Pasak tyrinėtojo, apskritai priešlėktuvinės gynybos slėptuvės nebuvo naujiena pokariu. Trys slėptuvės jau buvo įrengtos tarpukariu, lenkų laikais.
„Jų buvo nedaug, ir jos neatitiko pokarinių reikalavimų. Viena pagrindinė jų buvo po vadinamąja Kardinalija. Tuo metu tai buvo centrinis paštas, dabar tai yra ryšininkų gyvenamasis namas – Pilies ir Jonos gatvių sankryžoje“, – pasakojo D. Pocevičius.
Tyrinėtojo teigimu, antra pagrindinė to meto slėptuvė buvo po Socialinio draudimo rūmais – Gedimino pr. 27, kur paskui ilgus metus veikė Sveikatos apsaugos ministerija (SAM).
Tarpukariu ta slėptuvė, kuri buvo po SAM Gedimino prospekte veikė kaip štabas, o slėptuvė po Kardinalija buvo įrengta miesto valdžiai ir magistrato nariams. Tuo metu Vilniuje buvo ir trečia slėptuvė skirta aukštesniems pareigūnams.
Kaip pasakojo Vilniaus istorijos tyrinėtojas, Antras pasaulinis karas prasidėjo be rimtų slėptuvių.
„Ir 1940 metais, ir 1941 metų pavasarį buvo stengiamasi įrengti daug slėptuvių, tačiau nespėta, ir pasiliko tos trys rimtos tarpukaryje įrengtos slėptuvės, ir dar buvo daugybė rūsių pritaikyti tiems reikalams. Tai buvo tokios improvizuotos slėptuvės“, – sakė D. Pocevičius.
Pasak tyrinėtojo, visame senamiestyje buvo maždaug penkiasdešimt tokių rūsių po namais, kurie buvo pritaikyti kaip slėptuvės. Ten buvo įrengti generatoriai, kurie gamintų elektros srovę, buvo pastatyti vėdinimo įtaisai.
„Turbūt jos pravertė per karo pradžią, per birželio mėnesį, gyventojai galėjo pasislėpti – žinoma ne visi, labai maža dalis jų. Nacių laikais, antro pasaulinio karo metu, slėptuvėmis visai nesirūpinta. Buvo įrengta vienintelė slėptuvė po Gedimino kalnu“, – kalbėjo D. Pocevičius.
Sostinės istorijos tyrinėtojas plačiau papasakojo apie šią slėptuvę: 1943 m. vasarą buvo iškasti tuneliai, vienas – iš šiaurinio šlaito, kitas – iš pietinio. Tie tuneliai buvo apie 100 m. ilgio, kalno viduje buvo keturios patalpos kariuomenės (tai yra Vermachto) vadovybei. Viršuje, netoli bokšto, buvo ventiliacijos šachta.
„Greičiausiai naciai ta slėptuve net nepasinaudojo, nes štabai pradžioje buvo įrengti Bastėjoje, o paskui persikraustė į Čiurlionio gatvę. Gedimino kalno slėptuvė nebuvo panaudota 1944 metais“, – sakė D. Pocevičius.
Jis pasakojo, kad, kai atėjusi Raudonoji armija rado tą slėptuvę, apgailestavo dėl prastos jos būklės.
„Ten buvo mediniai sutvirtinimai, sienos sutvirtintos rastais ir lentomis, smėlis byrėjo, nuo pat pradžių ji buvo labai nekokios būklės“, – sakė D. Pocevičius.
Nepaisant to, pasak tyrinėtojo, pokario metais ji tarnavo kaip pirmos kategorijos slėptuvė. Tai reiškia, kad ji formaliai buvo paskelbta vyriausybine slėptuve. Jei 1945 m. pavasarį būtų buvę bombardavimų, ten būtų sulindę Vyriausybės nariai.
Tačiau, kaip pastebėjo istorijos tyrinėtojas, tų bombardavimų Vilniuje nebuvo, Vermachatas kovojo Vokietijoje, ir ši slėptuvė Lietuvoje nebuvo panaudota.
Rinkosi iš dviejų vietų
Pasak D. Pocevičiaus, 1946 m. nuspręsta statyti kitą rimtą slėptuvę. Buvo svarstomi du variantai – Trijų kryžių arba Tauro kalnas.
„Pasirinktas Tauro kalnas kaip atokesnė vieta. Slėptuvė turėjo būti gigantiška, 1948 m. pradžioje buvo padaryti brėžiniai, projektas. Ji turėjo būti 28 metrų gylyje po žeme, su liftu, dviem tuneliais, kurių gale turėjo būti išėjimai. Vieno tunelio ilgis – daugiau nei 170 metrų būtų išėjęs į šlaitą, kur dabar yra Tauro gatvė. Kito tunelio išėjimas vedė į Vakarus, jis buvo suprojektuotas trumpesnis – iki 100 metrų, vedė į šlaitą, kur yra Valančiaus gatvė, netoli Vokietijos ambasados, šiek tiek žemiau jos“, - pasakojo tyrinėtojas.
Jo teigimu, bunkeris turėjo būti keturių blokų. Viename bloke – vyriausybiniai kabinetai, paprastai jų būdavo keturi – Komunistų partijos pirmajam sekretoriui, Vyriausybės vadovui, tai yra Ministrų Tarybos pirmininkui, Parlamento vadovui – tai yra Aukščiausios Tarybos prezidiumo pirmininkui, ir vidaus reikalų ministrui.
Kitame bloke turėjo būti civilinės saugos štabas, trečias blokas buvo skirtas ryšiams, komunikacijoms.
„Šitas projektas būtų buvęs patvirtintas. Buvo parinkta vieta – į Šiaurę nuo liuteronų kapinių tvoros. 1949 m. jau turėjo prasidėti statyba, buvo suvežti buldozeriai, tada iš Maskvos atvažiavo geologai dar kažką patikrinti, padarė bandomuosius gręžinius, ir nustatė, kad ten labai aukštai yra gruntiniai vandenys. Dėl pavojaus, kad statinys bus paplautas nuo erozijų, tas projektas nebuvo įgyvendintas“, – pasakojo D. Pocevičius.
Pasak tyrinėtojo, tuo metu vyriausybinei slėptuvei buvo parinkta kita vieta, visai netoli, už 500 metrų į Rytus, kitoje Tauro gatvės pusėje.
„Ten ir pastatyta. Ta slėptuvė išėjo dvigubai paprastesnė, taip pat ir pagal plotą. (…) 1956 m. pavasarį statyba buvo baigta. Vyriausybinis bunkeris buvo naudojamas iki 1962 ar 1963 metų, tada išėjo nutarimas, kad miesto centruose negali būti bunkerių, juos reikia iškelti už miesto“, – pasakojo D. Pocevičius.
Slėptuves svarbiems asmenims iškėlė už miesto
Pasak tyrinėtojo, tada buvo pasirinkta Nemenčinė.
„Ten iš pradžių vienoje vietoje pastatė vyriausybinį bunkerį, o paskui – ir po vaikų darželiu, kur dabar vyksta improvizuoti antisovietiniai spektakliai“, – sakė D. Pocevičius.
Apibendrindamas informaciją apie slėptuves tyrinėtojas sakė, kad jos pagal saugumo lygį ir dydį buvo keturių kategorijų. Pirmos kategorijos slėptuvė buvo vienintelė, antros kategorijos slėptuvės buvo mažesnės, jų buvo nemažai – keliasdešimt. Tarp šių slėptuvių buvo ir ta, kuri buvo atrasta po Profsąjungų rūmais.
„Slėptuvė po Profsąjungų rūmais pastatyta ir įrengta su pačiais rūmais. 1963 m. gruodį rūmuose įvyko pirmas koncertas, ir jau tada buvo ta slėptuvė pritaikyta naudoti. Projektinė talpa yra 1500 asmenų, ji yra iš dviejų sekcijų, įdomaus išplanavimo – patalpos eina puslankiais, ten yra gana klaidu“, – pasakojo D. Pocevičius.
Tyrinėtojo teigimu, slėptuvėje po Profsąjungų rūmais neišliko įrangos – generatorių, vėdinimo įrangos, dujokaukių, cheminės apsaugos paketų, informacinių stendų, kurių paprastai būdavo daug prikabinta tokiose slėptuvėse.
„Ten buvo likę tik du reliktai, ir jie nesusiję su civiline sauga, o tiesiog su profesinių sąjungų veikla. Vienas reliktas buvo memorialinė lenta iš keturių dalių, pirmoji dalis yra dingusi, trys yra likusios. Ji kabėjo rūmų vestibiulyje, ir buvo skirta profesinių sąjungų nariams revoliucionieriams.
Kitas reliktas – maitinimo talonai. Profesinių sąjungų taryba, kuri vienija visas Lietuvos profsąjungas, buvo itin turtinga organizacija, ir vilniečiai ir Lietuvos gyventojai, kurie dirbo gamyklose arba įstaigose, kartą per metus galėjo labai pigiai nusipirkti kelialapį prie Baltijos arba prie Juodosios jūros arba į sanatoriją Birštone, Druskininkuose. Jiems apmokėdavo keliones ir maitinimą. Ten buvo pilnas išlaikymas, ir buvo tris kartus per dieną maitinama, tai tų talonų ten buvo krūvos sudėtos, užrašyta – pietūs, vakarienė, pusryčiai“, – pasakojo D. Pocevičius.
Pasak tyrinėtojo, šios slėptuvės nėra tarnavę pagal paskirtį.
„Karas visą tą laiką buvo šaltasis. Visą laiką ruošėsi karui, bet jo taip ir nebuvo, dėl to ir slėptuvės nebuvo panaudotos“, – sakė D. Pocevičius.
Slėptuvių likimas nevienodas
Istorinių slėptuvių likimas yra ne vienodas. Pasak tyrinėtojo, slėptuvė Gedimino kalne maždaug 1960 metais buvo užversta dėl nelaimingo atsitikimo galimybės, nes ten vaikai buvo pradėję landžioti.
„1960 metais užvertė vėdinimo šachtą viršuje, abu išėjimus ir užmūrijo. Dabar būtų galima prakrapštyti mūrą, ir pasižiūrėti, ar ten dar kas nors likę, bet greičiausiai viskas yra užvirtę.
Tas tunelis neturėjo reikšmės nelaimei, kai šiaurinis šlaitas nugriuvo, nes jis buvo nedidelis, ten žmogus tik susilenkęs galėjo praeiti. Jei jis ir griuvo, tai tas poveikis buvo labai nedidelis. Po šešiasdešimtųjų metų dingo ta atrakcija paaugliams, kurie galėjo landžioti“, – sakė D. Pocevičius.
Pasak tyrinėtojo, iki 1989 m. pabaigos Vilniuje buvo įrengta 300 slėptuvių – pirmos, antros, trečios ir ketvirtos kategorijų. Jos buvo įvairiausio dydžio ir konstrukcijų.
Dalis tų slėptuvių buvo įrengtos kažkur atskirai – lauke arba kažkokiame skvere su atskiru įėjimu. Pasak D. Pocevičiaus, tokių slėptuvių buvo maždaug ketvirtadalis.
Didžioji dalis slėptuvių buvo po namais, įvairiais pastatais – gamyklomis, gyvenamaisiais namais.
„Didžiausia slėptuvė buvo po Skaičiavimo mašinų gamykla – 3500 žmonių talpos, antroje vietoje – po Kuro aparatūros gamykla – talpino 2500 žmonių, ir dar buvo keletas didelių – po 2500 žmonių. Buvo ir mažų 50 vietų slėptuvių. Matome dar išlikusių trikampių stogelių, iš žemės kyšančių, tai čia buvo tipinės slėptuvės – 120 žmonių. Tokia buvo Antakalnyje, Smėlio gatvėje, daug kur jų pristatyta“, – sakė D. Pocevičius.
Tyrinėtojas pasakojo, kad šių slėptuvių likimas buvo liūdnas.
„Keitėsi valdžia, gynybos strategija. Nors visą laiką kalbėta apie Rusijos pavojų, bet civiline sauga nelabai rūpintasi. Slėptuvės buvo privatizuotos ir atiduotos į privačias rankas, o privatininkai elgėsi savo nuožiūra.
Vieni išardė, užstatė kažką toje vietoje, kiti pavertė ūkinėmis patalpomis, pritaikė sandėliavimui, bet tokių yra labai nedidelė dalis. Dažniausiai jos yra išardytos ir nugriautos“, – sakė D. Pocevičius.
Pasak tyrinėtojo, nedidelė dalis buvusių slėptuvių buvo pritaikyta kultūrinėms, pramoginėms reikmėms.
„Ten buvo įrengta biliardinė, kėglinė, muzikos klubas. Muzikos klubai buvo ypač madingi paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje, 1995-2000 metais. Buvo bent trys klubai slėptuvėse, tai buvo progresyvaus jaunimo susibūrimo vietos. Paskui klubų vajus praėjo, ir jie užsidarė“, – sakė D. Pocevičius.
Istorijos tyrinėtojas užsiminė, kad dar yra išlikusi unikalios architektūros, išplanavimo slėptuvė Subačiaus gatvėje 99, Markučiuose.
„Tai yra buvęs muzikos klubas, dabar visiškai tuščias, su gražiais grafičiais , apvalaus išplanavimo, su kupolu. Slėptuvė – 1200 vietų. Yra dar kelios labai unikalios slėptuvės, kurias būtų galima išlaikyti kaip šaltojo karo reliktų pavyzdį, įrengiant jose kažką miestui. O visos kitos tiesiog buvo paliktos savininkų savivalei ir patyrė krachą“, – sakė D. Pocevičius.
Pasak tyrinėtojo, po sprendimo kad reikia vilniečiams slėptuvių, tačiau pamačius, kad jų nebėra, buvo priimtas saliamoniškas sprendimas vėl kaip pokaryje panaudoti rūsius.
„Yra 20-30 vietų, tai yra rūsių, kurie yra laikina priebėga vilniečiams, tačiau jie neatitinka jokių saugumo reikalavimų, nes neturi autonominės energijos šaltinio, vėdinimo sistemų. Jeigu būtų karas, tai mums būtų labai riesta“, – sakė D. Pocevičius.