti sulaikyti ar nufilmuoti prie namų įrengtomis vaizdo kameromis, atsisakydavo pasklusti savo „darbdavių“ iš Lietuvos nurodymams.

Tyrimo metu paaiškėjo, kad Izraelio piliečių kontaktinius duomenis ir telefono numerius kaliniams parūpindavo T. Šileikis – dėl įvykdytų nusikaltimų jis buvo teistas Izraelyje, kur atliko jam skirtą laisvės atėmimo bausmę. O čia, kaip vėliau prisipažino jis, susipažino su vietiniais nusikaltėliais, kuriems ir pasiūlė lengvai užsidirbti pinigų. Tiesa, šie buvo itin atsargūs – kilus mažiausiam įtarimui, kad gali būti sulaikyti ar nufilmuoti prie namų įrengtomis vaizdo kameromis, atsisakydavo pasklusti savo „darbdavių“ iš Lietuvos nurodymams ir neidavo paimti pinigų.

Tuo metu T. Šileikis, nors ir pripažino, kad talkino nusikaltėliams iš Lietuvos, tačiau tikino, jog taip darė tik todėl, jog buvo įspaustas į kampą.

„Buvau nuvykęs į Izraelį, turėjau pervežti pinigus, bet juos praradau, – sakė jis. – Tada pas mane atvyko žmonės ir pasakė, kad turėsiu atidirbti – jie prašė pateikti Izraelyje gyvenančių žmonių su slaviškais vardais telefonų numerius. Juos suradau naršydamas kompiuteryje, vėliau juos persiųsdavau Marijampolės pataisos namuose kalintiems asmenimis.“

Bet ne tik – T. Šileikis taip pat buvo atsakingas ir už tai, kad pinigai, kuriuos iš nukentėjusiųjų paimdavo vadinamosios „kojos“.

„Jie pinigus man pervesdavo į sąskaitą, o tada persiųsdavau asmenims, kuriuose man nurodydavo iš pataisos namų paskambinę asmenys“, – daugybę kartų teistas T. Šileikis bandė įtikinti, kad net nežinojo, su kokiais kaliniais bendrauja, nes šie esą niekuomet neprisistatydavo, o į jį kreipdavosi tiesiog draugu.

Galėjo būti uždirbta apie 200 tūkst. JAV dolerių

Tuo metu Izraelyje gyvenęs lietuvis taip pat nurodė, kad visa tai, kas vyko, priminė tikrų tikriausią „bardaką“: „Tai vieni skambina, tai – kiti, buvo tikras chaosas, bet iš to didelės finansinės naudos aš neturėjau – „kojos“ pasilikdavo 50 proc. nuo iš nukentėjusiųjų paimtų pinigų, 10 proc. atsieidavo pinigų persiuntimas į Lietuvą, o 40 proc. atitekdavo kaliniams. Aš gaudavau labai nedaug, galima sakyti, man užtekdavo tik kurui.“

Tuo metu kiti šių organizuotų grupuočių nariai pinigų stygiumi nesiskundė. Nors pareigūnai nustatė, kad nusikaltėliai iš nukentėjusiųjų ketino užvaldyti apie pusę milijono eurų, tačiau jiems pavyko išvilioti vos daugiau kaip 32 tūkst. Eur. Tiesa, nukentėjusieji sukčiams atiduodavo ne eurus, o Izraelio šekelius ir JAV dolerius.

Pareigūnai neslepia – greičiausiai tai tik maža dalis pinigų, išviliota iš nukentėjusiųjų: ko gero, dauguma apgautų Izraelio piliečių net nesikreipė pagalbos į policiją, o ir tie, kurie prarado savo santaupas, didelių vilčių atgauti pinigus net nedėjo – atliekant tyrimą ieškinius dėl žalos atlyginimo pareiškė tik du nukentėjusieji, prašę priteisti vos 4 tūkst. Eur.

Tuo metu vienas kalinių, sutikęs bendradarbiauti su teisėsauga, prisipažino, kad vien prie jo galėjo būti uždirbta apie 200 tūkst. JAV dolerių.

Iš oficialių policijos duomenų aišku, kad viena kalinių gauja pinigus išviliojo iš septynių, o kita – vienuolikos asmenų. Dauguma jų kalba rusiškai – nusikaltėliai specialiai ieškojo asmenų su slaviškais vardais, nes hebrajų kalbos jie nesuprato.

Nukentėjusi Izraelio pilietė

Ta valanda, kurią praleidau kalbėdama su man paskambinusiu vyru, truko lyg amžinybę – man tuomet niekas kitas nerūpėjo, kaip tik padėti savo sūnui ir išgelbėti tą vargšą žmogų, nuo kurio jis nukentėjo nelaimingo atsitikimo metu.

Nuo Lietuvos kalinių nukentėję Izraelio piliečiai pareigūnams guodėsi, kad patyrė ne tik turtinę, bet ir neturtinę žalą – patikėję jiems skambinusiais sukčiais dėjo dideles pastangas nuo didelių nemalonumų išgelbėti savo šeimos narius.

„Ta valanda, kurią praleidau kalbėdama su man paskambinusiu vyru, truko lyg amžinybę – man tuomet niekas kitas nerūpėjo, kaip tik padėti savo sūnui ir išgelbėti tą vargšą žmogų, nuo kurio jis nukentėjo nelaimingo atsitikimo metu“, – prisipažino viena nuo lietuvių nukentėjusi vyresnio amžiaus moteris.

Ją, kaip ir kitus nukentėjusiuosius pribloškė žinia, kad nusikaltimus darė Lietuvos įkalinimo įstaigoje esantys nusikaltėliai – juk jie yra laikomi už grotų ir turėtų būti akylai saugomi visą parą.

Už „darbą“ gaudavo narkotikų

O Izraelio pareigūnai tokius Lietuvos nusikaltėlių veiksmus įvardijo kaip itin pavojingus visai šalies bendruomenei – juk jie „grasino ir baugino pagyvenusius žmones“. Tačiau tai nė kiek neišgąsdino grupuočių lyderių – kai Izraelyje pareigūnai sulaikė jiems talkinusias vadinamąsias „kojas“, kaliniai net neketino nutraukti veiklos ir intensyviai ieškojo naujų pagalbininkų, galinčių iš nukentėjusiųjų paimti pinigus. O jų reikėjo ieškoti įvairiuose Izraelio miestuose.

Izraelio pareigūnai Lietuvos nusikaltėlių veiksmus įvardijo kaip itin pavojingus visai šalies bendruomenei – juk jie „grasino ir baugino pagyvenusius žmones“.

Kaip veikė kalinių grupuotės, bene geriausiai atskleidžia kelių nuteistųjų pasakojimai pareigūnams – Marijampolėje kalėję vyrai, greičiausiai siekdami švelnesnės bausmės, atskleidė, kaip nuteistieji mulkino Izraelio piliečius.

„Kalėdamas Marijampolėje vartojau narkotikus, – prisipažino vienas gaujos narių A. Serebrianskis. – Kartą nuteistasis J. Salanginas man davė narkotikų, o kitą dieną pasakė, jog turiu atidirbti – ėmė mane spausti, sakė, yra lengvas būdas užsidirbti pinigų, man tereikės telefonu skambinti žmonėms į Izraelį ir juos apgaudinėti. Sutikau – taip pusę metų skambindavau nepažįstamiesiems ir apsimesdavau jų giminaičiu. Tekstas, kurį man reikėjo pasakyti, buvo užrašytas ant lapelio, teksto pradžia buvo maždaug tokia: „Labas, mama, čia aš“. O tada sakydavau, kad papuoliau į avariją ar nutiko kokia nelaimė ir reikia pagalbos. Sakydavau, kad dabar negaliu kalbėti, nes man yra sumušta lūpa ir tuo metu telefoną perduodavau asmeniui, kurį pristatydavau kaip advokatą. O tokiu apsimetinėjo A. Paska – jis toliau pasakydavo, ką reikia daryti. Taip mes ir išviliodavome pinigus.“

Pasak A. Serebrianskio, kol „advokatas“ kalbėdavosi su potencialia auka, jis susisiekdavo su Izraelyje esančiu grupuotės nariu ir pasakydavo, kur šis turi vykti paimti pinigų.

„Paimdavo įvairias sumas tiek doleriais, tiek šeikeliais“, – sakė kalinys.

Jis neslėpė, kad už šį „darbą“ kasdien gaudavo narkotikų: „Su manim atsiskaitydavo narkotikais, jų gaudavau kasdien, be to, kartais duodavo nuo 50 iki 100 eurų per mėnesį, kuriuos galėdavau išleisti pataisos namų parduotuvėje.“

Pasitraukti negalėjo: man pasakė, kad turiu vergauti

Bet vieną dieną A. Serebrianskis nutarė pasitraukti – apie savo sprendimą pranešė gaujos lyderiams.

„Negalėjau pasitraukti – buvau sumuštas, man pasakė, kad turiu jiems vergauti ir atidirbti skolas, nes esą už narkotikus esu skolingas daugiau kaip tūkstantį eurų, – teigė nuteistasis. – Neturėjau pinigų, todėl paklusau, bet kartą pareigūnai mane pagavo apsvaigusį nuo narkotikų, todėl buvau nubaustas ir privalėjau penkiolika parų praleisti izoliatoriuje. Ten per šį laiką atsigavau nuo narkotikų – prieš tai buvau labai pavargęs, nes kiekvieną dieną nuo ryto iki vakaro reikėjo skambinti žmonėms, be to, beveik nieko nevalgydavau ir nuolat vartojau narkotikus – buvau nuo jų priklausomas, atsikeldavau ryte ir man jau reikėdavo dozės. Leisdavausi heroiną, iš vieno gramo išeidavo iki dvidešimt dozių, o per dieną susileisdavau 10-15 dozių. Galvojau, kad aš zonoje taip ir mirsiu nuo narkotikų.“

Artiomas Serebrianskis

Nuolat vartojau narkotikus – buvau nuo jų priklausomas, atsikeldavau ryte ir man jau reikėdavo dozės. Galvojau, kad aš zonoje taip ir mirsiu nuo narkotikų.

Kai A. Serebrianskis atliko arešto bausmę izoliatoriuje, pareigūnai jį perkėlė į kitą sektorių, tačiau sukčiaujanti kalinių grupuotė jo ir toliau nepaliko ramybėje.

„Vieną dieną man perdavė raštelį, kuriame buvo parašyta: „Kur tu dinagai? Mes esame tave užsakę“, – pasakojo nuteistasis. – Supratau, kad su manimi bet kuriuo metu gali būti susidorota, be to, per kitus kalinius mane ėmė spausti, kad vėl dirbčiau.“

Kalinys sakė, kad per dieną vien jis paskambindavo net apie 50 žmonių, tiek pat pokalbių su Izraelio gyventojais turėdavo ir kiti nuteistieji. O vienas jų, anot A. Serebrianskio, buvo labai išradingas – galėjo apsimesti ne tik nukentėjusiųjų „sūnumi“, bet ir „advokatu“ bei „gydytoju“.

„Jis galėjo pakeisti balsą ir net apsimedavo moterimi“, – sakė sukčiavęs nuteistasis.

Jeigu diena būdavo sėkminga ir pavykdavo apgaulės būdu išvilioti pinigų iš dviejų ar trijų nukentėjusiųjų, kaliniai tą pačią dieną daugiau nebeskambindavo: „Saugojome „kojas“, kad jų nepagautų.“

Po nesėkmių buvo priversti veiklą nutraukti

Nors dažnai bendraudavo su „kojomis“, tačiau kas tie asmenys buvo, A. Serebrianskis teigė nežinantis – esą žinojo tik jų telefono numerius ir visą laiką su jais kalbėdavosi rusų kalba. Tiesa, šiems buvo draudžiama bendrauti su nukentėjusiaisiais rusų kalba, kai jie nueidavo paimti pinigų, – kad aukoms nesukeltų įtarimų,turėjo bendrauti anglų kalba.

Pasak A. Serebrianskio, ne visuomet pavykdavo prisiskambinti į Izraelį, todėl tų žmonių numeriai būdavo perrašomi į atskirą popieriaus lapą – vėliau vėl ir vėl buvo bandoma susisiekti su savininkais.

Kalinys taip pat prisipažino, kad Marijampolės pataisos namuose veikė ir daugiau grupuočių, kurioms priklausantys kaliniai taip pat sukčiaudavo: „Tai vyko kituose sektoriuose.“

Tiesa, jų aukomis tapo kitų šalių gyventojai – kadangi zonoje esančių nuteistųjų pasakomis jau nebetikėjo lietuviai, nuteistieji savo aukomis rinkosi Vokietijoje gyvenančius žmones. Bet tik tuos, kurie kalbėjo rusų kalba – kaliniai vokiškai nekalbėjo.

A. Serebrianskis neslėpė, kad gaujos, kurioms jis priklausė, veiklą nutraukė, kai vadinamąsias „kojas“ sulaikė Izraelio policija.

„Ėmė nesisekti – policija pradėjo pagaudinėti „kojas“ Izraelyje, mums šioje valstybėje buvo sunku surasti žmones, kurie vaikščiotų paimti pinigų, todėl sukčiavimo veikla Izraelyje buvo pristabdyta, – sakė jis. – Iš pradžių griebėmės kito plano – bandėme žmones priversti iš karto mums pervesti pinigus per „Western Union“, bet nepavyko. Tada grupuotės lyderiai nutarė, kad reikia veiklą perkelti į kitas valstybes – Graikiją ir Kanadą, tačiau šioje veikloje aš jau nedalyvavau.“

Pasak nuteistojo, pinigai iš Izraelio būdavo pervedami į gaujai vadovavusių nuteistųjų žmonų sąskaitas bei kitiems žmonėms, kurių jis nepažinojo.

„Daug dalykų sužinojau atsitiktinai, nes miegojau tame pačiame būryje su lyderiais, o jie apie savo veiklą garsiai kalbėdavosi“, – kalinys teigė, kad nuteistieji net vedė buhalteriją – į sąsiuvinį įrašydavo gautas iš sukčiavimo pinigų sumas.

„Kokia suma iš viso buvo gauta sukčiaujant iš Izraelio piliečių, tiksliai nežinau, bet manau, kad apie 200 tūkst. JAV dolerių“, – sakė A. Serebrianskis.

Telefonais aprūpindavo grupuočių lyderius

Apie tai, kaip buvo išviliojami pinigai iš rusakalbių Izraelio piliečių, pareigūnams papasakojo ir gydytoju bei advokatu apsimetinėjęs kalinys A. Paska.

„Tuo metu kalėjau Marijampolės pataisos namuose, mane pareigūnai perkėlė į 16 būrį, o čia kai kurie nuteistieji užsiiminėjo sukčiavimu, – pasakojo pataisos namų auklėtinis. – Kadangi mokėjau gerai kalbėti, J. Mikolajevičius pasiūlė man prisijungti – skambinti telefonu ir apgaudinėti nukentėjusiuosius. Kiti kaliniai skambindavo ir apsimesdavo, kad yra nukentėjusiųjų šeimos nariai ir „verkdavo“, o tada aš perimdavau telefoną ir prisistatydavau advokatu arba gydytoju.“

Pasak A. Paskos, mobiliojo ryšio telefonais ir SIM kortelėmis nuteistuosius aprūpindavo grupuočių lyderiai.

„Turėjom bendrininką Izraelyje, kuris duodavo telefonų numerius, taip pat buvo asmenys, kurie vykdavo paimti pinigų, – mes iš anksto žinojome, į kokius miestus skambinsime, – sakė jis. – Dirbome kiekvieną dieną, išskyrus penktadienį ir šeštadienį, kai Izraelyje nuo penktadienio 12 val. iki šeštadienio 18 val. būna šabas – tada visi būna namuose, todėl pinigų išvilioti nepavyktų. Esu išviliojęs įvairias sumas – 20 tūkst. šekelių, 10 tūkst. JAV dolerių, – buvo labai daug sumų ir įvairaus dydžio, bet kiek iš viso, negaliu pasakyti. Tuo metu vartojau narkotikus, todėl man sunku prisiminti. Už darbą gaudavau nedidelę sumą pinigų ir narkotikų.“

Kalinys sakė, kad veiklos nuteistieji nenutraukdavo net tuomet, kai dėl įvairių pažeidimų būdavo perkeliami į drausmės būrį.

„Viskas vyko dėl narkotikų – jų mums duodavo nuolat, o mes juos turėdavome atidirbti, todėl ir skambindavome, – prisipažino A. Serebrianskis. – Atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose buvau priklausomas nuo narkotikų.“

Tuo metu kiti kaliniai neigė, kad sukčiaudavo iš Izraelio piliečių, o su teisėsauga bendradarbiaujančių A. Serebrianskio ir A. Paskos liudijimus pavadino išgalvotais. Tačiau dėl jų kaltės pareigūnams abejonių nekilo – Izraelio pareigūnai perdavė garso įrašus, kuriuose yra užfiksuota, kaip nuteistieji skambina savo aukoms ir iš jų išvilioja pinigus.

Patikėjo išgalvota istorija apie sužalotą mergaitę

„Man paskambino neva sūnus ir pranešė, kad jis nukrito ir sužeidė mergaitę iš Lietuvos, dabar ji guli ligoninėje, sunkiai sužeista, laukia operacijos už 180 tūkst. šekelių, o aš turiu šią sumą sumokėti“, – kreipdamasi pagalbos į policiją nurodė viena Izraelio gyvengoja. Ji sukčiams atidavė 3 tūkst. šekelių ir 1 tūkst. JAV dolerių.

Apklausos metu moteris pasakojo, kad gyvena viena, todėl skambutis iš ligoninės apie sužalotą turistę iš Lietuvos kaip reikiant ją nustebino.

Nukentėjusi Izraelio pilietė

Paskambinęs vyras prisistatė gydytoju iš ligoninės ir pasakė, kad mano sūnus nukrito ir sužeidė 8 metų mergaitę iš Lietuvos ir smarkiai ją sužeidė.

„Paskambinęs vyras prisistatė gydytoju iš ligoninės ir pasakė, kad mano sūnus nukrito ir sužeidė 8 metų mergaitę iš Lietuvos ir smarkiai ją sužeidė, – sakė ji. – Gydytojas sakė, kad mergaitė yra ligoninėje, reikalinga brangiai kainuojanti operacija, nes mergaitė neturi draudimo, todėl pinigus reikia sumokėti iš karto. Gydytojas man aiškino, kad turiu bent kiek sumokėti pinigų, kad būtų galima pradėti operaciją, sakė, jog man niekuo nereikės rūpintis, nes į namus ateis mergaitės brolis ir paims pinigus. Neturėjau daug pinigų, todėl pasakiau, kad reikės pasiskolinti iš draugų, prašiau man perskambinti, bet gydytojas liepė nenutraukti pokalbio, sakė, man nėra dėl ko rūpintis, nes pokalbis telefonu nieko nekainuoja. Nuėjau pas draugus ir pasiskolinau 3 tūkst. šekelių ir 1 tūkst. dolerių, bet per tą laiką, kol grįžau, pokalbis nutrūko. Bet gydytojas man paskambino dar kartą ir paklausė, kiek turiu pinigų ir kokiomis kupiūromis. Pasakiau, kad yra 6 kupiūros po 100 šekelių, 5 kupiūros po 200 šekelių, 28 kupiūros po 50, ir 10 kupiūrų po 100 dolerių. Gydytojas sakė, kad mergaitės brolis jau išvyko, prašė pasakyti mano namų adresą. Po valandos į mano namus atvyko jaunas vaikinas, jis kalbėjo angliškai, bet aš jam pasakiau, kad moku tik rusiškai, todėl jis pasakė kelis žodžius rusiškai, paėmė pinigus ir ant popieriaus lapo pasirašė. “

Pareigūnai buvo užfiksavę pokalbį, kurio metu sukčiai išviliojo iš moters pinigus. Tiesa, ne nuo pat pradžių – tik nuo to momento, kai moteris pasiskolino pinigų ir žadėjo juos atiduoti sužalotos mergaitės broliui.

„Taip, jie ten, yra ir tėvai, yra ir tėvas ligoninėje, aš jums sakiau. Yra ir brolis, – su nukentėjusiąja kalbėjo sukčius. – Taip, reiškia taip, parašėte 1 tūkst dolerių. Reiškia taip, dedame, dedame kablelį ir rašome toliau ... Taip, šią sumą sudaro. Taip, šią sumą sudaro, dabar, gerbiamoji Jule, tai 3 tūkst. šekelių kupiūromis po kiek bus nominalų? Aha, 10 po 200 ir po 150, gerai. Tuomet jūs, gerbiamoji... Todėl, kad tai labai svarbu, todėl, kad ateityje negalėtų pareikšti kažkokių papildomų pretenzijų, suprantate? Jeigu, sakykime, taip, pas mus su jumis bus oficialus dokumentas. Kad atvežtų būtent tokią sumą. Tai va. Taip, paskaičiuokite šią sumą.“

Kol moteris skaičiavo pinigus, sukčius kitu telefonu susisiekė su „kojomis“ ir nurodė, kur šis kuo skubiau turi nuvykti. O tada tęsė pokalbį su nukentėjusiąja.

„Taip, taip, aš klausau jūsų... – tęsė jis. – Taip, 6 vienetai bus po 100, reiškia, bus po 100 – 6. Tai 600 šekelių. Taip, gerai. Po 50 bus 5 popierėliai, taip? Ai, po 200 – 5, atsiprašau. Po 200 – 5 popierėliai, tai jau bus 1600. O 28 kupiūros bus po 50. Iš viso, reiškia, 3000. Reiškia, rašome taip, šią sumą sudaro, rašome. O va dabar minutėlę... Taip, alio, aš va kalbu su savo, reiškia, taip, sūnumi, kuris išvyko. Jis kažkur jau netoli, ieško namo, klausinėja. O ten yra namo numeris? Aš paklausiu, kaip tik kalbu su mama ... Alio, gerbiamoji Jule, alio. Taip, gerbiamoji Jule, paklausykite, mergaitei... O ant jūsų namo yra užrašytas numeris? Ar nėra namo numerio? Alio? Kaip jūs sakote? Blogai, taip, žinoma. Gal jums iškviesti greitąją pagalbą, gerbiamoji? Alio, gerbiamoji Jule? Aš sakau, gal jums iškviesti greitąją pagalbą? Nereikia jums greitosios? O langas, jūsų namo spalva, jūsų namas baltas, baltos spalvos? Taip, baltos. Tai jūs dabar, gerbiamoji Jule, galite rašyti ar jau net rašyti negalite? Atsigerkite vandens, gerbiamoji, išgerkite šalto vandens“.

Toliau sukčius liepia bendrininkui Izraelyje užeiti į butą, nes moteriai, kuri turi atiduoti pinigus, pasidarė bloga. Tačiau „kojos“ atkerta, kad negali patekti į namus, nes uždaryti varteliai.

„Dabar ir atvažiavo policija, suprantate? – toliau kalbėjo sukčius. – Nepasirašyti dokumentai. Mergaitės brolis stovi prie jūsų vartelių. Jūs nueikite prašau, pasitikite, todėl, kad mergaitės brolis... Jis jau atvažiavo, jau stovi. Sako, kad jūsų varteliai užrakinti su raktu. Tai jūs, gerbiamoji Jule, jūs pažiūrėkite, dabar jau atvažiavo pas jus Davidas. Išeikite į lauką, atrakinkite vartelius. Taip, taip, aš laukiu. Jo vardas Davidas, o pavardė Lolo, jis jums prisistatys. Taip, taip. Ne, pirmiausiai jis pasirašys, gerbiamoji, šiame dokumente, kurį jus rašote, jis turi pasirašyti. Tik po to jūs su juo atsiskaitysite. Pirmiausiai pasirašysite ir jūs man pasakysite, ant dokumentėlio pasirašė, suprantate? Pirmiausiai jūs, jis pas jus pasirašys. Tai va. Jūs nueikite, pasikvieskite Davidą, jis stovi prie jūsų vartelių ir laukia. Tai jis gi stovi prie durų, turi atvažiuoti policija. (...) Davidas atvažiavo, mano gerbiamoji... Šitas dokumentas, kurį jūs rašote, jis pas jus iki galo nebaigtas rašyti. Dėl šios priežasties, tegul mergaitės, reiškia, brolis David, jame pasirašys. Ten reikia savo ranka parašyti vardą ir pavardę ir pasirašyti. Ir jūs man iš karto patvirtinsite, kad jis pas jus pasirašė laikiną dokumentą ir aš duodu mergaitei iš karto pasirašyti oficialų dokumentą... Duokite prašau jam lapelį ir rašiklį, jis pasirašys.“

Kai moteris įsileido pinigų atėjusį paimti vyrą, sukčius toliau tęsė su ja pokalbį.

„Ir taip gerbiamoji, jūs sakėte 6 kupiūras, reiškia, po 100. 200, reiškia, šekelių bus 5 kupiūros ir 28 popierėliai po 50,– kalbėjo jis. – Tai bus 3000 šekelių. O doleriais, gerbiamoji, 1 000 dolerių, kokiais popierėliais? Aš užfiksavau. Reiškia taip, jūs dabar, gerbiamoji Jule, tuomet su Davidu atsiskaitykite. Kad negalėtumėte daugiau kažko reikalauti, prašyti. Atsiskaitykite su Davidu... Jis iš karto patvirtins, kad jūs su juo atsiskaitėte. (...) Taip, taip, aš šiandien. Tik va dabar pasirašome dokumentus. Davidas grįžta pas mus į ligoninę ir aš išvažiuoju.“

Panašiai buvo kalbama ir su kitais nukentėjusiaisiais – nusikaltėliai stengėsi kuo ilgiau užlaikyti pokalbį su potencialia auka, nes jam nutrūkus šie galėjo susisiekti su savo artimaisiais ir sužinoti, kad jie turi reikalų su sukčiais.