Skolų šleifas vaikiną lydi jau septynerius metus. Jis neslepia – nebuvo paklusnus paauglys, gavo baudų, kurių laiku nesumokėjo, todėl ir pakliuvo į antstolių akiratį. Praeities jis nesibodi, išvengti finansinių įsipareigojimų nesiekia, prašo tik vieno – laiko ištaisyti savo klaidas.
Į vaikų namus pateko dar būdamas kūdikis, mėtė iš vienų į kitus
Gyvenimas Igorio nelepino. Jis gimė kalėjime dar tuomet, kai vos gimusius naujagimius iš kalinčių motinų paimdavo, augti kartu su mama nebuvo sąlygų.
„Tuomet dar nebuvo sąlygų motinų laikyti su vaikais, kaip, pavyzdžiui, dabar yra Panevėžyje, todėl savo gyvenimo vaikų namuose karjerą pradėjau būdamas dar 15 parų. Mane išvežė į kūdikyną, kuris yra Vilniuje, Žolyno gatvėje. Vėliau mane perkėlė į šalia esančius vaikų namus, tada keliavau į internatą Naujojoje Vilnioje, po to patekau į socializacijos centrą, kur praleidau 3 metus. Žinoma, patirties ten įgavau nekokios, mes, jaunimas, tą centrą vadinome kalėjimu, nes sąlygos ten buvo tokios pat.
Tada buvo nuspręsta mane išvežti iš Vilniaus, nors to padaryti nebuvo galima, nes tuo metu mano sesė gyveno Vilniuje esančiuose vaikų globos namuose, o brolių ir sesių, vadovaujantis įstatymais, išskirti negalima. Tačiau ypatinga tvarka buvau perkeltas į Švenčionėlius. Kadangi ten nieko nepažinojau, jokių draugų neturėjau, greitai kilo įvairūs konfliktai su vietiniais. Ne paslaptis, kai ateina naujas žmogus, jam ima iš karto rodyti, kas čia vadas, o aš nemėgstu nusileisti kiekvienam, kuris šakojasi. Neilgai ten pabuvau ir manęs atsikratė – išvežė į Biržų rajoną, į kitą socializacijos centrą, augti ten to, kol man sukaks 18. Sulaukus pilnametystės atvėrė duris ir tiek. Mano gimtadienis pavasarį, vasarą dar laikiausi – pas vienus draugus, pas kitus, tuomet teko pradėti kibti į gyvenimą savarankiškai“, – pamena vaikinas.
Susitikimas su motina nesužavėjo
Visą tą laiką nei Igorio mama, nei tėtis jo neieškojo. Mama tik susilaukė dar vienos dukros, apie tai tuomet jis buvo informuotas.
„Savo tėčio niekada nemačiau. Su mama, išėjęs iš vaikų globos namų, bandžiau susisiekti. Man ją surasti padėjo pora žmonių, kurie dirba policijoje. Tačiau kai ją pamačiau, supratau, kad man tikrai geriau buvo augti vaikų namuose nei pas ją. Atrodo, dabar jau metė gerti, bent tuo džiaugiuosi, bet jos situacija nėra gera. Nors kiekvieną kartą susitikus ji labai galisi, manęs atsiprašinėja, padėti negali niekuo, nes jai pačiai reikia pagalbos“, – pasakojo Igoris.
Jis turi ir vyresnę sesę, deja, kadaise taip pat augusi vaikų globos namuose, ji suka motinos pėdomis. Jaunėlei pasisekė labiau – būdama trejų ji buvo įvaikinta rusų kalbos mokytojos su vyru. Igoris su ja susipažino prieš trejus metus feisbuke.
Kabintis į gyvenimą trukdo skola
Šiuo metu vaikinas mokosi profesinėje mokykloje, gyvena jos suteiktame bendrabutyje ir gauna valstybinę pašalpą. Vasaromis jis dirba, savanoriauja jaunimo stovyklose.
Igoris pripažįsta, daug gyvenime jam padėjo ir draugai, ir nepažįstami asmenys. Pavyzdžiui, jis iki šiol dėkingas vilnietei Gitanai, kuri padėjo ne tik pradėti mokytis, bet ir rėmė pinigais, maistu, atiduodavo net savo sūnaus drabužius. Dabar ji jam padeda kovoti su antstoliais.
„Buvau ne pats geriausias paauglys, turėjau problemų, teko bendrauti su policija, todėl gavau baudų. Vienas iš jų sumokėjau, kitų ne, nes neturėjau iš ko, nesupratau, kad būtinai reikia tai daryti, todėl su manimi susisiekė antstoliai ir nuo to laiko sumos tik auga. Suprantu, kad elgiausi blogai, tačiau kaip šešiolikmetis, augantis vaikų namuose, gali sumokėti tokio dydžio baudas, kurių neretai nesumoka ir dirbantys žmonės?“, – retoriškai klausė vaikinas.
Kokia tiksliai yra jo skola, pasakyti Igoriui sunku. Jis neturi kompiuterio, tad negali pasižiūrėti tikslių skaičių internete, be to, kas mėnesį jos skolas augina 11 antstolių. Svarsto, suma turėtų būti apie 7-8 tūkst. eurų.
„Iš pradžių suma tikrai nebuvo tokia didelė, tačiau kai kurie antstolių veiksmai... Pavyzdžiui, kartą žiūriu išklotinę ir matau – pašto ženklas – 27 litai (7,88 eurai). Nesupratau, gal jos antikvarinės, kad tokia kaina“, – liūdnai juokavo vaikinas.
Pykstasi su antstoliais
Štai ir pastaruosius du mėnesius iš valstybės gaunamų pinigų jis net nematė – viską nuskaičiavo antstoliai.
„Kasdienėms išlaidoms pinigus skolinuosi iš draugų, stengiuosi papildomai užsidirbti taip vadinamose chalturkėse. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę manęs viena pažįstama paprašė iškasti duobę, kasiau dvi dienas, bet gavau 50 eurų“, – kukliai prisipažino jaunuolis.
Jis pasakojo ne kartą kreipęsis į antstolius, aiškinęs, kad išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos, kad jis gauna pašalpą, kuri būtina gyvenimo išlaidoms, tačiau pastarieji, Igorio teigimu, dėmesio į tai nekreipia.
„Mūsų įstatymai tokie, kad antstoliai gali daryti viską, ką nori. Aš jiems pateikiau pažymas, kad iš valstybės gaunu pašalpą, bet jie tai ignoruoja. Nors persiunčiau jiems dokumentus, sako, kad jų negavo, tačiau kaip galėjo negauti, jei man rodo, kad gauna – laišką išsiunčiau el. paštu“, – stebėjosi Igoris.
Skausmą skandina alkoholyje ir narkotikuose
Anot vaikino, skolos ramiai gyventi neleidžia ne tik jam, bet ir kitiems jo pažįstamiems. Daugiausiai – augusiems vaikų namuose.
„Turiu daug pažįstamų, vaikų namų auklėtinių, kurie į gyvenimą išeina visai nepasiruošę jam, su finansais nelabai moka elgtis, todėl gautus pinigus išleidžia labai greitai, o po to bendra į skolas. Situacijos – visokios. Net ir baudos už važiavimą autobusu be bilieto, jų nemokant, gali išaugti keliasdešimt kartų“, – sakė jis.
Nerasdami išeities tokie jaunuoliai ryžtasi net pakelti ranką prieš save, miršta nuo perdozavę narkotikų ar alkoholio.
„Vienas mano pažįstamas, kuris irgi buvo mėtomas po vaikų namus, socializacijos centrus, mirė perdozavęs narkotikų. Dažnai būnu Vilniuje, gatvėse matau tuos, su kuriais augau, matau, kaip jie atrodo, man jų labai gaila. Kiek galiu, stengiuosi jiems padėti, patarti, pasiūlyti, kur kreiptis, bet jie jau nebeturi vilties. Galima sakyti, jie jau degradavę. Jų rankos ir kojos pūva“, – apie liūdną gyvenimo realybę pasakojo Igoris.
Švies tunelio gale – darbas užsienyje
Pats jis savo gyvenimo baigti taip tikrai nenori, stengiasi padėti ir kitiems jaunuoliams, kurie į svaigalų liūną, Igorio teigimu, dažniausiai brenda tiesiog todėl, kad neturi, ką veikti.
„Ne vieną kartą pats svarsčiau apie savižudybę, bet tuo metu, kai man buvo sunku, turėjau merginą, stengiausi dėl jos. Bet laikas bėga, metai eina... Jei ne dėl savęs, tai dėl kitų, jei neturi kažko svarbaus, bus ateityje. Tokios mintys mano motyvuoja. Šiuo metu atsitiesti mane labiausiai ragina dukra, jai beveik dveji. Stengiuosi kabintis, viską susitvarkyti tam, kad jos gyvenimas būtų geresnis nei buvo mano“, – pripažino Igoris.
Jis stovi eilėje gauti socialinį būstą, tačiau, kaip pastebėjo, ta eilė visiškai nejuda, tad vienintelė šviesa, kurią vaikinas mato tunelio gale – darbas užsienyje.
„Dukra kol kas auga ne su manimi, nors tai – mano didžiausia svajonė. Kiekvieną dieną apie tai galvoju. Šiuo metu vyksta teismo procesas, bet mano praeitis nėra labai graži, neturiu savo būsto, pastovaus darbo, auginti jos kol kas negaliu. Tačiau tikiu likimu. Renkuosi gerą kelią, tikiu, kad ir gyvenimas man duos pliusą, o ne minusą. Manau, kad viskas grįš į vėžias. Žinau, kad viskas bus gerai. Galvoju, gal pradėti mokytis nuotoliniu būdu ir važiuoti į kokią Angliją, kur užsidirbčiau bent vieno kambario butui, turėčiau pinigų atiduoti skolas“, – svarstė vaikinas.
Svajoja ateitį kurti Lietuvoje
Tiesa, ilgam likti užsienyje jis nesiruošia. Kartą jau buvo Norvegijoje, ir atsimena kaip dabar, negalėjo ramiai gyventi, nes kankino tėvynės ilgesys.
„Visą laiką, kol dirbau, liūdėjau. Labai norėjau grįžti į Lietuvą – aš čia gimiau, užaugau ir čia norėčiau mirti. Užsienis yra užsieniečiams, aš gimiau Lietuvoje, vadinasi, mano vieta yra čia. Manau, kai pavyks užsidirbti, kaip čia pasakius, startinį gyvenimo paketą, bent jau butui, investicijai. Norėčiau imtis savo verslo, gyventi, o ne egzistuoti, kaip didžioji dauguma Lietuvos gyventojų. Jie gavę vieną algą jau laukia kitos ir griaužia nagus, kaip valgyti nori. Atlyginimai Lietuvoje labai maži“, – mano Igoris.
Išieškoti skolų negali iš būtinų išlaidų
DELFI primena, kad civilinio proceso kodekso XLVII skyrius nurodo bendrąsias išieškojimo iš skolininko turto taisykles. Šios skyriaus 668 straipsnis nurodo turtą, į kurį negali būti nukreiptas išieškojimas.
1-a šio straipsnio dalis nurodo, kad: Vykdant išieškojimą iš fizinių asmenų, išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje.
Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos minimaliosios mėnesinės algos (MMA), visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Šių reikmenų sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje.