Nuolat besišypsantis ir maloniai bendraujantis gydytojas tvirtina, kad niekada neišskiria nė vieno paciento, nė vienos jų problemos – visos vienodai reikšmingos.
Medikas neabejoja, kad medicina yra jo pašaukimas, mat ši sritis jį traukė nuo pat vaikystės.
– Alfredai, kodėl vis tik medicina? Kuo ši sritis jus patraukė?
– Kaip ir dauguma medikų turėjau pavyzdį, autoritetą, kuris mane įkvėpė, kuriuo norėjau sekti, kuris žavėjo.
Man tokiu žmogumi buvo mano mama, ji buvo gydytoja. Kaip ir visi medikų vaikai, aš daug laiko praleidau ligoninėje. Ne sirgdamas, žinoma, o tiesiog ten laukdamas, kol mama baigs darbus.
Tuo metu nebuvo populiaru auklės ar panašiai. Tad po pamokų nenorėdamas tūnoti namie ar bastytis po lauką, dažnai užsukdavau į ligoninę pas mamą, kur ji dirbo gydytoja otolaringologe (LOR).
Žavėjo, kaip mama bendraudavo su pacientais, aš visada ją stebėdavau, žiūrėdavau, kaip ji sprendžia problemas, mane tai labai įkvėpė, tad ir pats norėjau gyventi tokį gyvenimą, tuo užsiimti.
O augant mintis tapti mediku darėsi vis tvirtesnė, kol galų gale ji tapo realybe (šypsosi).
Tad mediku būti svajojau jau nuo darželio, niekada nekilo jokių kitų minčių, kad gal kokiu kosmonautu, policininku ar gaisrininku norėčiau būti. Profesijos pasirinkimas, kiek save atsimenu, man visada buvo aiškus.
– Kodėl pasirinkote ortopediją-traumatologiją?
– Polinkis, meilė ir noras nerti būtent į šią ortopedijos-traumatologijos specializaciją taip pat atsirado gana anksti. Tikrai nereikėjo ilgai sukti galvos, kokią specializaciją rinktis.
Kad ortopedija-traumatologija yra mano sritis, supratau jau pirmame studijų Kauno medicinos universiteto kurse. Apie kitas specialybes net negalvojau ir niekur kitur nė nestojau.
Kokia gydytojų ortopedų-traumatologų darbo specifika žinojau, mačiau, kaip jie dirba ir mane tai žavėjo. Tai žmonės, kurie sudėtingose situacijose išlieka susikoncentravę ir ramūs.
– Kai stebėdavote savo mamą darbe, turbūt ne vien tik žavėjotės, bet ir pastebėjote, koks nelengvas yra mediko darbas. Ar tai negąsdino?
– Taip, aš matydavau didžiulį mamos darbo krūvį, matydavau, kaip ji grįžusi namo po darbo kurį laiką su niekuo nesikalbėdavo, nes būdavo labai pavargusi ir irzli.
Tačiau kas gąsdins jauną žmogų, kai tu to nesi patyręs? Mama man netgi sakydavo, kad aš nestočiau į mediciną, bet aš jos tikrai neklausiau. Kol nepabandai pats, neturi savo patirties, tol ir nereaguoji į tai, į ką nesinori reaguoti.
– O jei jūsų vaikai pareikštų norintys studijuoti mediciną, ką jiems atsakytumėte?
– Aš iš tikrųjų neturiu nieko prieš. Esu žmogus, labai mylintis savo darbą, man labai patinka mano gyvenimas ir mano specialybė. Kartais, aišku, atsitinka, kad pavargstu, kartais kyla įvairių minčių, tačiau pailsėjęs vėl galiu ramiai sau kibti į darbus.
Viskas labai priklauso nuo tavo požiūrio, jei tu labai daug stresuosi, nemokėsi tinkamai ilsėtis, bus sunku. Iš tikrųjų dirbant mediko darbą labai svarbu tinkamai subalansuoti darbo ir poilsio režimą, krūvį.
Bet iš esmės visos profesijos turi savo iššūkių, visi darbai yra nelengvi, reikalaujantys daug energijos: ir fizinės, ir intelektinės, ir visokios kitokios. Niekada negalėčiau išskirti kokio nors darbo kaip geresnio ar pranašesnio už kažkieno kito. Visų mūsų darbai yra sudėtingi ir vienaip ar kitaip atsakingi. Net jei pažiūrėtum už žmogaus gyvybę yra atsakingos daugelis profesijų, pavyzdžiui, ir vairuotojai, lakūnai, kelininkai, mokytojai ir t. t.
Tik gal taip tiesiogiai artimai už žmogaus sveikatą, gyvenimo kokybę ir gyvybę yra atsakingi tik medikai.
Be to, visi, kas dirba su žmonėmis, žino, kad tai nėra lengva. Žmonės labai įvairūs, todėl dirbant tokį darbą būtina rasti poilsio formą, kuri kaip įmanoma geriau ir efektyviau sugrąžintų jėgas.
– Smalsu, kokie hobiai jums taip puikiai padeda susigrąžinti energiją?
– Mano poilsis yra totali tyla (juokiasi). Mano poilsis – gamta.
Esu medžiotojas, dar mėgstu žvejybą ir viską, kas susiję su gamta. Net ir gyvenimui pasirinkau užmiestį, vietą gamtos prieglobstyje, šalia Nevėžio, Pelėdnagių apylinkėse – fantastiška vieta!
Tik gamtoje visiškai atsigaunu, pailsiu, pasisemiu energijos ir įkvėpimo.
Būdamas gamtoje apie nieką nemąstau, galvoje tuomet sukasi tik to konkretaus momento sukeltos mintys ir emocijos. Ar plūdė sujudėjo, ar ne. Ar ten miške kažkas krepštelėjo ir pan.
– Kaip šie hobiai atėjo į jūsų gyvenimą? Jų ieškojote, bandėte rasti, kur pailsite geriausiai?
– Žvejyba traukė nuo mažų dienų. Turbūt mes visi būdami vaikais žvejojome. Pradedant nuo iš lazdyno išlaužto meškerykočio ir vėliau po truputį tobulėjant (šypsosi).
O medžioklė mano gyvenime atsirado gerokai vėliau. Nors turėjau tikrai puikias sąlygas medžiotoju tapti labai anksti – mano dėdė yra garsus Lietuvos medžiotojas. Tačiau kažkodėl iš pradžių nesusižavėjau šiuo užsiėmimu.
Bet vėliau taip susidėliojo aplinkybės, kad gavau medžiotojo bilietą ir po truputį labai smarkiai įsitraukiau į šią veiklą.
– Bet medžioklė vargu ar gali būti siejama su tyla? Tai juk šūviai? Varovų klegesys?
– Apie medžioklę Lietuvos visuomenėje yra susiformavęs kiek iškreiptas suvokimas. Lyg medžioklė yra kažkas negero, gyvūnų skriaudimas, jų žudimas ir pan.
Tačiau tie, kas medžioklėje dalyvauja iš vidaus, mato ir žino, kad tokios nuostatos yra neteisingos.
Medžiotojas visų pirma yra tas žmogus, kuris daug dėmesio skiria gamtai, miškui, jo gyventojams, brakonieriavimo užkardimui, gamtosaugai.
Kol netapau medžiotoju, tiesą pasakius, taip pat maniau, kad tai tik žvėrelių šaudymas dėl malonumo. Tačiau taip tikrai nėra. Medžioklė tai yra poilsis gamtoje, mes net pažįstame tuos žvėris, kurie lankosi mūsų plotuose.
Be to, iš medžioklės dažniausiai grįžti tuščiomis ir tai, kad nėra laimikio, visiškai nereiškia, kad medžioklė buvo nesėkminga. Važiuoti į medžioklę ir galvoti, kad apsimokės ar atsipirks yra visiška nesąmonė. Medžioklės romantika ir baigiasi su taikliu šūviu. Medžioklė yra garbingas ir be galo reikalingas užsiėmimas.
– Su žmona šeimos gydytoja Rimante abu esate medikai. Auginate gražų keturių vaikų būrelį. Kaip dalinatės pareigomis namie, kai po darbų abu grįžtate lyg išgręžti?
– Turime keturis nuostabius vaikus – tris paaugles dukras ir sūnelį pagranduką, šiuo metu jam septyneri.
Buitis po darbo taip pat yra tam tikras poilsis (juokiasi). Atsijungi nuo darbo reikalų, susikoncentruoji į šeimą, vaikus, namus.
O dėl nuovargio ir buities darbų, tai nieko naujo neišrasi. Visi žmonės, nesvarbu medikas ar ne, po darbų grįžta pavargę ir turi pasidaryti namie tuos pačius darbus. Tad imi ir darai.
Rimantei gal tenka dažniau valgį gaminti, tvarkytis, tačiau ir aš prireikus tai darau. Mano pareiga namuose, kad viskas tinkamai funkcionuotų, nebūtų išlūžę, išklerę (juokiasi). O su vaikais, manau, labai po lygiai abu užsiimame, dėmesio jiems skiriame kiek kiekvienas tuo metu galime.
– Grįžkime prie medicinos. Kodėl pasirinkote Kėdainius? Kokie buvo pagrindiniai motyvai, kurie mums dovanojo puikų gydytoją?
– Iš tikrųjų nieko romantiško jums čia nepasakysiu. Tiesiog taip susiklostė aplinkybės. Atsirado laisva darbo vieta Kėdainių ligoninėje, čia ir įsidarbinau. Suviliojo nedidelis atstumas nuo Kauno, geros darbo sąlygos.
– Kaip sekasi sutarti su pacientais? Ne paslaptis, kad jų būna labai įvairių, kartais net ir konfliktiškų? Be to, teko girdėti, kad šiuolaikiniai pacientai yra kitokie, sudėtingesni. Ateina jau su „Google“ pagalba nustatytomis diagnozėmis.
– Iš tiesų pacientų yra labai skirtingų. Tačiau visų jų tikslas vienas. Pacientas visų pirma yra žmogus, kuris pas mus, medikus, ateina pagalbos ir savo problemos sprendimo. O aš esu tas, kas turi tos problemos sprendimą pasiūlyti.
Per savo daugiau nei 10 metų darbo patirtį jau net esu juos suskirstęs į kelias grupes.
Yra pacientai, kurie išklauso mano rekomendacijas, stengiasi jų laikytis, tuomet paprastai turime tikrai puikius rezultatus. Kiti pacientai jau ateidami į gydytojo kabinetą būna pasiskaitę daugybę informacijos, kaip medikui, man dėl to kartais būna tik geriau, lengviau, reikia mažiau aiškinti, kas ir kaip. Dar yra pacientų grupė, kurie atėję turi išankstinį negatyvų nusiteikimą ir su tam tikru priešišku nusistatymu. Su tokiais yra sudėtingiausia dirbti, nes tenka juos įtikinti, kad reikėtų elgtis vienaip ar kitaip ir kad nuo to jiems bus tik geriau ir lengviau.
Šiaip neturiu problemų su pacientais, mano pacientai labai geri. Jie atleidžia, kad kartais reikia ir palaukti, kad kartais tas mano krūvis būna didelis ir ne visada viskas vyksta laiku, kaip priklauso pagal talonėlį.
Mediko ir paciento santykiuose labai svarbus dalykas yra abipusis supratingumas. Jei medikas išklausys, supras žmogaus bėdą, tuomet ir pacientas tave išklausys bei supras.
– Kas yra didžiausi iššūkiai mediko darbe?
– Iššūkių kasdien daug ir įvairių. Aš jums geriau pasakysiu, kas teikia daugiausia džiaugsmo ir didžiausią pasitenkinimą šiame darbe.
Eidamas į kiekvieną operaciją sau užsibrėžiu tam tikrą tikslą. Po kiekvienos operacijos išeinu su savotišku pasitenkinimu, žinojimu, kad padariau viską, ką galėjau geriausiai ir tai man suteikia stiprybės bei motyvacijos eiti pirmyn, tobulėti.
Kai dirbi iš visos širdies, kai įdedi visas savo jėgas, žinias, profesionalumą ir matai gerus rezultatus, tai suteikia energijos, tuomet atrodo, kad ir kiek bedirbtum nesijauti nei pavargęs, nei suirzęs.
Ir atvirkščiai, tais atvejais, kai tu žinai, kad negali nieko padaryti, kad būtų atkurta visa organizmo funkcija, pvz., persanarinis lūžis, kur pažeistos visos kremzlės, sulaužytas visas sąnarys, tuomet žinai, kad pasveikimo rezultatas nebus labai geras, tu žinai, kad žmogus po tokios patirtos traumos niekada nesijaus taip pat, kaip jautėsi iki traumos, tuomet ūpas krenta, tai gadina emociją.
Pavyzdžiui, praėjusią savaitę išoperavau devyniolika pacientų, tai didžiulis krūvis. Darbe užtrukau tikrai nemažai laiko, bet namo grįždavau pilnas jėgų, nes darbas sekėsi puikiai, viskas ėjosi taip, kaip suplanavau.
O štai buvo diena, kai turėjau vos dvi planines operacijas – kelio sąnario – buvo labai smarkai padilę sąnariai, ir tu supranti, kad, na taip, pacientui po operacijos bus lengviau, bet to efekto, kad sąnariai bus kaip jaunystėje, neįmanoma pasiekti ir kai žmogui tą pasakai… Tai po tokių dalykų tos emocijos nebūna tokios pakilios.
Kiekviena operacija duoda savo emociją, nuo jos labai priklauso kitos dienos laukimas.
– Gal prisimenate kokį išskirtinį atvejį savo darbe? Ką nors kas stipriai įsirėžė atmintin?
– Negaliu išskirti nė vieno įvykio, nė vienos operacijos. Man kiekviena diena, kiekvienas pacientas, kiekviena operacija yra vienodai svarbu, aš už kiekvieną stipriai sergu viduje ir einu maksimaliai susikaupęs dirbti. Kiekviena operacija manyje palieka kažkokį pėdsaką.
– Pastaruoju metu daug kalbama apie menkus medikų atlyginimus, sveikatos apsaugos sistemos problemas. Nemaža dalis šalies medikų neapsikentę to renkasi emigraciją. Jums niekada nekilo minčių išvykti į užsienį, kur medikai uždirba dešimtis kartų daugiau?
– Taip, iš tiesų medikų atlyginimai Lietuvoje yra labai neadekvatūs atliekamo darbo ir atsakomybės atžvilgiu ir tai yra didelė šalies problema.
Pasiūlymų dirbti svetur tikrai turėjau, ir ne vieną. Jie pasipylė dar nė nebaigus universiteto. Taip, kartas nuo karto mane apima pyktis ir galvoju – ne, negerai čia Lietuvoje darosi, man tas nepatinka. Bet tada susimąstau, ką aš pats galiu padaryti, kad situacija keistųsi. Todėl aš nebėgu į užsienį, renkuosi ne dejuoti, skųstis situacija, verčiau bandysiu inicijuoti ir daryti pokyčius. Todėl ir atsiradau visuomeniniame judėjime „Mūsų krašto sėkmei“. Bandysiu save realizuoti ir kitoje veikloje. Politikoje esu visiškas naujokas, bet turiu nemažai minčių, kaip galima būtų pagerinti situaciją rajone, šalyje. Labai noriu, kad Kėdainiuose ir Lietuvoje gyventi būtų dar geriau.