Išnykusių vėžių kaimas
Vieta, kurioje sukėliau įtarimą pasieniečiams, – neįprasta. Dabar čia – lygios pievos. Tačiau dar prieš šimtą metų tyvuliavo ežeras. Dabartinis kelias į Rakus eina jo krantu. Tačiau to turbūt nė vienas pareigūnas nežinojo. Kaip ir aš ten važiuodamas nė neįtariau.
Apie pranykusį Motoro ežerą kiek vėliau papasakojo kaimo šviesuolis Ivanas. Pasak Ivano, šis ežeras susijęs ir su kaimo pavadinimo kilme. Žodis „rak“ rusų kalboje reiškia „vėžys“. Dabar būtų sudėtinga suprasti, kodėl taip kaimas pavadintas – šalia kaimo yra vos vienas mažas upelis. Jis šiuo metu labiau panašus į melioracijos griovį.
Tačiau dar prie šimtmetį šalia gyvenvietės buvo bent du dideli ežerai – jau minėtasis Motoras ir Pelesa. Ir abu jie išnyko. Todėl visai tikėtina, kad Ivanas yra teisus. Prieš šimtmetį pradėta minėti gyvenvietė, tikėtina, galėjo būti puikus žvejų ir vėžių gaudytojų kaimelis. Vėliau, išnykus ežerams, sunyko ir žvejybos reikšmė, tačiau pavadinimas liko, o dar po kurio laiko buvo sulietuvintas, kaip ir kiti aplinkiniai vietovardžiai.
Pusė Motoro ežero dugno dabar priklauso Baltarusijai, o pusė – Lietuvai.
Kapines ir koplyčią draugiškai dalinasi stačiatikiai ir katalikai
Rakai – vienas iš kelių šio regiono pasienio kaimo, kuris savo identitetu ir dūšia priklauso kaimyninei Baltarusijai, bet ne šaliai, kuriai priskirtas teritoriškai. Ivano nuomone, visas kraštas nuo Baltarusijos iki Merkio kadais priklausė Baltarusijai. Ir tą įrodo vietovardžiai.
Rakuose savo vietą vieni šalia kitų randa stačiatikiai ir katalikai. Jie dalijasi vienomis kapinėmis ir net vienais maldos namais.
Kapinės atsirado neseniai – Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę. Seniau stačiatikybę išpažįstantys kaimai laidojo saviškius Baltarusijos kapinėse. Atsiradus sienoms tarp valstybių dar kurį laiką velioniai buvo pervežami paslapčia. Sustiprinus apsaugą tos galimybės nebeliko. Teko įrengti naujas kapines. Tam buvo parinkta vieta šalia Rakų. Vos keli šimtai metrų nuo Baltarusijos sienos. Vienoje pusėje kapinių laidojami katalikai, kitoje – stačiatikiai. Dabar čia mirusiuosius veža kelių aplinkinių kaimų gyventojai.
Rakų koplyčios istorija verta ne ką mažesnės draugystės pagarbos. Buvusios mokyklos patalpose įrengti maldos namai. Koplyčia kartu dalinasi abi konfesijos – stačiatikiai ir katalikai.
Neseniai išnykę mirties papročiai
Tik prieš keletą metų Rakuose nutrūko šimtmečius gyvavę laidojimo papročiai. Tačiau jie vis dar gyvi žmonių atmintyje. Ivano – taip pat. Savo tėvą jis palaidojo dar pagal senąsias tradicijas. Dabar to jau nebeišvysi.
Dabar visi žmonės velionį šarvuoja laidojimo namuose, o juo rūpinasi jo darbuotojai. Seniau viskas būdavo atliekama velionio namuose. Mirus kaimo gyventojui, pirmiausia būdavo pranešama jo artimiesiems, giminėms ir kaimynams. Tuomet į pasiruošimą laidotuvėms įsitraukdavo ir bendruomenė. Darbų būdavo daug. Reikdavo ir velionį sutvarkyti, ir pirkią paruošti, ir kiaulę paskersti, maistą paruošti.
Velionį atsisveikinimui ir laidotuvėms ruošdavo artimiausieji žmonės. Tai, kas dabar atrodo baisus ir šokiruojantis dalykas, seniau būdavo visiškai įprasta.
Namuose uždengdavo veidrodžius ir išvarydavo kates
Pirmasis darbas mirus žmogui, kol jis dar nesustingo, – paguldyti, surišti rankas ant pilvo ir perrišti žandikaulį. Tai daroma dėl to, kad kūnas sustingtų taip, kaip įprasta guldyti į karstą. Nemažas iššūkis tapdavo, jeigu kūną rasdavo jau sustingusį. Tuomet darbas tapdavo sudėtingesnis.
Namuose, kuriuose būdavo mirusysis, uždengdavo veidrodžius ir sustabdydavo laikrodžius. Pasak Ivano, buvo tikima, kad veidrodis yra tarsi vartai į aną pasaulį. O kol būdavo namie pašarvotas velionis – ten buvo galima pamatyti dalykus, kurių geriau nematyti. Mat jie gali padaryti negrįžtamą žalą juos pamačiusiam žmogui.
Kodėl buvo stabdomi laikrodžiai, Ivanas negalėjo paaiškinti. Kaip ir kodėl per šermenis į namus stengdavosi neleisti katės. Nors sako, kad kažką girdėjęs, jog katės rodo agresiją pašarvotam velioniui.
Prieš šarvojimą velionį reikdavo paruošti. Nuo jo nuimdavo visus drabužius. Apatinius rūbus sudegindavo, o viršutinius palikdavo. Žmonėms gyvenant nepasiturinčiai juos palikdavo toliau vaikams nešioti arba, jeigu nebūdavo kam jie tinka, išdalindavo.
Senieji gyventojai savo laidotuvėms pasiruošdavo iš anksto
Nurengę velionį, artimieji jį apiplaudavo. Ne nuprausdavo, bet apiplaudavo. Ivanas tai pabrėžia. Prausia gyvuosius, o mirusius apiplauna.
Senoliai mirčiai ruošdavosi iš anksto. Susitaupydavo pinigus laidotuvėms, nusipirkdavo kostiumą ar suknelę, batus ir viską paruošę laikydavo spintoje. Visiems būdavo pasakoma, kad šie rūbai skirti laidotuvėms. Kai kurie iš anksto netgi pasiruošdavo kapo vietą ir užsisakydavo paminklą. Arba netgi patys pasidarydavo.
Į velionio rankas įdėdavo kryželį arba šventojo paveiksliuką ir žvakę. Tiesa, jos nedegdavo.
Karstą gamindavo iš pušinių lentų. Buvo manoma, kad paskutinis namas turi būti pagamintas iš to paties medžio kaip ir iki to buvę namai. Vietiniai karstą vadina „domavina“, kuris kilęs nuo žodžio „dom“ – namas.
Karstą namuose dėdavo ant paaukštinimo. Jeigu būdavo karšta vasara – kambaryje padėdavo aromatingų augalų ar šakeles. Mat po kurio laiko atsirasdavo nemalonus kvapas, todėl ši tradicija atsirado tik dėl praktinių priežasčių.
Apie mirtį pranešdavo ir bitėms
Jeigu velionis augino bites – reikdavo tinkamai ir joms pranešti. Tėvui mirus, Ivanas ėjo prie kiekvieno avilio, tyliai pastuksendavo ir žodžiu arba mintyse bitėms pasakydavo žodžius „Bitės, jūsų šeimininkas mirė. Atėjo naujas šeimininkas“. Buvo manoma, kad jeigu to nepadarysi – bičių šeimos išskris arba mirs.
Velionio niekuomet nepalikdavo vieno patalpoje. Žmonės nuolat budėdavo prie karsto ir atsisveikindavo su mirusiuoju. Dažniausiai eidavo šeimomis arba grupelėmis. Per naktį prie karsto budėti pasilikdavo kas nors iš artimųjų. Jis negalėdavo užmigti. Nors pasitaikydavo visko.
Antrą dieną, paprastai į vakarą, artimieji renkasi atsisveikinti. Seniau atėjusieji atsisveikinti vainikų nenešdavo. Svarbiausia būdavo ateiti, prisiminti velionį ir taip jam atiduoti pagarbą.
Pagal tradiciją privaloma būdavo kviesti giedotojus. Tai būdavo 5-6 vyrai ir moterys iš Rakų ir aplinkinių kaimų. Mat jie žino lenkų raudas. O lenkais čia vadinami buvo visi katalikai.
Susirinkę giedotojai giesmes giedodavo visą dieną. O vakare jiems ir kitiems padengdavo stalą.
Atvirame karste nešdavo iki kryžiaus
Laidodavo velionį trečią dieną. Tądien užprašydavo ir šventiką. Susirinkę giedodavo šventas giesmes. O susirinkdavo visa giminė. Ivanas sako, kad tai būdavo nelaužoma tradicija. Net jeigu mažai bendraudavo – vis vien ateidavo atsisveikinti. „Į vestuves gali nekviesti, bet į laidotuves – privalu“, – pasakoja Ivanas.
Velionis iš namų buvo išnešamas kojomis į priekį. Atvirame karste vyrų nešamas iki kaimo kryžiaus. Tuomet jį įkelia į vežimą arba automobilį ir vežamas iki kapinių. Kol vyksta laidotuvės – namai tušti nepaliekami. Juose būna nors vienas žmogus, tiesa, ne pats artimiausias.
Prieš laidojant velioniui atrišdavo rankas, o tada uždengdavo karstą dangčiu ir užkaldavo keturiais vinimis. Paskutinis akcentas – nuleidus karstą į duobę artimieji meta tris grumstus ir tik tada užkasamas.
Kaimų ant rubežiaus žymė
Su Ivanu atsisveikinam jau sutemus. Nesinori per ilgai trukdyti žmogaus. O ir kelias dar laukia ilgas. Miško keliukais teks įveikti pusę Gudų girios.
Lieka dar daug neaprašytų istorijų ateičiai. Ivanas jų žino daug. Jis – kaimo šviesuolis. Apie kryžių sukilėliams, apie gretimame Kalvių kaime sušaudytus žydus ir po to nukautus jų išdavikus, apie lenkų laikais vykdytą lenkinimą, prievartinį varymą į kolūkius ir žemės nacionalizavimą.
Istorijų daug. Dauguma jų – skaudžios. Kaip ir daug kaimo prisiminimų. Dalis jų turbūt bus užmirštos mirus kaimo gyventojams. Dalis taip ir liks niekam nežinomos.
Kaimai, esantys ant valstybių rubežiaus, labai dažnai turi skaudesnę istoriją negu tie, kurie yra šalies gilumoje. Jie nuolat esti tartum tarp dviejų girnų. Rakai – vienas iš jų. Ir tai puikiai įrodo faktas, kad šis kaimas per paskutinius šimtą metų buvo valdomas 4 skirtingų valstybių.