Sąvartyne gyventojų kaip varnų pilna
Buvusio sąvartyno teritorijos vartai atrakinti, tad automobiliu važiuojame gilyn. Tikslas – pasiekti sodyba vadinamą buveinę, kurioje jau penkerius metus gyvena Nijolė ir jos draugas, 56 metų Artūras.
Likus gal 300 metrų iki sodybos, suprantame, kad jei važiuosime toliau – užklimpsime pievoje. Kelionę tęsiame pėstute kartu su Jonavos dekanato „Carito“ direktore bei Jonavos nakvynės namų socialinio darbuotojo padėjėja Stanislava Daubariene. Moteris juokais pasako, kad jei kas skundžiasi gyvenimu, gali atvykti pagyventi į Jonalaukio sąvartyno teritoriją.
Čia Stanislava globoja 6 benamius. Prieš 12 metų, kai ji tik pradėjo rūpintis benamiais, sąvartyne gyveno 65 žmonės. „Atvažiavus į dar veikiančio sąvartyno teritoriją, matydavau dešimtis namelių. Žmonės gyvendavo pačiame sąvartyne, apsidengę padangomis. Čia buvo šiukšlynas, o gyventojų – kaip varnų pilna“, – pasakoja ji.
Žiemą čia neišbūtumėte
Ateiname iki sodybos. Jos gyventojų nėra – Nijolė ir Artūras gerokai atsilikdami seka iš paskos. Tačiau mus pasitinka šunų lojimas. Stanislava pasakoja, kad gyvūnai priklydę. Anot jos, benamiai yra labai jautrūs. „Patys valgyti neturi, bet priglaus gyvūną“, – sako ji.
Kol apžiūrime buveinę, prisistato Nijolė. „Nieko nesitvarkiau“, – perspėja ji ir priduria, kad gamino koldūnus.
Kambaryje, kuriame pora miega, yra net sumūrytas pečius. Mus prisivijęs Artūras pasakoja, kad žiemą būna taip karšta, kad miega praviromis durimis.
Tačiau Nijolė, nužvelgusi savo svečius, pareiškia, kad tokiomis sąlygomis, kaip gyvena jie, žiemą neišbūtume.
Bet ne tik žiema, anot gyventojų, yra sudėtingas metų laikas. „Rudenį sunku. Lietus, oras blogas. Ir žiemą blogai. Pavasarį uodai pjauna. Dabar po šitos sausros jie dingo. Bet seniau baisu buvo“, – pasakoja Artūras. Vyras stovi šiek tiek tolėliau nuo mūsų, abiem rankomis apsikabinęs save per liemenį. Stanislava, dar prieš Artūrui ateinant, prasitarė nustebusi, kad jis šiandien pasirodys – kitų gyventojų teigimu, jis dieną prieš tai gėrė.
Pasiteirauju Artūro, ko jam trūksta. „Lyg tai nieko. Valgyt yra, kapeikų yra“, – pečiais gūžteli jis.
Maistą saugo nuo žiurkių
Stanislava pasakoja, kad Nijolė su Artūru susipažino dar gyvendami Kauno gatvėse. Jų istorija, tikina ji, tokia pati kaip ir kitų šiukšlyno gyventojų – abu serga priklausomybe nuo alkoholio, neteko savo būstų, turi skolų, gyveno gatvėje, vėliau sąvartyne.
Pasiteirauju Nijolės, ką ji veikė iki patenkant gyventi į sąvartyną. Moteris atšauna, kad gyveno namuose. Po trumpos pauzės priduria, kad dirbo pardavėja.
Artūras pasakoja, kad seniau dirbo „Biržų žiemtiekimo“ Kauno padalinyje. „Dirbau krovėju, sandėlininku, vedėju. Visaip. O pagal išsilavinimą esu radiotechnikos montuotojas“, – sako Artūras.
Ir nors pora gyvena nelegaliai suręstame namuke, Nijolė turi net gėlių darželį. Stanislava pasakoja, kad „Caritas“ norėjo jiems ir ožką įtaisyti, bet pabijojo laukinių gyvūnų.
Artūras ranka mosteli į pievutę, esą ten buvo pasisodinę bulvių, tačiau jos neaugo – žemės per daug smėlingos.
Nijolė su Artūru taip pat aprodo savo turimus šventųjų paveikslus. Viename iš kambarių, pasakoja Stanislava, kartais yra laikomos mišios, o šiais metais čia „Carito“ savanoriai su benamiais šventė ir Velykas.
„Sunku be elektros gyventi, bet kai pripratę, tai mums čia geriau. Ką nori, tą darai. Nereikia Rukloje gyventi, ten vieni narkomanai, baisu išeiti“, – sako Nijolė ir parodo didelę metalinę statinę. Jos viduje vaškas. Jonalaukio gyventojai patys pasigamina žvakes, jų taip pat parūpina ir „Carito“ darbuotojai.
Ir jos žiemą reikia malkų, su šypsena sako gyventojai, kad jiems jos nieko nekainuoja – juk jie gyvena miške. Tačiau, priduria Nijolė, geri žmonės žiemai jiems atveža malkų.
Pasiteirauju, kaip gyventojai prižiūri savo asmens higieną. „Va, – Nijolė pirštu beda į lietaus vandens pilną metalinę vonelę. – prilyja į balėją ir pasišildome. Vandenį geriame iš šalia esančio šaltinio“.
Stanislava priduria, kad jei tik gyventojai pareikštų norą, galėtų praustis Jonavos socialinių paslaugų centre. „Bet jie nenori“, – žiūrėdama į savo globotinius šypteli Stanislava. Nijolė pakraipo galvą ir atkerta, kad iki centro toli eiti – kol pareis, tai sukais, vėl reikės praustis.
Nijolė priduria, kad kitų žmonių privengia. „Buvo čia žurnalistų kitų atvažiavę. Atvežė bulkos. Bet mums nieko nereikia. Buvo ir narkomanas atėjęs su peiliu, ieškojo, kas jo kanapes nupjovė. Agresyvus. Tokių bijau. Su tokiu nei barsies, nei išvarysi, jei peiliuką turi“, – sako Nijolė.
Pasiteirauju, gal ji nori ką nors perduoti žmonėms, kurie skaitys straipsnį. „Tegu laimingai žmonės gyvena ne taip, kaip mes. Tegu džiaugiasi savo gyvenimu. Mums čia neliūdna, bet žmonių mažiau. Seniau kortomis pažaisdavome“, – galvą pakraipo ji.
Serga alkoholine epilepsija
Atsisveikiname su Nijole ir Artūru. Kartu su Stanislava žingsniuojame link automobilio. Stanislava toliau pasakoja, kad Nijolei dirbti nereikia. Ji oriai gauna pensiją – 120 eurų per mėnesį. Tačiau net gaudama šiek tiek pinigų moteris nesiryžo veido odos persodinimo operacijai.
Dar prieš susitinkant su Nijole, Stanislava įspėjo, kad sąvartyno gyventoja yra susižeidusi savo veido odą. Kaip pasakoja Stanislava, Nijolė neišdrįso globėjai prisipažinti, kad serga alkoholine epilepsija. Ištikus priepuoliui, ji neturėjo vaistų ir veidu krito į puodą su verdančiu vandeniu.
Anot jos, Nijolė nenorėjo odos persodinimo operacijos. „Ji sąmoningai atsisakė operacijos, žinojo, kad vaistams pinigų neturės. Ji dabar nešioja akinius, akys buvo šiek tiek pažeistos. Ji sakė, kad jei būtų reikėję akių operacijos, tai dėl visko būtų sutikusi. Nes būti benamiu ir aklu – labai liūdna“, – pasakoja Stanislava.
Moteris pasakoja, kad Artūras pabėgo nuo finansinių skolų. Vyro registruota gyvenamoji vieta yra jo sename bute, Partizanų gatvėje, Kaune. Tačiau tame bute jo šeima seniai nebegyvena. „Jis neberanda tų asmenų, su kuriais seniau gyveno. Apie vaikus irgi nekalba, lyg jų neturėtų“, – pastebi Stanislava.
Sunkiausia – netektis
Tokių benamių kaip Nijolė ir Artūras globa Stanislavai yra savanoriška veikla. Anot jos, sunkiausia, kai vienas iš jų netenka artimo žmogaus. „Ar sąvartyno gyventojas, ar nakvynės namų gyventojai, ar tvirti piliečiai, kai gauname tokią žinią – skausmas didžiulis“, – atvirauja Stanislava.
Moteris pasakoja, kad abu Nijolės vaikai mirė. „Dukra buvo priklausoma nuo alkoholio, gyveno su smurtaujančiu sugyventiniu. Niekas neteigia, kad jos mirtis buvo smurtinė: griuvo krito. Kiti žmonės sakė, kad ai, girtuokliai jie mušdavosi“, – niūriai sako Stanislava.
Mes turime giminių. Seses, tetas ir draugus. O jie nieko neturi. Man labai liūdna, kad jie šitą skausmą pergyvena vieni“, – sako Stanislava.
Metai laiko ir baigėsi – žmogus turi integruotis. Socialinio būsto jie negaus, nes turi skolų. Pajamos per mažos, turi dirbti. Bet visi jie yra paskendę skolose. Jie puikiai supranta savo situaciją ir kuria tokį gyvenimą, kokį gali. Kai reikia, antklodžių paprašo. Jei jiems būtų blogai, tai jie eitų į nakvynės namus. Sakau, kad gyvenimas nakvynės namuose yra kaip 5 žvaigždučių viešbutyje: dušai, karštas vanduo, virtuvė, skalbykla, labdaros yra – pasaka. Bet tai trunka tik metus, po to jie turi išeiti“, – sako Stanislava.
Pašnekovė priduria, kad jos praktikoje yra pasitaikiusių atvejų, kai žmonės sugebėjo atsistoti ant kojų po gyvenimo nakvynės namuose, tačiau dažniausiai jiems tai padaryti trukdo skolos.
Pagalba turintiems priklausomybių | ||||||||||||||||||||||||||||
Norėdami gauti pagalbos kreipkitės į savo šeimos gydytoją ar artimiausią Priklausomybės ligų centrą: | ||||||||||||||||||||||||||||
|
Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |
Bendrojo pagalbos centro numeris – 112. | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Specializuotos pagalbos centrų sąrašas ir kontaktai pagal savivaldybes: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos cendivai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą: | |||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
|