Žvelgdama į praeitį pašnekovė tiesiog trūkteli pečiais – gal kai kuriems bus sunku dalį jos sprendimų suprasti, tačiau tuomet ji gyveno taip, kaip išmokusi. Neieškodama pagalbos, neišmanydama savo teisių ir nejausdama būtinybės vykdyti pareigų.
Nesulaukusi nė 20-ies Teresa jau tapo našlaite, mama, bename ir skolininke. Tačiau šiuo metu ji atsistojo ant kojų ir savo patirtimi dalijasi norėdama įkvėpti – pakilti galima net iš visiško dugno.
Į vaikų namus – 13-os, vos sulaukus pilnametystės teko laidoti tėvą
„Kai man buvo 13-ka, įsikėliau į vaikų namus. Iš tėvų atėmė teises dėl girtavimo“, – prabyla ji.
Iš vaikų namų Teresa išėjo 18-os, tačiau tikina nei socialinės, nei finansinės pagalbos tuomet nesulaukusi.
„Tik vėliau sužinojau, kad galėjau kažką gauti. Direktorė neinformavo, auklėtojos irgi nieko nesakė. Nepasakė, kad man priklauso pinigai, kuriuos gauni, kai išeini iš vaikų namų, kad, jei eisiu mokytis, gausiu išmokas“, – aiškino pašnekovė.
Tuomet ji grįžo pas tėvus, tačiau šiuos sveikata tuoj apleido.
„Tėvas mirė, motina jau buvo mirusi ir neliko namų. Pilnametė jau tuomet buvau, nes pati laidojau“, – skaudžią gyvenimo lemtį ėmė pasakoti ji.
Gatvėje atsidūrė netekusi namų
Tuo metu Teresa nestudijavo ir nedirbo.
„Tėvo butą uždarė, įeiti negalėjau. Nebuvo, kur eiti, tai ir atsidūriau gatvėje“, – kalbėjo pašnekovė.
Paklausta, kaip nutiko, kad tėvo būsto ji nepaveldėjo, Teresa nė pati gerai paaiškinti to negalėjo. Esą kažkas dokumentus sutvarkė taip, kad ji jį tiesiog perrašė kitiems.
„Nežinau aš visko ten smulkiai“, – numojo ranka moteris.
Darbas – prašyti pinigų ir maisto, nakvynė – vis kitoje laiptinėje
Pasidomėjus, ar nekilo minčių ieškoti būsto nuomai, Teresa prisiminė tuomet visiškai neturėjusi pinigų.
„Noro dirbti nebuvo, palaikymo nebuvo. Kažkaip nebuvo tokio žmogaus, kuris paaiškintų: „Dirbti reikia“, – nurodė ji.
Pabūgo tuomet ji eiti ir į nakvynės namus.
„Susidėjau su draugais, kurie irgi gatvėje gyveno. Mes gyvendavome laiptinėse, na, kur papuola. Visą dieną vaikščiodavome po gatves ir prašydavome žmonių pinigų, maisto“, – sakė Teresa.
Piktnaudžiavo alkoholiu, ėmė kauptis skolos
Pastebėjus, kad propaguojant tokį gyvenimo būdą paprastai kyla pagundų ir priklausomybėms, ji nė nemanė to slėpti.
„Taip, gėriau. Draugai gėrė ir aš kartu“, – atviravo Teresa.
Turbūt nenuostabu, kad persekioti ją tuoj ėmė ir skolos – dalis jų susikaupė už važinėjimą be bilietėlio, kita dalis – už viešosios tvarkos pažeidimus.
„Važinėdavau iš vieno rajono į kitą, pavyzdžiui. Jei reikia į kokias kapines važiuoti, be bilietėlio, į „Darbo biržą“ vėliau irgi.
Kai esi benamė, miegi kažkur, tave pagauna ir „uždeda“ baudą. Kalta, nes netinkamoje vietoje miegi“, – paklausta, kodėl buvo bausta policijos pareigūnų, žodžių į vatą nevyniojo pašnekovė.
Iš pradžių metė alkoholį: stotis ant kojų padėjo nepažįstamieji
Ant kojų ji pradėjo stotis tik prieš 6-7 metus, ketverius jų Teresa dirba „Carite“.
„Jau pradėjau galvoti, suaugau. Atsirado žmonių, kurie pradėjo dalintis patarimais, kad reikia dirbti. Tuomet pradėjau domėtis „Sodra“, socialiniais reikalais, sužinojau apie pinigus, kuriuos turėjau gauti išėjusi iš vaikų namų. Tiesa, metai jau buvo prabėgę.
Paklausta, kas padėjo atsistoti ant kojų, pašnekovė paminėjo, kad iš pradžių metė alkoholį.
„Pirma, nenorėjau daugiau gerti ir negėriau. Visi sako, kad liga, bet tai nėra liga. Nenori gerti ir viskas. Antra, pradėjau ieškoti vietos, kur galėčiau nakvoti nuolat. Laiptinėse būdavo tokios liftinės, liftų patalpos – ten miegodavau. Metus pagyveni ir išvaro, metus pagyveni, o po to visuomet išvarydavo. Nuolat kažkaip prieš žiemą“, – skaudžia dalia dalijosi Teresa.
Iš pradžių net nekilo minčių ieškoti darbo
Net ir pradėjusi gyventi stabiliau, blaiviai moteris darbo neieškojo.
„Aš skaičiau knygas. Prasidėjo mobiliųjų telefonų banga, pradėjau ieškoti kažkokio geresnio. Norėjau gražiau apsirengti, televizoriaus ir vietos, kur galėčiau su juo gyventi. Tokie dalykai pradėjo rūpėti“, – miglą, kad vos pradėjus stotis ant kojų viskas ėmė sektis it per sviestą, išsklaidė pašnekovė.
Laimė, tuoj atsirado ją globoti ėmusių žmonių.
„Man pradėjo sakyti, kad reikia eiti, gauti išmokas, stoti į „Darbo biržą“, į eilę socialiniam būstui gauti. Apie tai nieko nežinojau“, – pripažino Teresa.
Paklausta, kas tie geradariai, ji minėdavo laiptinių, kur gyveno, kaimynus, asmenis, lankančius bažnyčią, atsitiktinai, o gal ir tikslingai užsukančius ten, kur ji apsistodavo. Informacija tarpusavyje dalindavosi ir benamiai.
„Jei man pasakydavo, tai aš paklausydavau ir eidavau“, – pasakojo ji.
Darbo kavinėje nepakėlė: prisigėriau
Pirmasis Teresos darbas buvo kavinėje. Tuo metu jai buvo maždaug 25-26-eri.
„Tačiau, suprantate, kai tu nelabai moki dirbti, nelabai moki pritapti aplinkoje – na, kai iš gatvės atėjęs, labai sunku priprasti prie tų žmonių. Žiūri į tave, kaip apsirengęs – švariai ar ne, ar tu smirdi. Na, tokie dalykai rūpi“, – tuomet jai tai kėlė nuostabą.
Galbūt dėl to moteris ir ištvėrė šiame darbe tik porą savaičių.
„Ten buvo kažkokie priekaištai ar kas, prieš einant į darbą prisigėriau ir nenuėjau“, – atviravo pašnekovė.
Į darbą neatėjo, nes neturėjo, ką apsirengti
Po to ji dirbo viešuosius darbus.
„Lauke, nes patogu ir į tave nežiūri žmonės. Grėbi tuos lapus ir niekam nerūpi, kaip apsirengęs ir ką. Vieną kartą pusę metų atidirbau, po to praėjo kažkoks laiko tarpas, nes negalėjau susirasti kito darbo, vėl priėmė pusmečiui“, – sakė Teresa.
Galiausiai ji susidomėjo nemokamais kursais, kaip tapti barmene – informaciją pamatė bažnyčioje.
„Tuomet apsigyvenau su savo seserimi, ėmėme kartu nuomotis kambarį. Pusmetį mokiausi ir taupiau pinigus – pradėjau gauti išmokas. Sutaupiau 300 eurų, o skola buvo 1000 eurų. Jei būčiau atidavusi, vis tiek būčiau likusi skolinga. Be to, nutiko toks atvejis, kad susiradau darbą, bet dviem dienom pavėlavau, nes neturėjau nei autobuso bilietėlių, nei tinkamų drabužių, darbdavys pranešė „Darbo biržai“ ir šie mane išvarė. Vėl likau be išmokų, o skola vėl paaugo“, – dėstė pašnekovė.
Atsistojo ant kojų
Šiuo metu Teresa gyvena socialiniame būste, jai – jau 35-eri.
„Jau ketvirti metai, kaip dirbu „Carite“, pavyko ir susimokėti beveik visas skolas. Liko tik alimentai, savivaldybė „padavė“ iki dukrai sueis 18-ka metų, dar dvejus metus mokėsiu. Ji augo vaikų namuose, dabar – laikinoje globoje“, – nurodė pašnekovė.
Anot jos, dukra bendrauti su ja net nenori.
„Man daug streso sukėlė tie anstoliai, nelabai norėjo susitarti – augino tik ir augino skolas. Pasakė: „Mokėsi dar dvejus metus“ ir viskas. Sumos net nežinau“, – paklausta, kokio dydžio jos skolos šiuo metu, aiškino moteris.
Nepaisant to, dabar ji tikina besijaučianti tvirtai stovinti ant kojų.
„Negeriu, narkotikų ar kokių vaistų irgi nevartoju, ką čia ir galvoti? Nereikia gydytis, reikia tiesiog negerti ir dirbti. Tada savo tikslą tikrai pasieksi. Mano pagrindinis tikslas – darbas. Supratau, kad jei dirbsiu, tai ir turėsiu, o jei nedirbsiu, tai viską prarasiu“, – motyvavo Teresa.