Musteika skaičiuoja ketvirtadalį tūkstančio metų istoriją ir panašu, kad visiškai nesiruošia išmirti. Čia gyventi grįžta tiek savi, tiek „atėjūnai“. Ir visi jie saviti. Nes gyventi tokioje vietoje reikia mokėti. Ir labai norėti.
Kaimas ir jo patirtis
Sunku rašyti apie kaimą, kuriame esi daug kartų buvęs, nakvojęs ir kalbinęs jo žmones. Nori nenori atsiranda vienoks ar kitoks nusistatymas. Ir apie patį kaimą galima turbūt pasakyti, kad jis yra ne tik vienas nuošaliausių, bet ir vienas garsiausių ir populiariausių šiame krašte. Bene daugiausiai – savo dravine bitininkyste.
Ją iki šiol gyvą palaiko čia gyvenantis Romas. Toks keistuolis. Gerąja prasme. Sunkiai prisileidžiantis, bet paprastas ir nuoširdus. Žmogus, kuris tarsi dumplės vis pučia gyvybę kaimui. Stengiasi ne tik sugyventi, bet ir pats išmokti bei kitus išmokyti dar gyvų musteikiškių senųjų amatų patirties subtilybių.
Mes ieškome užuovėjos krikščionybėje, budizme, jogoje ar meditacijoje. Bet kai pagalvoji, juk išties viskas yra čia pat. Viskas kartu ir dar geriau. Mūsų lietuvių senasis požiūris į gamtą, aplinką ir gyvenimo filosofiją. Nereikia nieko ieškoti svetimo. Tik turėk kantrybės ir mokėk suprasti, ką gauni. Čia niekas nepadeda ant lėkštutės ir pamokslų neskaito. Jeigu išmoksti – turi, jeigu ne – ieškai kažko svetimo.
Pirties pėdsakas atmintyje ir sąmonėje
Šios dalies tema atsirado dar prieš keletą metų. Tada šiek tiek netikėtai teko pabuvoti Romo dūminėje pirtyje. Nors, kaip vėliau paaiškėjo, nevalia Musteikos pirties kam nors priskirti. Jos tiesiog yra kaimo pirtys. Bendros.
Vis nesuprantu, kas tada padarė tokį įspūdį. Atrodo, emociškai beveik neįmanoma manęs jau išjudinti. Tačiau ten buvo kažkas tokio. Nors vyrai tiesiog po darbų susirinko nusiprausti į pamiškėje stovinčią dūminę pirtelę. Be jokio alkoholio, dainų ar pirties papročių. Tiesiog.
Gal ta ramybė, paprastumas ir jokios pompastikos nebuvimas buvo tas šokas gerąja prasme. Buvau sugadintas (kaip ir daug, turbūt, žmonių) ir man pasakymas „pirtis“ reiškė tiesiog politkorektiškai pasakytą terminą „vakarėlis“ arba „balius“. Todėl ta nuostaba tada atvedė iki šio rudens, kai važiavau į Musteiką jau aiškiai turėdamas tikslą – sužinoti, ką vietiniams reiškia pirtis.
Stebinantis senųjų dzūkų svetingumas
Iki šiol stebina senieji dzūkų kaimų gyventojai. Jie pakvies svečią į savo pirkią ir pasiūlys arbatos ar ko stipriau, net jeigu visiškai jo nepažįsta ir mato pirmą kartą. Kartais manęs klausia – kaip pas juos įsiprašai ir kaip prakalbini? Nereikia to daryti. Užtenka pasisveikinti ir šie senoliai jau kviečia į vidų. Pasižiūri per langą, atkabina duris ir... kalba. Nuoširdžiai.
Taip buvo ir su Julija. Daugiau kaip devyniasdešimt metų čia pragyvenusia musteikiške. Vos pasibeldus į langą durys iškart atsidarė. Atrodo, kad ji mūsų laukė.
Klausiu, ar gali ponia Julija apie pirtį Musteikoje ką papasakoti. O ji tartum to tik ir telaukė. Klausau ir nesugebu atsistebėti – sklandi, raiški kalba. Keletą minučių ji pasakoja viską apie Musteikos pirtis, o aš tik tyliai prašau dievų, kad tikrai būčiau paspaudęs „rec“ mygtuką telefone, nes to jau neatkartosi.
„Mes ty sepcyni gaspadoriai buvom“
„Aš iš to galo kaimo. Iš Averkų. Nu tai mes ty sepcyni gaspadoriai buvom. Nu ir visi sustarėm pasistacyc pirtukį. Susvežė rastų, visi suvejo ir pastatė pircį. Pastatė tų pirtaitį ir padarė tokių krosnį iš akmenų. Is dzidelių akmenų ir iš mažesnių kampe tos pircies.
Nu ir tadu ton krosnin prideda akmenaicių tokių nedzidelių, ir prideda malkos ir kūrina. Kūrina, kap iškūrina. Tai ciej akmenaiciai būna raudoni. O kap ainam pircin, tai mes nusnešam viedrus vandenio. Ir tų akmenaicį indeda vandenin ir būna karštas. Ir tadu tuoj vandeniu prausiamės. O paskiau tai kas iš namų nusneša dar persiplausc. Bet visciek akmenį indeda, tai visciek nebūna jis tokis švarus. Tai va, vaikeliai, tep buvo.
Ajom, ir iškūrinam, pilna pircis būna. Pirmiausia ajo vyrai. Vyrai nusprausia, tai paraina. Nu tai jau tadu moterys aina prauscis. Ir jau vaikus vedamės ir jau ainam visi. Ir prausiamės. Pilna pircis būna. Paskiau, kap būna šalciau kiek, tai ant tos krosnies užpila šalto vandenio kiek.
Ir būna labai karšta pircin. Jau vaikai tai net verkia. Ant žamės atsigula ir verkia: „Labai karšta, močiute ar ty mamyte. Labai karšta.“ Ale žiūrėk, tai pradaro duris. Kap kadu tai langeliai būna padaryta. Tai atdaro langelį. Kad inait jau šalcio. Tai va tep ir gyvenam, vaikeliai.“
„Kaip suveina visi vyrai, tai per dzvi savaites ir savaitį pastato“
Musteikoje nuosavų asmeninių pirčių niekas nestatė. Tiesiog nevertėjo. Pirtyje maudosi visi kaimynai, tai ir stato ją visi. Prisideda kas kuo gali. Kas žemės gabaliuką, kas medieną, kas darbo jėga ar krosnies mūrijimu. Kūrendavo visi paeiliui ir prižiūrėdavo paeiliui.
„Kaiman buvo sepcynios pircys. Ir visos bendros. Aidavo kiek gaspadorių būdavo. Po kokius 5-6. Kartais sepcynis.
Sustaria visi po kiek raikia ir vežasi iš miškų. Kap statė, tai savo miškus visi turėj. O kap kas ir neturėj, tai užsivagia – valdiškų rūstelį parsiveža. Kaip suveina visi vyrai, tai per dzvi savaites ir savaitį pastato.
Akmenis imdavo iš Margionių. Ty tokiej valakai buvo. Laukai. Nuvažuoja su arkliais, prisrenka tų akmenų ir parsiveža. Kad visi nagingi žmonės buvo. Mokėjo visko. Viską rankom darydavo. Pirma žmoneliai dirbo sunkiai.
Pirciai duodava žemį kas. Sako, ai cia menka žamelė, geltona, pieskas, stacykit. Tai, kad kur tokis geltonas pieskas, ty niekas neaugo. Tai ko ty gailėcis to kalnėlio kokio.
Pircis bendra buvo. Niekam nepriklausė. Visi bendrai statė.
Kap pastacydavo, tai nelabai kas ir švęsdavo. Kadgi pirma nebūdavo nei tų butelių, nieko. Seni tai turėj tolkų. Jei išgėrė po čerkelį ir gana. Ne tep kap dabar.“
„Jau pircis gatava, ainam vyrai“
Pirtis musteikiškiams būdavo ne pramogos, o buities elementas. Čia eidavo tik praustis. Vyrai ir moterys atskirai. Griežtai. Net iki šiol toks požiūris išlikęs ir jeigu kas pamato vyrą su žmona einat į pirtį kartu, žiūrima į tai kaip į kokį iškrypimą. Vyrai ir moterys maudosi atskirai. Taškas.
„Kūrindavo paailiu. Šiandzie kūrina vienas, kitų nedėlių sekancis kaimynas ir aina va šitep ailiu.
Šeštadzienais kūrina. Kaip būna laisvesnio laiko, tai kožnu šeštadzienį kuria, o per darbymecį, tai kas antras. Vakari, po darbų kuria. Užkuria kokių tracių valandų. Reikia inkūryc, kad indegc krosnis, akmenai.
Kūrydavo prastom malkom. Pušinėm ar epušės turėj. Kokių turėdavo tuom ir kūrydavo. Prisiskaldo šakalaicio. Tadu degtukais ir užkuria. Malkų nemažai reikia. Kelis glėbius nusveža ant ratelių.
Kaip iškūrina, tadu peraina tas katris iškūrino ir pasako, kad jau iškūryta. „Jau pircis gatava, ainam vyrai“. Susranka, priemenėn ir vieni pirma, kici paskiau aina. Kožnas atsineša viedrų ir prausias.
Kaip akmenys inkaista ir būna raudoni, tadu jį indeda in vandenį ir vanduo sušyla. Būdavo tokis medzinis kap šaukštas ciemvyra akmenims.
Ale visi rozu neidavo. Vyrai pirma. Moteros – paskiau. Kap vyrai paraina, tadu ir mes ainam – moteros. Mažų vaikų pircin nevesdavo. Juos tokiosna medzinėse niekotaitėse prausdavo namie. Nuog kokių 5-6 metų pradėdavo vesc.“
„Vantas galima cik po sekminių rišč“
Vantos Musteikos pirtyse buvo asmeninės. Kaip pypkės. Kiekvienas susirišdavo savo. Ir niekam neduodavo. Nebent žmonai, jeigu ji savosios neturėjo. Vanodavo įprastai patys save ir tik stovėdami. Nebuvo jokių gultų kaip kad dabar įprasta. Tik suolai pasieniais. Jeigu jau kuris norėdavo rimčiau pasivanoti arba pats nesugebėdavo – tik tada kreipdavosi pagalbos į kaimyną.
„Su vantom prausdavomės. Vantas rišdavo kas mokėj. Kap aš mokėjau, tai ir paci rišau. Šakutes nuskini, dedzi gražiai, suvynioji. Dedzi šakutį po šakutės ir būna vanta. Dar paieškai kur dzidesni lapeliai. Iš beržų rišdavom. Kartais dar iš ūžuolo rišdavom. Bet beržo geriausios vantos.
Kap suauga beržai, tadu po sekminių galima jau rišč. Po sekminių beržų pats tas augimas.
Bet dažniausiai vyrai rišdavo kap ganydavo karves. Kap pargini – paraina apsikory vantom. Kad ir žiemai turėtų. Tadu ant kokio sklepo ar tvarto sukaria. Žiemai tai dar kojom nusvalyc būna, kap namo parsinaši vantaites.
Kap raikia, nusneši, tadu vandenin ir jos atsilaidzia. Kap nusprausi, tai vantas iš pircies išneši ir ty už pircies tokia balukė buvo, tai ton balukėn ir sumerki.
Moteros silpnesnės, tai nelabai mes ty ir vanojomės, o vyrai tai kap paraina tai sako „vos gyvas likau kap vanojaus“. Vanodavos stovėdami. Kuprų išvercia ir lupa per kuprų.
Pirma dar miškuosna prisraudavom, kap juos vadzino, šarkakojai. Prisranki vasarų, nusnaši ir pecius nusbruzdzini. Jeigu kokių kojų skauda, tai prisrauni dzirgėlių ir tadu išvanoji kur skauda.
Pircin aini su visais dziaugsmais. Pasdziaugi, kad gerai gyveni, kad vaikai geri, kad vyras negeria.“
„Dabar jaunimas prauscis pircin nebemoka“
Kiekvieną šeštadienį užkuriama dūminė pirtis. Vyrai susirenka su savo vandens viedrais, išsimaudo ir išsiskirsto. Po vyrų pirtis lieka tuščia. Moterys renkasi jau šiuolaikiškus prausimosi būdus ir į pirtį nebeužsuka.
Padaugėjo kaime ir privačių nuosavų pirčių. Bet kaip sako musteikiškis Jonas, „dabar jaunimas prauscis pircin nebemoka“. Ateina, sėdi kelias valandas, šnapsų geria ir net muilo neišsitraukia. Jonas palaukia, kol jaunimas baigia, ir tik tada pats eina. Nusiprausti. Kaip nuo seno įpratęs.
Taip ir gyvena musteikiškiai. Bet ne vien pirtimi gyvi. Čia dar yra gyvulių, paukščių ir ypatingą kaimo gyvybę rodančių bičių. Čia dar galima išvysti tujinus – specialias į žemę įkastas medines tvoras, skirtas saugoti gyvulius nuo vilkų. Galima sutikti Antaną, kalbantį ašašninkų tarme, užėjus Romo sodybos kiemą nusikelti šimtmečiu atgal, o jeigu pasiseks – ir iššgirsti Romualdą vobijant, vilkus šaukiant.
Kasdienybė čia slenka kaip ir daugumoje nuošalių pasienio kaimų – neskubant, ramiai ir su pajautimu. Kaip ir turėtų būti normaliam gyvenime.