„Tai kad niekas mūsų neskriaudžia, už ką mus skriausti – gyvename kaip visi žmonės, čia niekam nėra svarbu, ar tu lietuvis, ar rusas, ar lenkas, svarbiausia, koks esi žmogus“, – prisipažino šalia Vilniaus rajono esančių Mažųjų Lygainių senbuvis Tadeušas Balionis.
Tadeušas rugsėjo 25-ąją kukliai paminės savo 66-ąjį gimtadienį, nors dokumentuose nurodyta, kad jis gimė spalio 15 d. „Kai gimiau, buvo 1949-ieji – kokią datą tada užrašė, tokia ir liko, šiek tiek pavėlavo tėvai sutvarkyti dokumentus, – sakė jis. – Galėčiau švęsti du gimtadienius, bet dabar jau nėra su kuo – gyvenu vienas. Ir taip visą gyvenimą.“
Šalia Ilgučio ežero gyvenantis pensininkas nesiskundžia gyvenimu kaime – jeigu nori, visada surasi veiklos, o jeigu tik į butelį žiūrėsi, tai visada skųsiesi, jog yra blogai.
„Štai ir mūsų kaime yra keletas šeimų – gauna pašalpas, pinigus prauliavoja, o paskui eina skolintis ir nesugrąžina, – sako Tadeušas.– Kartą vieni kaimynai atėjo, sako, parduok kašiką bulvių, vaikai sriubos nori. Negi gaila, pardaviau, paskui vėl, o trečią kartą paėmė ir jau nesumokėjo. O tada eina pinigų skolintis. Nemoka visiškai gyventi – kai kartą atėjo pasiskolinti pompos ratui pripūsti, pasakiau, kad neskolinsiu, tegul pučia kaip iš lenkiškos televizijos reklamos – nusiimk ratą nuo džipo ir burna pūsk.“
Tačiau tokių šeimų Mažuosiuose Lygainiuose – vos kelios. „Dabar daug naujakurių iš Vilniaus atsikėlė – nuo sostinės centro vos 26 km, o ir maršrutkės per dieną kelis kartus važiuoja“, – sako buvęs kaimo pradinės mokyklos mokytojas Edvardas Mackevičius.
Nors jis gyvena už kelių kilometrų esančiame kitame kaime, Mažieji Lygainiai jam – lyg gimtieji namai: vyras ilgą laiką dirbo pradinių klasių mokytoju, tačiau Vilniaus rajono savivaldybė praėjusiais metais nuo 1997 m. veikusią mokyklą nutarė uždaryti ir vietoj jos nuo šio rugsėjo įkūrė kaimo biblioteką.
„Mokykloje visai nebuvo mokinių – trečioje ir ketvirtojoje klasėje turėjome vos penkis vaikus, – sako E. Mackevičius. – Dabar juos veža į Paluknį arba Lentvarį, jeigu lanko lenkišką mokyklą, o jeigu nori mokytis lietuviškojoje – į Trakų Vokę. Taip valstybė sutaupo pinigų.“
Jau tris savaites veikiančioje bibliotekoje – tik vos daugiau kaip šimtas knygų lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Tačiau lankytojų čia dar nėra – kai užėjome į biblioteką, mus pasitiko tik garsiai grojanti muzika, atrodė, lyg būtume patekę į kaimo diskoteką. Tik be šokėjų.
„Žada atvažiuoti technikas ir sutvarkyti techniką, kad galėčiau skaitytojus registruoti, – rodydamas į kol kas tuščią stalą sako E. Mackevičius. – Valdžia pastatė ir du kompiuterius, todėl žmonės galės nemokamai pasinaudoti internetu. Ir vaikams bus gerai – galės ateiti pamokas ruošti ar žaidimų pažaisti.“
Bibliotekininkas viliasi, kad rajono valdžia kaimo žmonėms parūpins ir daugiau knygų – žadėjo, bet kol lankytojų nėra, jų daugiau ir neatsiunčia. „Na, tikiuosi, kad turėsime apie 50 skaitytojų“, – apie planus pritraukti kaimo žmones prie skaitymo kalbėjo jis.
Jaunimo privilioti E. Mackevičius net nesitiki – paprasčiausiai Mažuosiuose Lygainiuose jo jau nebėra. „Kas buvo, tie išvažiavo – vieni į Vilnių, kiti – į užsienį, aišku, yra naujakurių, bet jie gyvena savo gyvenimus, kasdien į sostinę važinėja“, – sakė jis.
Prie bibliotekos yra vaikų žaidimų aikštelė, tačiau uždarius mokyklą į ją neužsuka ir vaikai. O kad anksčiau čia buvo svarbi valstybinė įstaiga, išduoda į žemę įkaltas metalinis stiebas vėliavai kabinti.
Lietuviškosios trispalvės tema Mažųjų Lygainių gyventojams – labai jautri. To neslepia ir E. Mackevičius – kai veikė mokykla, vėliava privalėjo plėvesuoti kasdien, ne tik per šventes, todėl dėl stipraus vėjo ji esą kartais imdavo ir suplyšdavo.
„Na, taip, gal du kartus taip buvo, todėl ją patrumpindavome“, – nė nebando meluoti E. Mackevičius.
Kur vos ne perpus susiaurėjusi trispalvė dabar, jis nežino – vėliava priklausė mokyklai. „Bet dabar turime visiškai naują“, – demonstruodamas ją sako bibliotekininkas.
„O aš vėliavos net neturiu – niekas čia pas mus jų nekabina“, – netikėtai prisipažįsta Tadeušas, nuo kurio ir pradėjome pasakojimą apie Mažųjų Lygainių gyvenimą. Vyras net nustemba, kad už vėliavos nepakabinimą per šventines dienas įstatyme yra numatyta administracinė atsakomybė, tačiau sako, jog į kaimą policija be priežasties neužsuka, o jis pats nieko blogo nedarąs – svarbiausia mylėti tėvynę širdyje, šio jausmo neatstos jokia vėliava.
Pagirių siuvimo fabrike 28 metus pradirbęs ir apynasrius gyvuliams siuvęs Tadeušas neslepia, kad ilgisi senų laikų – ne, ne todėl, jog tada buvo geriau ar blogiau. „Tada dar man visas gyvenimas buvo priešaky – tiek visko pamatyta, patirta, – pensininkas net nušvinta. – O dabar kas – sėdžiu namuose, štai sūnėnas padėjo nusipirkti televizorių, pastatė palydovinę anteną, daug kanalų rodo – net iš Vietnamo galiu žiūrėti žinias, nepatikėsite, jos rusų kalba būna.“
Anot pensininko, Mažieji Lygainiai, į kuriuose esantį Ilgučio ežerą dažniausiai savaitgaliais atvažiuoja žvejai iš Vilniaus, istorijos šaltinuose minimas jau XIV amžiuje. „Kažkur skaičiau, kad tada čia buvo aštuoni „dūmai“ – matyt taip vadino namukus su kaminais, – sako Tadeušas. – O kai kartą keliu pravažiavo buldozeris, radau dvi monetas – jos buvo dar XIV-XV a.. Kvailas buvau, kad jas pardaviau – už vieną sumokėjo 10, o kitą – 20 litų.“
Tadeušas sako, kad jo prosenelis Mažuosiuose Lygainiuose gyveno nuo 1863 m., o namą, kuriame jis dabar gyvena, pastatė tėvas dar 1964 m. „Taip ir gyvenu, neturiu kuo skųstis, na, gal tik sveikata galėtų būti geresnė – pernai išplaukiau žvejoti ir patyriau insultą, pusę kūno paralyžiavo, gerai, kad dar sugebėjau išplaukti, – prisipažįsta jis. – Bet, matyt, taip buvo lemta – siunčia man likimas išbandymus.“
Vienas gyvenantis Tadeušas neslepia, kad yra senbernis, bet tuo – nesididžiuoja. „Yra kaip yra, taip jau gyvenimas man susiklostė, likau visiškai vienas“, – liūdnai prisipažįsta jis. Ši tema vyrui – pernelyg skaudi, todėl jis net nesiryžo pašiepti kaimo moterų, kurioms likimas taip pat pagailėjo laimės.
„Bet negyvenu vienas, kaip jums atrodo, – netikėtai šypsodamasis pareiškia pensininkas. – Turiu du katinus, šunį ir penkis bendrabučius su mergomis. Ir jos man dar dirba!“
Šie Tadeušo žodžiai nustebina, bet jis neskuba atskleisti paslapties – sako, patys atspėkite, kokios mergos jam gali dirbti.
„Gerai, išduosiu paslaptį – tai penki aviliai su bitėmis“, – supratęs, jog mįslės taip ir neįminsime, pareiškia vyras.
Nors daugelis bitininkų šiemet skundėsi prastu derliumi, Tadeušas neverkia – iš virtuvės atnešęs stiklainį grikių medaus ir šviežutėlio varškės sūrio pasiūlo įsitikinti, kad jo mergos tikrą stebuklą iš gamtos atneša ir pagamina.
Tadeušo akys dar labiau nušvinta, kai paklausiame, kodėl kambaryje, šalia paveikslų ant sienos yra pakabintas fotoaparatas.
„Fotografavimas – mano gyvenimas, turiu ne vieną fotoaparatą“, – rodydamas seną rusišką fotoaparatą „Zenit“ sako Tadeušas. Ir čia pat nutaria parodyti visą albumą savo darytų nuotraukų – kiekvieną joje užfiksuotą žmogų atsimena, lyg vakar būtų fotografavęs.
„Aš, kaip ir jūs, fotografuodavau žmones“, – DELFI fotografui Mindaugui sako Tadeušas. Jis savo namuose buvo įsirengęs ir fotolaboratoriją – nuotraukas pats atspausdindavo. Tačiau dabar fotoaparato į rankas Tadeušas nepaima – nėra pirkti juostelių, o ir niekam jo nuotraukų nereikia, šiuolaikinės technologijos jį paliko nuošaly.
Kaip ir kaimo gyventojus – politikai vis sako, kad gyvenimas gerėja, tačiau, anot Tadeušo, gerėja tikriausiai tik tiems, kurie prie valdžios lovio sėdi.
„Visada balsuoju per rinkimus, bet ne už V. Tomaševskį, nors jis į mūsų kaimą ir atvažiavęs buvo, – netikėtai pareiškia pensininkas. – Žinote, kartą mačiau per televizorių, kaip jo švogerio iš Trakų žurnalistai paklausė, ar valdžioje išbuvus trejus metus nebūtų pats laikas kažką gero reikėtų nuveikti žmonių labui, o jis pasakė, kad dar reikia laiko ir prašė už jį balsuoti. Taip žmonės belaukdami ir išmirti gali.“
„Netikiu, kad Mažieji Lygainiai išnyks“, – Tadeušui prieštarauja kaimo bibliotekininkas E. Mackevičius.
Anot jo, kaip ir visoje Lietuvoje, taip ir Mažuosiuose Lygainiuose žmonės miršta, bet kaimas yra išskirtinai gražioje vietoje, todėl norinčių čia gyventi visada atsiras. „Kaimas tikrai nemirs, nors žmonių žiemą čia gyvena labai nedaug“, – sako ir tik vasaroti čia atvažiuojanti pensininkė, taip ir nepanorusi pasakyti savo vardo. Anot jos, kaimo žmonėms čia gera gyventi – netoli miškas, todėl galima ir grybauti, ir uogauti.